Pasiilgstantis cikadų giesmių

Didžiulis malonumas klausytis muzikos, kai ji skamba netrikdoma techninių nesklandumų ar atlikėjo fiziologinės įtampos. Šis koncertas, vykęs rugsėjo 13 d. Operos ir baleto teatre, dabarties akustiniame sąmyšyje klausytojams tapo dvasią raminančia oaze. Apgalvota programa (klausytojai puikiai priėmė net savo stilistika koncerte disonavusį Ástoro Piazzollos „Libertango“) skoningai ir reprezentatyviai pristatė penkiasdešimtmetį švenčiantį Lietuvos tenorą Edgarą Montvidą. Pirmoji koncerto dalis buvo skirta dainininko lyrinio tenoro charakteriui tipiškam Jules’io Massenet operos „Verteris“ herojui. Atlikti orkestrui skirti preliudai, Verterio, Šarlotės arijos ir reikšmingiausios scenos. Montvidui talkino puikūs partneriai: sopranas Viktorija Miškūnaitė, Europoje laukiama amerikiečių dainininkė mecosopranas Rachael Wilson, teatro simfoninis orkestras, tą vakarą diriguojamas su Europos bei Lietuvos orkestrais dirbančios Giedrės Šlekytės.

Puikus sumanymas operų fragmentus pristatyti kompaktišku artistišku vieniu, klausytojams leidžiant pajusti muzikos ir personažų santykių tikrumą, herojų emocinės įtaigos galią. Spalvinga, daugiaplanė buvo gražiu, turtingu balsu dainavusi Šarlotė – Wilson.

Antroji koncerto dalis buvo skirta Massenet operos „Manon“ herojams. Manon personažą emociškai, vokaliai įtaigiai kūrė pastaraisiais metais kaip dainininkė ir aktorė labai subrendusi Lietuvos operos primadona Viktorija Miškūnaitė. Montvido kūrybos tendencijos atsiskleidė Georges’o Bizet operos „Karmen“ muzikoje. Puikus, stilingas operos puslapis – Wilson atlikta Karmen daina iš antro veiksmo „Chanson Bohème“. Ir Montvidas antro veiksmo „La fleur que tu m’avais jetée“ dainavo įprasmindamas vidines potekstes, menamas scenines aplinkybes, kompozitoriaus partitūros žymes (kokybiškai, emocionaliai skambėjo kulminacinė frazė aukštame registre, pp, p diapazone). Visokeriopai įprasmintas buvo ir operos finalas.    

Savotiškoje trečioje koncerto dalyje skambėjo lengvesnio žanro sceninė muzika – kelios sarsuelos dainos, Agustino Lara „Granada“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genijų priminusi išjausta „Oi, giria giria“ be orkestro pritarimo.

Šlekytės diriguojamas orkestras su solistais užmezgė puikų ryšį: kūrė raiškų muzikos charakterį, jautriai akompanavo, leido skambėti jų balsams. Nepratusiai prie šios scenos akustikos dirigentei ne visur pavyko suvaldyti orkestro balansą: ne kartą vedančias temas gožė akompanuojantys antraeiliai balsai. Tačiau ji tikrai buvo verta gėlių puokštės koncerto pabaigoje, kaip ir Miškūnaitė. Matyt, renginys neturėjo šeimininko. Vakaro vedėjas Julijus Grickevičius taip pat suteikė labiau lengvabūdiškumo nei solidumo, matyt, nežinoma jam buvo ir pristatytos sarsuelos prasmė.

Per prabėgusius kūrybos metus Montvidas sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų operose. Į jo biografiją įrašyti koncertai su tokiais dirigentais kaip Antonio Pappano, Charles’is Dutoit, Pierre’as Boulezas, Kirillas Petrenko, seras Johnas Eliotas Gardineris, Gintaras Rinkevičius ir kiti. Dirbta su tokiais režisieriais kaip Kitas Warneris ar Anthony Minghella, išpildytos įdomios vaidmenų traktuotės. Pasaulio operos ir koncertų scenose sukūręs savo ryškų įvaizdį, Montvidas nenutolo nuo Lietuvos. Todėl mes galime gėrėtis jo sukurtais vaidmenimis ir vertingomis koncertų programomis.

Ne kartą teko girdėti Montvidą sakant, kad dainininkui būtina nuolat lavinti balsą, intelektą, kūną ir dvasią. Kad išėjęs į sceną turėtų ką atverti žiūrovui, kad galėtų su juo kalbėti. Manau, kad mūsų tenorui ypatinga Alfredo partija Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“. Ją atliko 2000-aisiais LNOBT scenoje, baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, drauge su Julija Stupnianek, Dainiumi Stumbru. 2003 m. dainavo dar būdamas Londono karališkosios „Covent Garden“ operos studijos stažuotojas. Paryžiuje dainininkas aplankė Monmartro kapines, kur palaidotas „Damos su kamelijomis“ autorius Alexandre’as Dumas jaunesnysis ir jo amžininkė Paryžiaus kurtizanė Marie Duplessis, Violetos prototipė...

Matyt, dainininką įkvepia romantinės istorijos, kelionės po nežinią. Jaunystėje jis norėjo būti tai archeologu, tai artistu, jau mokantis fortepijono pakerėjo Puccini muzika. Kiekvieni metai, susitikimai su menininkais plėtė intelektą, repertuaras – muzikos pasaulio įvairovę. Greta puikių tradicinių lyrinio tenoro personažų – Verterio, Lenskio, Pinkertono – atsirado neįprasto vokalo partijos Karolio Szymanowskio, Samuelio Barberio, Albano Bergo, Leošo Janačeko, Igorio Stravinskio kūriniuose.

O kur dar stambios formos kūriniai su orkestru, choru. Klausytojai žavisi ir Montvido kamerinėmis programomis, kuriose dainininkas jaučiasi esąs scenos šeimininkas. Su fortepijonu (kartais ir orkestru) subtiliai perteikia minties, žodžio, emocijos prisodrintas, išgyventas dramas.

Pasaulinėje operos scenoje neišvengiama konkurencija – kasmet sužiba naujų žvaigždžių, rinka perpildyta. Todėl dainininkui buvo svarbu rasti savo nišą. Joje Montvidas, laisvas menininkas, išmoko pajusti, užfiksuoti savus pranašumus ir neprapulti margoje atlikėjų jūroje. „Užsidarantys teatrai – kaip užsidarančios ligoninės, nes bjaurasties virusams leidžiama pulti mūsų smegenis. Būtina pasiilgti teatro. Nuolat žadinti meno alkį“, – pandemijos akivaizdoje yra pasakęs brandos metus pažymintis Edgaras Montvidas. Dabar jau galėdamas pasirinkti norimas veiklas, dainininkas stengiasi išlaikyti gyvenimo balansą, kuriame randa vietos kūryba scenoje, savasties tobulinimas, Pažaislio festivalio puoselėjimas ir cikadų Prancūzijos kalnuose giesmių troškulys.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama