Už regimybės ribų

Ribos tarp tikrovės ir iliuzijos, šviesos ir tamsos pasitinka Akvilės Anglickaitės parodoje „Kismas rymo“, šiuo metu veikiančioje Radvilų rūmų dailės muziejaus erdvėse. Čia regos ribos tarsi nusitrina ir atsiveria nauji suvokimo horizontai. Eksponuojamose fotografijose ir videoinstaliacijose menininkė naudoja neįprastus, kartais techniškai netobulus raiškos būdus: dėmesys tarsi tyčia nukreipiamas į iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus objektus – augalų fragmentus ar šviesoje nušvitusius kontūrus. Kadruose sluoksniuojasi ir persidengia švytėjimo ruožai, vietomis vaizdą užlieja baltos dėmės, atsiradusios dėl pereksponavimo – perteklinės šviesos, paliekančios jautrioje fotografinėje medžiagoje išdegintą žymę. Šie meniniai sprendimai, ne visada techniškai taisyklingi, atveria naują plotmę – jie nebėra tik būdas atkurti žmogaus akiai regimą tikrovę, bet tampa jos perrašymu, regimybės trapumo ir nežinios ženklu. Tokia estetika leidžia žiūrovui pasinerti į subjektyvų, miglotą tikrovės skaitymą.

Iš šio jautraus menininkės santykio su regimybe kyla paradoksas – fotografijos medija, kuri vienu metu priklauso nuo tikrovės, ją kartu ir paneigia. Ši meninė išraiška, priklausanti nuo šviesos, atskleidžia, kad švytinčiosios materijos įrašas gali tapti ne tik realybės atspindžiu, bet ir jos apmąstymu. Nuotraukose fiksuojamas švytėjimo sluoksnis – ne vien techninis pėdsakas, bet ir netikrumų, abejonės bei suvokimo slinkčių teritorija, kurioje išryškėja prieštara tarp techninio atlikimo ir šviesos materijos suvaldymo. Ši slinktis atveria dar svarbesnį klausimą: kaip fotografijoje įrašyti ne tik formą, bet ir pačią gamtos būties tėkmę? Juk gamta – tai nuolatinė kaita, virpanti saulės šviesoje, vėjo gūsyje, vandens dvelksme ar emulsijoje užsilikusiame atvaizdo pėdsake. Būtent šią nuolatinę gamtos kaitą atliepia parodoje eksponuojami vaizdiniai, kurie žadina pojūtį, tarsi primindami pirmavaizdžio ištakas – pirmąjį žmogaus atsimerkimą pasaulio šviesoje.

Šviesa tampa ne tik regos sąlyga, bet ir pačios tikrovės metafora, pirmaprade substancija, be kurios neįmanomas nei regėjimas, nei pasaulio suvokimas. Analoginiu būdu atliktose fotografijose šviesa praslysta atspaudų paviršiumi ir nyra į laiko neturinčias dimensijas, kur tarp buvo ir bus – tarpas, o dabar dar nėra. Ar įmanoma kalbėti apie tai, ko iš tiesų nėra? Ar menas gali atvaizduoti nebūtį, nesuvokiamybę, neapibrėžtumą? Šie klausimai atveria metafizinę erdvę, kurioje menininkės tarpdisciplininė kūryba skleidžiasi kaip nuolatinė nepažinumo refleksija. Švytėjimo žaismas augalijos šakose virsta abstrakčiu, sunkiai žmogaus suvaldomu reiškiniu. Jis panašus į vandenyje skęstančius augalus, kurie judėdami plastiškai priglunda prie kūno, bet tuo pačiu metu jį ir užgniaužia. Tokia regimybė nebėra pavaldi žmogui – ji, pulsuodama savo valia, kviečia sąmonę plaukti iš paskos, tarsi klausytis nebylaus gamtos šnabždesio.

Anglickaitės kuriamuose atvaizduose augmenijos fragmentai tarytum išardo žmogaus galios centrą. Nėra už ko tvirtai įsikibti. Ši nesvarumo atmosfera nejučia iškelia Shakespeare’o Ofelijos atvaizdą iš Johno Everetto Millais paveikslo – tarp gamtos fragmentų galima pajusti alsuojantį ramybe paskenduolės žvilgsnį. Jis nukreiptas į mus ne iš anapus, o iš šio pasaulio ir lieka ties vandens paviršiaus riba. Ofelija, plūduriuojanti vandenyje tarp žolynų, tarytum šnabžda: „Leiskite srovei nešti jus į tai, kas nepažinu.“ Jos pusiau užmerktos akys liudija slaptą atsidavimą gamtos ritmui, o per Angilckaitės kūrinius skverbiasi aiški žinia, kad buvimas ir nebūtis nėra atskiriami.

Šis sapniškas patyrimas persikelia ir į videodarbus, kuriuose vandens stichija pratęsia Ofelijos plūduriavimo būseną, išskaidydama ribą tarp kūno, gamtos ir regimybės. Ypač vienoje videoinstaliacijoje, kurioje dominuoja vanduo. Ši stichija tirpdo įprastus dėsnius: garsas slopsta, judesiai lėtėja, pojūčiai tampa trapiai takūs, tarytum išplaukiantys. Po vandeniu gali nebūti nieko – tik virpanti tuštuma, kurioje kūnas praranda atramas. Žvelgdamas į kadrus, ramiai slenkančius žvilgsnio horizonte, žiūrovas gali nusileisti į šią nesvarumo būseną ir atrasti ramybę arba, priešingai, patirti vidinį nerimą, kylantį tarsi instinktyvus baimės signalas, plaukiantis priešinga srovei kryptimi.

Kaip ir Millais drobėje, čia vanduo tampa ir lopšiu, ir kapu, o gamta įvelka dėmesį į nenutrūkstamą amžinybės audinį – tankų, bauginantį, bet viliojantį savo nenugalima galia. Šis motyvas išryškina dabarties paradoksą: mūsų kasdienybė gali atrodyti saugi, tačiau jos viduje slypi trapumas ir tuštuma, kurią tik gamtos alsavimas gali pripildyti gyvybės pulsavimo. Gamta čia veikia pagal slaptą, žmogui vos įžvelgiamą sistemą – jos nepažinumas tampa galia, išcentrinančia žmogaus valdžią ir nukreipiančia į nerimo bei sutrikimo būsenas. Jos tarpsta laiko sluoksniuose kaip neapibrėžtas virpesys, lydintis žmogaus būtį. Tik įsiklausant į lapų šnarėjimą ar įsižiūrint į šviesos blyksnius augmenijos šakose, viduje ima rastis ramybė – ritmas, kuris susiderina su gamtos tėkme ir virsta visišku atsidavimu jai, kaip ir gražiosios Ofelijos misterija. Ji nėra tik mirusi ir pasyviai graži – ji aktyviai veikianti, leisdama srovei nešti ją į naują, dar neištirtą patyrimą. Taip pasireiškia paradoksas: pasyvus leidimas tiesiog būti tampa aktyviu pažinimu to, kas nesuvokiama. Belieka sulaikius kvėpavimą stebėti, kaip pro audinio poras prasismelkia blyksintys švytėjimai – tarsi vilties kibirkštys, ženklai nežinomybės kelyje ar trapūs dvasinės būties atspindžiai. Tai Ofelijos žvilgsnis tarp gyvenimo ir mirties ribų, kuris videoinstaliacijoje kviečia patirti pasaulio nepažinumą, artimą anapusybės miglotumui.

Tyrinėdama gamtos reiškinius per šviesos, vandens ir laiko perspektyvas, Anglickaitė atveria šimtus tarpinių būsenų ir nenuspėjamumo sluoksnių, kviesdama žiūrovą atsisakyti vienareikšmiško žinojimo. Ji įtraukia į neapibrėžtumo erdvę, kurioje gamta nebėra tik fiksuotas objektas, bet gyvas ir nuolat kintantis procesas. Parodos emocinis ir jutiminis poveikis natūraliai kelia klausimus: kokius naujus suvokimo horizontus galime atrasti, jei atsisakytume iliuzijos, kad žmogus visiškai valdo gamtą?

Ar menas gali tapti priemone, padedančia priimti šį nežinomumą kaip esminį mūsų santykio su pasauliu komponentą, o ne kaip trūkumą, kurį reikia pašalinti? Į šį klausimą paroda atsako įvairiomis vizualinėmis formomis – nuo abstrakčių, didelio formato piešinių iki fotografijų ir videoinstaliacijų, kurios išskleidžia natūralių formų pasaulį, primindamos tiek gamtos trapumą, tiek jos neišsemiamą gyvybingumą. Be pavadinimų palikti kūriniai išlaisvina pojūčius ir atveria jutiminę pilnatvę – žaismą tarp aiškumo ir paslapties. Jie atsisako vienareikšmiškumo, išskleisdami daugiabriaunę prasmę ir kviesdami žiūrovą atrasti naujus suvokimo horizontus.

Menininkė, įamžindama gamtos struktūras įvairiomis raiškos priemonėmis, išryškina žmogaus santykį su nuolat kintančia aplinka, o jos kūryba tampa ne tik vizualiniu, bet ir konceptualiu gamtos gyvybingumo bei žmogaus vietos joje liudijimu. Anglickaitė, pristatydama savo subjektyvų emocinį ir intelektualinį patyrimą, leidžia kiekvienam atrasti santykį su nuolat besikeičiančiu pasauliu.

Paroda veikia iki spalio 12 d.

LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama