Tie patys filmai, gal ir jausmai

Pirmadieniais kantriai laukiu, kada televizijos atsiųs programas. Kai pagaliau jas gaunu, tikiuosi, kad bus anksčiau nerodytų filmų. Dažniausiai nusiviliu – dauguma vis tie patys, kai kuriuos rekomendavau jau po dešimt kartų. Todėl guodžiuosi, kad bet koks kartojimas ugdo saugumo jausmą. Žiūrėjai filmą prieš kelerius metus ir žiūri jį dabar – vadinasi, pasaulis nesikeičia taip sparčiai, kaip atrodo. Nesikeičia ir filmų herojai. Su kai kuriais iš jų verta pabendrauti.

Shane’o Blacko „Kieti bičai“ (TV3, 22 d. 22 val.) siūlo susidraugauti su Džeksonu ir Holandu. Pirmasis (Russell Crowe) už pinigus atlieka nešvarius darbelius. Antrasis (Ryan Gosling) yra privatus detektyvas, besinaudojantis pensininkių naivumu. Pirmasis – negeriantis alkoholikas, jo širdis ir rankos tvirtos. Antrasis bijo net savo šešėlio ir nusigeria kiekvienai progai pasitaikius. Likimo valia šie du vienas kitam jokių simpatijų nejaučiantys nevykėliai taps paskutiniais teisuoliais puolusių angelų mieste. Bandydami ištirti vienos įtakingos valdininkės dukters dingimą, jie sugebės pagadinti ir mafiozų, ir korumpuotų valdžios atstovų gyvenimą.

Nevykėlių dueto tyrimas vedžioja po film noir gerbėjams gerai žinomą teritoriją – tai pornografinių filmų prodiuserio vila, prabangus viešbutis, kuriame sąskaitas suvedinėja nusikaltėliai, baras, o tyrėjų sąžinės balsu tampa vieno jų duktė Holė (Angourie Rice).

Los Andžele tęsiasi audringas 8-asis dešimtmetis, Amerika galutinai atsisveikina su nekaltybe. Keliaudamas į praeitį režisierius iškart nušauna tris zuikius: žaidžia su kičo pertekusia epochos estetika, atiduoda pagarbos duoklę jo kūrybą paveikusiems filmas, kad ir Dono Siegelio „Purvinajam Hariui“ ar Romano Polanskio „Kinų kvartalui“, ir kartu visai rimtai klausia apie finansinės JAV krizės šaknis. Filmas pasirodė 2016 m., bet krizė niekur nedingo.

Spike’o Lee 2018 m. filmas „Juodasis iš Kukluksklano“ (TV3, 22 d. 00.25), manau, sudomins net dalį lietuvių, kurie šventai tiki, kad pasaulį valdo žydų sąmokslas, mielai tyčiojasi iš silpnesnių, niekad nepraleidžia progos pademonstruoti savo pranašumą moterims ir yra krepšinio aistruoliai. Beje, Lee garsėja savo aistra krepšiniui, bet šiame filme jis primena, kaip netoli krinta Trumpas nuo Kukluksklano.

Režisierius pasinaudojo tikra Rono Stalwortho istorija. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo pirmas juodaodis, oficialiai tapęs minėtos „Organizacijos“ (taip savo sąjūdį vadina patys išpažintojai, vakarais svajojantys apie rasinės segregacijos sugrįžimą) nariu. Filmo herojus Ronas (John David Washington) – pirmas juodaodis policininkas Kolorado Springse. Gavęs nurodymą dalyvauti juodaodžių studentų susirinkime ir rasti jame „Juodųjų panterų“ radikalus, Ronas įsimyli gražuolę Patriciją (Laura Harrier), susižavi jos dievuko (Corey Hawkins) kalbomis. Tad visai nenuostabu, kad Džonas nusprendžia kovoti už lygias rasių teises.

Laikraštyje aptikęs Kukluksklano reklamą, Ronas skambina nurodytu telefonu ir tampa nuolatiniu „Organizacijos“ vadų pašnekovu. Taip jis pradeda gyventi dvigubą gyvenimą – rasistinių pokalbių telefonu meistro bei aktyvaus susitikimų dalyvio. Pastarąjį vaidmenį už jį atlieka baltasis policininkas Flipas (Adam Driver), kuriam „Organizacijos“ dalyviai įrodo, kad yra žydas. Iš gyvenimo paimtos istorijos dažniausiai kupinos netikėtumų, o paskutinis filmo kadras atrodo lyg iš šių dienų – JAV vėliava pamažu tampa juoda ir balta: šalies pasidalijimas daugiau nei akivaizdus.

Šiąnakt, 23 d., 00.20 TV3 primins detektyvo klasiką, kurį mėgo ir Holivudas, – Jamesą Hadley Chase’ą. Jo 1945 m. parašytos knygos motyvais Benoît Jacquot sukūrė filmą „Eva“. Istorija intriguoja: po garsaus rašytojo mirties jo išlaikytinis Bertranas (Gaspard Ulliel) išleidžia rašytojo komediją savo vardu. Netrukus jis tampa populiarus, nes yra gražus, protingas ir turi žavią sužadėtinę. Tačiau leidėjai reikalauja naujų Bertrano kūrinių. Tada jo gyvenime atsiranda paslaptingoji Eva (Isabelle Huppert). Tai subrendusi, kerinti moteris, kurios glėbyje Bertranas bando rasti įkvėpimą. Tik kad sunku pasakyti, ką vaidina Huppert – rašytojo mūzą, kastracijos baimės įsikūnijimą, vyriškų troškimų projekciją ar tiesiog apsukrią prostitutę.

Jeanas-François Richet filme „Paryžiaus imperatorius“ (TV1, 23 d. 22.50) pasakoja apie legendinį avantiūristą Eugène’ą-François Vidocqą (1775–1857). Pirmąkart jis atsidūrė kalėjime būdamas trylikos, išėjęs iš jo kariavo prancūzų ir olandų kare, vogė, apgaudinėjo, žavėjo moteris. Vėliau tapo policijos bendradarbiu ir buvo paskirtas Paryžiaus kriminalinės policijos skyriaus vadu. Bet po kurio laiko ėmėsi nuosavo verslo – įkūrė pirmą pasaulyje detektyvų agentūrą. Po jo mirties palikimo siekė vienuolika meilužių.

Realistiškame, žiaurių detalių prisodrintame XIX a. Paryžiaus portrete pagrindinį vaidmenį sukūrė Vincent’as Casselis. Jo veikėjas primena egzistencinius Jeano-Pierre’o Melville’io detektyvus. Tai vienišas vilkas, autsaideris, kuris visada jaučiasi svetimas ir tarp nusikaltėlių, ir tarp Paryžiaus aukštuomenės. Pirmiesiems jis išdavikas, antrieji jį laiko naudinga marionete. Richet nepasakoja apie malonius žmones, bet į juos verta įsižiūrėti. Režisieriaus dėmesio nusipelnė nusikaltėlių pasaulio valdovas Majaras (Denis Lavant), pretendentas į jo sostą Natanaelis (August Diehl) ir pavyduolis Diubijaras (Denis Ménochet) – policininkas, turintis karo patirties.

Richet rodo, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija tapo ne vienos keistos ar įspūdingos karjeros tramplinu – permainų laikais viskas įmanoma, ir bando jungti kriminalinę intrigą su politiniu bei socialiniu epochos fonu. Atrodo, kad tas fonas niekur nedingo.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama