Akmens gyvenimas

Menininkai Patricija Jurkšaitytė ir Gediminas Akstinas debiutavo nepriklausomybės pradžioje, taigi jų kūrybą tikrai būtų galima skirstyti į visokius etapus, lyginti ankstyvąją su dabartine. Vis dėlto šiuokart labiau telksiuosi į šią parodą ir bandysiu skaitytojui rekonstruoti savą apsilankymo joje patirtį. Gera pradžia – pusė darbo, įžengęs pamaniau, nes ekspozicijoje išsyk pasijuto vizualinis parodos vientisumas, skirtingų dydžių ir formų kūrinių sukibimas su erdve. Šis kuratoriaus Anderso Kreugerio ir architekto Mariaus Puskunigio profesionalumą žymintis vientisumas, užbaigtumas parenkant kūrinių vietą pagal natūralios šviesos patekimą salėn, puikūs erdvės ir kūrinių mastelio bei jų tarpusavio santykiai šiuolaikinio meno parodose pasitaiko toli gražu ne taip dažnai ir dėl to žadina visuomet laukiamą, bet retokai aplankantį malonųjį „o!“ įspūdį. Sulaukiau.

Bet nereikia manyti, jog čia – kaip kartais būna – visuma nepagrįstai laimi, o pavieniai kūriniai tėra pasitelkiami kaip tam tikra žaliava: Akstino ir Jurkšaitytės darbai bendrauja ir tarpusavyje, ir su galerijos pirmojo aukšto elegantiškai kebliomis salėmis. Kiek daug taip organiškai su erdve suaugusių horizontãlių! Žvilgsnį tarsi tempiančių į priekį, kviečiančių ir vedančių gylin. Būtent šis gerai apgalvotas, įgūdžių reikalaujantis išlaviravimas, išlaikant tiek visumos, tiek jos dalių (kūrinių) svarbą, mane pirmiausia ir papirko. Noriu pasakyti – eikite ir (jei mūsų jausenos sutaps) pasimėgaukite, o jei buvote – apsilankyti vėl yra gera idėja.

Pabrėžiu, kad estetinį pasimėgavimą kėlė ne tik erdvės ir kūrinių santykis, tačiau ir kūrinių vidinės ypatybės. Gerai parodai juk nepakanka subtilaus erdvės išpildymo – tai tik „paviršius“ ir viską galiausiai lemia kūrinių kokybė. Niekam ne naujiena, kad Jurkšaitytės tapyba techniniu požiūriu yra preciziška, bet „Kraujo akmuo“ parodė tapytojos gebėjimą peržengti save pačią, einant, rodos, visai kitokia kryptimi. Įpratus matyti Jurkšaitytės tuščius, spengiančius interjerus, naujausi darbai sekundei sukėlė lengvo sutrikimo jausmą. Kaip į juos žiūrėti? Čia vaizdas konstruojamas gerokai aptakiau, labiau eksperimentuojant su dažo materijos ir paviršiaus tarpusavio niuansais. Bet stabilumą sugrąžino tapytojos kūrybą susiejantis aukštas amatininkystės lygis ir kūryboje pasikartojantis paslėpties sluoksnis, kurį vizualine kalba perteikti galima tikrai ne menkiau nei žodine. 

Manau, kad Akstino kūryboje vaizdas ir kalba tam tikra prasme susikeičia vietomis, o tai taip pat kelia pasimėgavimą. Akstino lentynėlių atveju svarbi tampa žodžio semantika, bet tegul kiekvienas pats sau atsako, ką jam reiškia lentyna, spintelė, net orlaidės ar tumba – tiek buitiškai, tiek metaforiškai. Palei ochros sieną esanti „Lentynėlė“ (2024) pasitelkia perteklinį rimtumą pašalinančią saviironiją ir pačią šių skulptūrinių objektų koncepciją, it kokį didį trofėjų, senovinę relikviją ar tiesiog dulkes kaupsiantį niekelį pastato ant lentynos. Gal jau paskutinė, tarsi atsisveikinant? Na, po lentynėlės dvigubinimo visada gali būti trigubinimas, tereikia sugalvoti kaip. Su parodą kartu lankiusiu draugu vieningai sutarėme, kad kūrinys „Suolas“ (1992) su pakartomis (pasikorusiomis?) muselėmis, nepaisant laikmetį atspindinčios stokos atmosferos, nepasiduoda totaliai nevilčiai, o dabar atrodo gal net linksmai ir neabejotinai ironiškai – Akstino kūrybai būdingu nuotaikos registru.

 „Per šiuolaikinį meną galima daryti beveik viską“, – Laimos Kreivytės radijo laidoje prieš keletą metų sakė Kreugeris. Galvoju, kas buvo padaryta per parodą „Kraujo akmuo“? Kokio poveikio siekta žiūrovui, nebūtinai susipažinusiam su šių dviejų autorių kūryba ar apskritai šiuolaikiniu menu? Kitaip tariant, ką šia paroda kuratorius siekė papasakoti? Ar tikrai vien tik pristatyti nematytus arba naujus menininkų darbus? Vieno atsakymo, aišku, nėra.

Radijo laidoje Kreugeris teigė rengiąs parodas ne sau ar autoriams, bet pirmiausia lankytojui. Tikima, kad kraujo akmuo, arba hematitas, padeda žmogaus psichikai ir sveikatai. Mano spėjimas miglotas, bet turbūt paroda kviečia pasvarstyti apie tikėjimo ir žinojimo santykį, nuojautų ir racionalumo balanso poreikį. Neretai menui užduodamas klausimas „ką tai reiškia?“, tikintis konkretaus it vartojimo instrukcija atsakymo.

Paroda „Kraujo akmuo“ tarsi priešinasi tokiam meno funkcionalizavimui ir utilitarizavimui, vertybiškai svarbesniu laiko dabartį siekiančių atliepti erdvinių patyrimų ir vaizdo suvokimo būdų kūrimą, potencialiai galintį ką nors (naujo) pasakyti apie mūsų laiką ir mus pačius, o tai veikiau meno pasekmė nei funkcija. Juk ir dalies žmonių tikėjimas kai kurių kietųjų mineralų magiškomis ar gydomosiomis galiomis daugiau pasako apie mus pačius, nei tuos akmenis. Tai mes patys jiems suteikiame kraujo, net jei ir tariamo.

Paroda veikia iki rugsėjo 21 d.

Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama