Judesys – mūsų būtis ir esmė

Rūta Lataitė – baleto šokėja, pasirodžiusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT), Anželikos Cholinos šokio teatro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose. Baigusi mokslus Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, ji prisijungė prie LNOBT baleto trupės. Sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, 2017), „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, 2017), „Dienos, minutės“ (choreografas Rimeikis, 2019), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020) ir daugelyje kitų. 2013 m. pelnė LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ specialųjį apdovanojimą už atliktus antraplanius vaidmenis baletuose „Čiurlionis“ (choreografas Robertas Bondara, 2013) ir „Karmen“. Šiais metais baleto artistė baigė savo karjerą LNOBT scenoje, atsisveikindama su spektakliu „Piaf“.

Nuo jūsų atsisveikinimo su LNOBT scena praėjo geras pusmetis. Kaip jaučiatės baigusi ilgametę balerinos karjerą?

Visko pasitaiko, kaip ir bet kuriuo kitu gyvenimo etapu. Leidžiu sau išgyventi šias patirtis. Manau, šiuo metu esu kiek atsitraukusi, išorinėje tyloje – leidžiu vykti vidiniams procesams. Teatras, spektakliai, scena, vaidmenys bei repeticijos buvo didžiulė mano gyvenimo dalis. Tik pažvelgusi iš toliau pajutau tikrąjį įsitraukimo į šią profesiją mastą. Dar paskutinį sezoną dirbdama teatre pradėjau studijuoti psichologiją ir tai neišvengiamai turi įtakos mano žvilgsniui į tai, kas vyksta su žmogumi, netekus to, kas buvo didelė jo dalis. Šiuo metu leidžiuosi į artimesnę pažintį su Rūta žmogumi, o ne Rūta balerina.

Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė?

Sulėtėjo tempas. Griežtos rutinos įprotis vis primena apie save, todėl natūraliai atsirado dienotvarkė, kurios laikydamasi jaučiuosi produktyvi ir darbinga. Greitai pajutau, kad fizinis aktyvumas man būtinas gerai savijautai, tad nė diena nepraeina be jogos, tempimo pratimų, kartais nesudėtingos baleto pamokos namie. Tačiau dabar galiu neprisirišti prie vietos, leistis į keliones, žygius. Leisti laiką su šeima, artimais draugais, skaityti ir būti gamtoje. Gamta man visada buvo svarbi, dabar tai itin pajutau. Ji begalinis energijos šaltinis, suteikiantis jėgų, kai jauti trūkumą ar pažeidžiamumą. Ji padeda priimti natūralią kaitą: paleisti tai, kas išeina, ir atsiverti tam, kas ateina.

Kaip jautėtės paskutinėmis dienomis teatre ir per paskutinį spektaklį?

Esu iš tų žmonių, kurie sprendimus dažniausiai priima ne spontaniškai, o gerai apsvarstę. Tad ir karjeros baigimas buvo sąmoninga kelionė. Jau kurį laiką brandinau šią mintį. Peržiūrėdama repertuarą, žinodama, kokie spektakliai dar laukia, o kurių jau nebebus, visą sezoną turėjau vidinį paskutinio spektaklio jausmą. Po truputį mintyse atsisveikinau su kiekvienu vaidmeniu, spektakliu.

Kaskart prieš spektaklį sau linkėdavau vienintelio – mėgautis tuo, ką darau. Paleisti jaudulį, baimes, norą ką nors įrodyti. Pasitikėti savimi ir savo patirtimi, būti čia ir dabar, sąmoningai išgyventi ir išjausti tai, ką noriu papasakoti scenoje, be vertinimo. Leisti sau būti. Manau, visai neblogai su tuo susitvarkiau, todėl paskutinės dienos bei paskutiniai spektakliai man išliko šviesūs ir itin brangūs.

Prie LNOBT trupės prisijungėte 2006 m., baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Kaip apibūdintumėte savo karjerą?

Jaučiu, kad buvau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Sutikau nuostabių žmonių, talentingų kūrėjų, repetitorių, kolegų. Mane dažnai supo įkvėpimas. Mus siejo bendros vertybės, meno suvokimas, jautrumas pasauliui ir noras dalintis kūryba. Būtent per ją užmegzti ryšį su žiūrovu, paliesti jį, įkvėpti, dovanoti šviesą ar išverkti jo skausmą, o kartais net suteikt galimybę atrasti save.

Visada galima geriau ir daugiau, bet dabar, žvelgdama atgal, galiu pripažinti, kad šis etapas man suteikė pilnatvės ir išpildymo jausmą, man mano karjera buvo prasminga. Viliuosi, kad nenuvyliau tų, kurie manimi pasitikėjo, o žiūrovai pajuto, kad pasakoju jiems.

Kas lėmė, kad savo gyvenimo kelyje pasirinkote baletą?

Į baletą mane atvedė mama. Ji pati šoko, vaikystėje svajojo mokytis M.K. Čiurlionio menų mokykloje, bet tuo metu jos vienos į Vilnių neišleido tėvai. Lankydama baleto būrelį sulaukiau pasiūlymo stoti į baleto mokyklą, o mama padrąsino. Esu dėkinga, kad ji man parodė kryptį, kartu palikdama laisvę apsispręsti pačiai.

Dauguma mergaičių svajoja būti balerinomis. Kada supratote, kad norite eiti profesionalaus šokio kryptimi?

Nepamenu, kad nuo mažens būčiau svajojusi tapti balerina. Nors būdama vaikas šokdavau visur – gatvėje, namie, su muzika ar be jos. Lankiau meninės gimnastikos, baleto būrelį, pradinėje mokykloje mokiausi sustiprintoje choreografijos klasėje. Pradėjusi mokytis baleto mokykloje, su kiekvienais metais vis labiau jutau, kad man tai patinka ir tinka. Svajonės augo ir sunkiai įsivaizdavau, kad galėčiau veikti ką nors kita. Sąmoningai tai supratau pradėjusi kurti vaidmenis mokyklos spektakliuose. Pagrindiniu siekiu tapo noras rišlia šokio kalba papasakoti turinį, išgyventi istorijas. Tai padėjo įprasminti sunkų, disciplinos ir kantrybės reikalaujantį, žiūrovams nematomą darbą. Mane užbūrė galimybė paskęsti išgyvenimuose, prisijaukinti vaidmenis, atrasti savyje nepažintų spalvų. Iš prigimties esu jautri, o šokdama atradau erdvę tą jautrumą nukreipti ir išnaudoti judesio raiškai.

Jei turėtumėte galimybę, ar keistumėte ką nors savo šokėjos karjeroje?

Nemanau. Gal tik galėjau būti drąsesnė ir labiau pasitikėti savimi. O kalbant apie klaidas, ne itin pasisekusius spektaklius ar neišpildytus techninius momentus – visa tai vertingiausios patirtys, jos labiausiai augina, ugdo profesionalumą ir sąmoningumą. Svarbu kuo anksčiau suvokti, kad klaida – mokymosi dalis, o ne nesėkmė, apibrėžianti, kas esi. Vieni šį pojūtį įgyja augdami, kitiems tenka to išmokti. Abu būdai vienodai geri.

LNOBT sukūrėte daug įvairių, įsidėmėtinų vaidmenų. Kurie spektakliai jums svarbiausi?

Spektaklių tikrai būta daug ir įvairių. Kiekvienas turi savo vietą ir reikšmę. Turėjau pagrindinių vaidmenų, antraeilių, taip pat iki karjeros pabaigos šokau kordebalete. Kiekviena patirtis labai reikalinga. Ji leidžia suvokti ir pajusti kiekvieno svarbą scenoje, kad esam vieni su kitais stipriai susiję ir turim bendrą tikslą – spektaklį. Kai trupė tiki ir turi bendrą tikslą, ji įgauna naujų jėgų ir neįtikėtino paveikumo.

Širdyje ypatingą vietą užima nemažai vaidmenų. Emilija, vienas pirmųjų nuostabaus grožio spektaklyje „Dezdemona“, leido kartu nusilenkti su mane dar vaiką įkvėpusiais ir formavusiais artistais. Niekada nepamiršiu to jausmo. Izolda spektaklyje „Tristanas ir Izolda“ – pirmasis pagrindinis vaidmuo, dovanojęs suvokimą, kiek stiprybės ir ištvermės reikia trapumui scenoje. Marija spektaklyje „Čiurlionis“ kiekvieną kartą leido vėl pajusti pirmosios meilės svaigulį. Motinos vaidmuo „Romeo ir Džuljetoje“ suteikė galimybę naujai atrasti save ir užaugti iš mergaitės į mamą. Martyno Rimeikio kūryba, įskaitant ir „Kūrybinio impulso“ miniatiūras, ir savarankiškus spektaklius, visuomet buvo ypatinga, artima, lydėjo mane visą kūrybinį kelią ir leido šokti sielai. Jo „Procesas“ – vienas mėgstamiausių spektaklių ir šiandien. „Piaf“ išskirčiau už nepaprastą mažų detalių reikšmę ir gylį. Ir, žinoma, Barbora, kuri tapo mano ilgamete kūrybine kelione vis daugiau atrandant – jautriau, tikriau ir paveikiau. Niekada nelaikiau savęs klasikinė balerina, bet širdis dainuodavo šokant „Žizel“, „Gulbių ežero“, „Bajaderės“ spektakliuose. Negaliu nepaminėti ir vaidmenų, kurtų Anželikos Cholinos šokio teatre bei Evaldo Jaro dramos spektaklyje vaikams „Murkšlinas ir Turkšlinas“. Jie visi augino ir formavo mane kaip žmogų.

Ko palinkėtumėte Rūtai, tik pradėjusiai balerinos kelią LNOBT, bei kitoms šiuo metu pradedančioms šokėjoms?

Tiek būsimiems, tiek esamiems artistams norisi nuoširdžiai palinkėti sąmoningumo kasdieniame darbe. Aiškaus suvokimo, ką ir kodėl darote. Vidinė motyvacija kyla aiškiai suvokiant tikslą, keliant adekvačius lūkesčius ir gebant suteikti prasmę net mažiems žingsneliams. Taip pat empatijos vienas kitam ir dėmesingumo. Iš šalies atrodytų, kad tai labiau individuali profesija, o ne komandinis darbas, bet dirbant kartu, gebant palaikyti ir atjausti vieniems kitus, jaučiant bendrumą – aplanko lengvumas. Tai leidžia pasijusti ne vienam, atrasti įkvėpimą, autoritetus čia pat, šalia, galinčius motyvuoti ir parodyti kryptį, kuria norite augti. Labiausia linkiu drąsos kurti ir klysti. Tapti savo geriausiu, palaikančiu draugu, o ne budeliu. Atsiverkite šiai profesijai, ir ji savo ruožtu jums dovanos neįkainojamus turtus. Tegul ji pakylėja aukščiau ir suteikia vilties bei šviesos. Viso to linkėčiau ir sau, kelią pradėdama iš pradžių.

Ką jums reiškia judesys?

Tikėtina, kad šį klausimą išgirdusi prieš dešimt metų būčiau siejusi jį su šokio judesiu. Dabar norisi plėsti sąvokas ir atsakyti, kad judesys bet kokia forma man reiškia gyvybę. Tai mūsų būtis ir esmė. Judesio formos laikui bėgant kinta ir kartais judesys vyksta išorėje, o kartais viduje. Bet judesys visada buvo ir bus tai, kas mums visiems natūralu, kas mus sieja, kas pažadina kūrybiškumą ir skatina augti.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama