Kūno patirties sluoksniai

Vilniuje vyksta ne viena paroda, nagrinėjanti meno ir sporto santykį. Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“ galerijoje „(AV17)“ paskatino mane kitaip pažvelgti į tai, kas, regis, nesusijungia. Sportas atrodo kaip varžybų ir pergalių sritis, menas – saviraiškos ir interpretacijos laukas. Vis dėlto, žiūrint į abi praktikas giliau nei paviršiuje, prasiskverbiant iki struktūros, pradeda matytis, kiek daug jas sieja. Menas ir sportas – tai ne tik skirtingos veiklos, bet ir dvi kalbos, kuriomis žmogus bando apibrėžti savo kūną, erdvę, laiką ir santykį su kitais.

Sportas ir menas turi aiškias tapatybes. Komandų logotipai, aprangos dizainas, vizualinis stadionų ar salių identitetas – visa tai tampa estetinėmis sistemomis. Panašiai veikia ir galerijos: logotipai, pavadinimai, parodų plakatų grafika formuoja vizualinį atpažinimą. Net sporto inventorius – griežtas, geometrinis, reguliarus – gali būti suvokiamas kaip dizaino objektas. Įrenginiai, padedantys siekti rezultato, tampa erdvės ir formos estetikos elementais.

Judėjimas meno kontekste tampa neatsiejamas nuo eksponavimo. Choreografija, kuri sporte skirta sinchroniškam komandos judėjimui ir rezultatui pasiekti, galerijoje virsta naratyvo dalimi. Parodose – kaip ir sporto renginiuose – judesys planuojamas, laikas struktūruojamas. Lankytojai neretai seka autoriaus numatytą trajektoriją, instinktyviai reaguoja į kūrinių ritmą, sustojimus, pakartojimus. Ši patirtis primena treniruotę – įtampos, apšilimo ir lemiamo rezultato siekimo momentus. Menas tampa fizine patirtimi – ne tik matoma, bet ir patiriama per kūną, judesį, net kvėpavimą.

Sportininkų ir menininkų darbus sieja ne tik disciplina ar fizinis krūvis, bet ir noras pasiekti žiūrovą. Pasiekimai – ar tai būtų medaliai, ar prizai – įprasmina ilgalaikį pasirengimą. Abi veiklos formuoja autorius ir atletus, palieka pėdsakus ne tik pasiekimų archyvuose, bet ir žmonių atmintyje. Simboliška, kad nuo 1912 iki 1948 metų olimpinėse žaidynėse vyko meno konkursai – skulptūros, architektūros, tapybos, poezijos ir muzikos srityse. Meno disciplina tuomet varžėsi greta fizinio meistriškumo, o menininkai kaip ir atletai kėlė sau uždavinius, kuriems reikėjo tiek talento, tiek kantrybės.

Ši istorinė paralelė rodo, kad menas ir sportas niekuomet nebuvo visiškai atskiri. Abu reikalauja pakartojimo – treniruotės ar eskizo, abu pasiekia žiūrovą per vizualinę formą ar įvykį. Net meno kritika ir sporto žurnalistika kartais kalba tuo pačiu tonu – apie stiprumą, riziką, laimėjimą ar nesėkmę. Ir viena, ir kita praktika kuria bendruomenes, ritualus, net tam tikras mitologijas apie kūną bei jo galimybes.

Dainiaus Trumpio darbai atveria kūno patirties sluoksnius. Parodoje eksponuojamos skulptūros ir instaliacijos iš medžiagų, savaime perteikiančių fizinę, taktilinę atmintį, – tai rūdijantis metalas, medis, tekstilė. Autoriaus paroda tampa metafora – refleksija apie judėjimą atgal, regimosios atminties fragmentus, kurie pasilieka kūne. Skulptūros čia – ne tik objektai, bet ir struktūros, skirtos patirti laiko poveikiui: deformacijai, pasipriešinimui, trapumui.

Man jo darbai primena 10-ojo dešimtmečio sporto sales: dermantinu aptraukti treniruokliai, sunkūs, tyliai rūdijantys svarmenys, keistas kvapas tarp gumos ir prakaito. Visa tai asocijuojasi su mokykliniu laiku, kai kūno kultūros pamokos buvo tiek pat apie discipliną, kiek apie nerangumą. Rūdys – paviršius, kuris vienu metu liudija laiko poveikį ir turi estetinę vertę. Skulptoriaus kuriamas paviršius kartais paliekamas kisti laisvai, kartais kontroliuojamas, bet visada – kalbantis apie trapumą.

Tokia meninė kalba skirta ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti, ką reiškia turėti kūną, ką reiškia būti matomam ar stebėti. Trumpio instaliacijos kalba per medžiagas, bet kviečia į asmeninę refleksiją. Ne tiek apie sportą ar meną, kiek apie būvį tarp jų – ten, kur fizinė patirtis tampa prasmių terpe.

Galbūt atėjo metas permąstyti ne tik sporto ir meno ribas, bet ir jų reikšmę šiuolaikinio žmogaus patirčiai. Jei sportas lavina kūną, o menas – vaizduotę, jų susikirtimo taškas gali tapti erdve, kurioje keičiasi ne tik suvokimas, bet ir pojūčiai. Tokios parodos kaip Dainiaus Trumpio „Oda ir dulkės“ siūlo ne tik estetinę patirtį, bet ir fizinį, sensorinį išgyvenimą – tarytum šiuolaikinės instaliacijos kvietimą į treniruotę su atmintimi, medžiaga ir laiku. Ir būtent čia – tarp kūno atminties ir meninės formos – atsiveria galimybė naujam pokalbiui apie mus pačius: kiekvieno iš mūsų kūną, žvilgsnį ir santykį su tuo, kas trapu, rūdija, bet vis dar veikia.

Paroda veikia iki balandžio 24 d.

Galerija „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama