„Demonstravimosi“ dekonstravimas

Kalbant apie Mykolo Saukos skulptūrą „Liudytoja“, neseniai pastatytą Zarasuose, ir ypač apie reakcijas į ją, galima išskirti bent šešis probleminius laukus, kurie čia ne tik susijungia, bet ir, ko gero, tarpusavyje konfliktuoja.

1. Viešosios erdvės menas. Koks apskritai yra viešųjų erdvių meno uždavinys ir tikslas, ar jis turi patikti / įtikti visiems? Kas sprendžia, kur jo reikia, kokio jo reikia ir kam jo reikia, ir kiek laiko jis ten ketina būti – laikinai ar amžinai? Svarbus ir klausimas, koks vaidmuo tuose sprendimuose tenka visuomenei ir vietos bendruomenėms. Ar su jomis reikia tartis? Kada – prieš tai ar po to? Kas labiau edukuoja – pastatymas prieš faktą ir aiškinimas, kas tai yra, ar galimybė dalyvauti priimant sprendimus? Vieno atsakymo, ko gero, nėra, kiekvienas atvejis – unikalus ir atsakymai į šiuos klausimus priklausytų nuo daugelio kitų faktorių.

2017 m. mano kuruotoje Kauno bienalėje apie paminklus žinomas vokiečių menininkas, daugybės vadinamųjų antipaminklų visame pasaulyje autorius Horstas Hoheiselis sakė: „Su visais tais konkursais ir atrankos komisijomis yra viena didelė bėda. Dalyvauja politikai, meno istorikai, susikerta įvairiausi interesai, ir galiausiai laimi kompromisas. Bet mene juk negali būti kompromisų.“ Klausiant visų nuomonės ar renkant visuotiniu balsavimu ir bandant įtikti visiems rezultatas išeina „joks“ – nei blogas, nei geras, neįdomus, nepaveikus. Arba, kaip rašė Ernestas Parulskis, tiesiog laimi kačiukai. Bet net ir tuo atveju atsirastų nepatenkintų šunininkų.

Kito garsaus tos bienalės dalyvio, žinomo paminklų tyrėjo ir daugelio svarbiausių pasaulio paminklų komisijų nario Jameso E. Youngo klausiau, kaip reikėtų daryti su tuo visuomenės ir bendruomenių įtraukimu statant paminklus ar atminimo ženklus. Jo įsitikinimu, žmonių nuomones reikia išklausyti, į jas įsiklausyti, pamatuoti nuomonių „temperatūrą“, bet tai tik patariamasis balsas, spręsti turi specialistai.

2. Moteris paminkluose ir viešųjų erdvių skulptūroje: trūkumas, palyginus su vyrų skulptūromis, – absoliuti moterų mažuma.

3. Nuogo moters kūno vaizdavimas ir visuomenės spaudimas moteriai ne tik atrodyti jaunai ir gražiai, bet ir būti kukliai. Skirtumas tarp to, kaip šiais laikais skulptūroje vaizduojami vyrai      ir kaip moterys, gana akivaizdus. Vyrai – dažniausiai apsirengę ir reprezentuoja konkrečius asmenis, moterys – dažniausiai nuogos alegorinės simbolinės figūros: laisvė, žinia, tėvynė, motinystė ir pan. Kartais jos apsirengusios, bet dažniausiai yra jaunos, tobulų ir kiek suabstraktintų, apibendrintų formų. Jos paprastai padaromos vyrų.

Bet ar moterys tikrai jau atsiėmė savo kūną iš vyriško žvilgsnio? 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose moterys menininkės pačios ėmėsi vaizduoti save nuogas, taip pat ir tiesiogiai naudoti savo kūną mene, atliko įvairiausius nuogus performansus. Aišku, tai vyko ne pas mus, tuo metu dar sovietų okupuotoje Lietuvoje, o laisvuose „Vakaruose“.

Bet yra dar ir toks keistas reiškinys: kokie nors vyrai vaizduojami apsirengę, o moterys greta – nuogos. Net ir kai vaizduojami konkretūs asmenys. Pavyzdžiui, feisbuke vienu metu plito memas, kuriame buvo lyg ir numegzti atseit žinomiausi pasaulio (o gal rusų – dar prieš karą) rašytojai, ir ten, be abejo, daugiausia buvo pavaizduoti vyrai, visi apsirengę, bet buvo ir Marina Cvetajeva su Ana Achmatova, ir jos abi tarp tos vyrijos kažkodėl buvo nuogos. Man tai visiškai nebuvo suprantama ar priimtina, bet daugybei kultūros žmonių viskas ten buvo gerai, gražu, miela, „patiktukintina“.

Mykolo Saukos skulptūra ne šiaip vaizduoja seną, „negražų“ moters kūną, bet vaizduoja jį gerokai natūralistiškai, su visomis detalėmis. Šiame kontekste paminėtinas ir mūsų šalyje dar labai gajus visuomenės požiūris, kad moteris turi būti kukli, nesiafišuoti, neišsišokti, „nesidemonstruoti“. Manau, kad būtent šis nuogo kūno natūralizmas ypač šokiruoja žiūrovus, o kai kuriems sukelia atmetimo reakciją ar net agresiją, nes moteris turi „prisidengti savo gėdą“, o ta „gėda“ siekia pačią Bibliją. O ir dar ankstesnius laikus. Štai antikinė (vėliau daug kopijuota) žymiojo graikų skulptoriaus Praksitelio „Knido Afroditė“ (IV a. pr. m. e.), viena pirmųjų alternatyvų „herojinei nuogų vyrų skulptūrai“, yra kukliai prisidengusi „savo gėdą“ ranka. O štai Michelangelo Dovydas (XVI a.) „demonstruojasi“ ir nesigėdija, ir niekam nekyla minčių, kad jo genitalijų negalima pamatyti vaikams. O gal kyla?

4. Specifiškumas vietai. Šiuolaikinio meno viešosiose erdvėse nebetenkina modernistinis principas „sukūriau dirbtuvėje skulptūrą, radau mieste tuščią erdvę, susitariau, pastačiau“. Viešojoje erdvėje reikia ir drąsos kalbėti apie negražius, nepatogius dalykus, ir kelti svarbius klausimus, gal net sukrėsti ar bent jau sujaudinti žiūrovą, bet taip pat reikia atsižvelgti į kontekstą, reikia ir ypatingo jautrumo: kur būtent tas menas atsiranda, kodėl ir kaip? Ši skulptūra nebuvo sukurta šiai vietai, tik parinkta. Monika Gimbutaitė „15min“ kėlė klausimą, ar tas parinkimas vis dėlto nėra prie šios vietos pritemptas. Be to, socialinių tinklų komentuotojai piktinosi, kad „nuogalė“ atseit stovi praktiškai Kalėdų eglutės vietoje, kaip, girdi, „ten vaikus atsivesime“, nors Zarasų vicemerė patikslino, kad tai ne centrinė miesto aikštė, o tiesiog meno galerijos pratęsimas į lauką.

Čia noriu pabrėžti, kad rašydama šį komentarą skulptūros nesu mačiusi jos dabartinėje vietoje, todėl kalbėti galiu tik apie skulptūros priėmimą, o ne apie ją pačią ir ne apie jos tikimą ar netikimą tai vietai.

5. Vandalizmas. Šiuo atveju vandalizmas čia irgi sudalyvauja kaip faktorius, nes skulptūra, dar jos neatidengus, jau buvo padegta. Be abejo, pirmiausia kaip tokio vandalizmo priežastis į galvą ateina būtent išpuolis prieš „negražų“ moters kūną ir jos „nekuklų“ nuogumą. Ir ne be reikalo jis ateina į galvą, nes vyrų smurtas prieš moteris – daug dažnesnis reiškinys, nei moterų prieš vyrus, ypač kai tos moterys „savos“ ir dėl to nuogos, ir dėl to pažeidžiamos. Ta prasme Mykolo Saukos skulptūra labai iškalbinga. Bet įdomu, kad ji padegta dar prieš atidengimą, kai dar buvo pridengta „ilgu sijonu“, o ne – atseit gėdingai – visiškai nuoga. Ar kada nors sužinosime tikrąją Zarasų „Liudytojos“ padegimo priežastį? Nors vandalas viešai atsiprašė, tame atsiprašyme išpuolio priežastis nenurodyta, išskyrus tai, kad buvo neblaivus. Taip, girtumą vyrai labai dažnai nurodo ir kaip smurto prieš moteris artimoje aplinkoje „priežastį“, kaip alternatyvą arba net ir kartu su „ji pati kalta“. Žinia, mūsų visuomenėje vis dar palaikoma nuostata, kad moteris beveik visada pati kalta dėl smurtinių išpuolių prieš ją.

O išpuoliai prieš meno kūrinius fiziškai juos sugadinant ar sunaikinant vyksta visame pasaulyje, ir vyko visais mums žinomais laikais. Ir provincijoje, ir miestuose, ir pasaulio sostinėse. Vandalizmas ir ikonoklazmas vyksta dėl įvairių priežasčių, motyvai kartais lieka nežinomi, ir tai daro įvairūs veikėjai – tiek individai, tiek grupės, tiek valdžios, tiek režimai. Vien Londone vien šiais metais, kiek pagūglinau, jau buvo padegti bent du viešųjų erdvių kūriniai. Meno kūriniai viešosiose erdvėse, jei nėra užkelti kur nors labai aukštai, visuomet rizikuoja būti vandalizuoti. Jau minėtas menininkas Horstas Hoheiselis, mano kuruotoje Kauno bienalėje kurdamas instaliaciją Sąjungos aikštėje, panaudojo vandalizmą kaip savo kūrinio sudėtinę dalį, žinodamas, ir netgi tikėdamasis, kad būtent toje vietoje žmonės tam kūriniui ką nors darys. Taip ir buvo. Šiuo atveju Mykolas Sauka taip pat minėjo „Liudytojos“ pažeidžiamumą, betono kaip medžiagos nepatvarumą, kuris, kaip suprantu, irgi įskaičiuotas į šį kūrinį.

6. Edukacija. Mokykloje reikia mokyti skaityti ne tik „gražų“ senųjų laikų meną, bet ir „negražų“ šiuolaikinį, ir viso XX a. meną. Bet kaip įmanoma įtaigiai ar bent jau adekvačiai edukuoti vaikus (ir suaugusiuosius) apie meną, tuo pačiu metu manant, kad menas apskritai yra paskutinės svarbos klausimas?

Pažvelkime į keletą viešųjų erdvių skulptūrų, vaizduojančių moterį, ir jų (ne)priėmimo analogijų per pastaruosius dešimtmečius europiniame kontekste.

2005–2007 m. Londone buvo skulptūra „Nėščia Alison Lapper“, aukštai ant ketvirtojo postamento Trafalgaro aikštėje, realistiškai vaizduojanti nuogą, jauną, „negražią“ realią moterį (menininkę) su deformuoto kūno negalia. Autorius – vyras – Marcas Quinnas. Svarbus aspektas – tai tik laikina instaliacija. Ir nors šis projektas buvo laikomas labai sėkmingu ir sukėlė didelį atgarsį, jau ir tada paraštėse buvo keliami klausimai apie galimybių ir galios santykius: ar garsus vyras menininkas taip ją, nelabai žinomą menininkę moterį, įgalino, ar ja pasinaudojo? Kodėl ne jos menas atsidūrė ant to postamento? Vyko konkursas, bet…

2020 m. Bristolyje buvo pastatyta juodaodės moters, protesto „Black lives matter“ dalyvės, statula. Realistinė, jauna, „graži“, ne nuoga, užkelta ant ką tik to protesto metu nuversto (vandalizmas ar ikonoklazmas?) paminklo vyrui vergų pirkliui Edwardui Colstonui postamento. Menininkas – vėlgi vyras Marcas Quinnas. Tačiau skulptūra pastatyta be konkurso ir leidimų, ir, be abejo, laikinai, kaip spontaniškas menininko gestas reaguojant į karštą ir aktualią situaciją. Kadangi buvo nesankcionuota, savivaldybė ją nukėlė jau kitą dieną. Tai irgi galima būtų laikyti vandalizmu (gal labiau ikonoklazmu, o kiti netgi pasakytų – cenzūra), nors skulptūra ir perkelta į muziejų. Ir nors pavaizduota mergina bendradarbiavo su menininku ir pati teigė, kad šis kūrinys įgalina ir ją, ir kitas juodaodes moteris, atsirado balsų, klausiančių, ar tai iš esmės nėra baltaodžio vyro menininko pasinaudojimas juodaode moterimi, jos atvaizdu, jos kūnu, nes juk tik jis, privilegijuotasis (baltaodis vyras), turi tam galimybę ir lėšų. Buvo ir nuomonė, kad geriau būtų buvę duoti pinigų juodaodžiam/-ei menininkui/-ei toje vietoje ką nors sukurti.

2020 m. Londone atidengtas paminklas feminizmo motina vadinamai Mary Wollstonecraft, itin realistiškai, natūralistiškai vaizduojantis jauną moterį, „gražią“, nuogą. Sukurtas moters skulptorės Maggi Hambling. Šis paminklas sukėlė daug nepasitenkinimo, ne tik tarp aplink gyvenančių, ypač vyresnių, žmonių, bet ir tarp išsilavinusių jaunų moterų, taip pat ir feminisčių: kodėl ji pavaizduota nuoga? Daug pasiekę vyrai vaizduojami apsirengę, tai kodėl net už intelektinius pasiekimus įamžinama moteris vėl be drabužių? Ypač kai jau ir taip blogai, kad moterų kūnas laikomas visuomenės nuosavybe ir kad vis dar pirmiausia kreipiamas dėmesys į moters kūną, o ne į jos protą. Vėlgi buvo keliamas klausimas, ar tai įgalinimas, ar pažeminimas. Toks pat klausimas gali kilti (ir kyla) kalbant apie Mykolo Saukos „Liudytoją“ (kuri nėra skirta konkrečiai moteriai). Bet čia reikia nepamiršti, kad Mary Wollstonecraft skulptūra, nors ir skirta konkrečiam asmeniui, vaizduoja ne ją, o tiesiog išsilaisvinusią moterį ir per „herojinį moters nuogumą“ siekia išreikšti pačią feminizmo idėją. Į tai būtų galima atkirsti, kad tik antrosios bangos feminizmo idėją, o Wollstonecraft pirmiausia siekė ne moters kūno, o proto išlaisvinimo ir įgalinimo. Kiti šio paminklo konkursui pateikti projektai vaizdavo pačią Mary, labai realistiškai ir su atitinkamais XVIII a. drabužiais, ilgu sijonu, atrodo, ir su korsetu. Bet ar moters figūros įspraudimas į korsetą išreikštų moterų lygiateisiškumo siekį, kurį propagavo Mary Wollstonecraft?

Įdomu paminėti ir tai, kad laimėjusi Maggi Hambling skulptūra pradiniame projekte atrodė visai kitaip: nors ir nuoga, bet daug labiau apibendrintų, suabstraktintų moteriškų formų, kurios, kaip jau minėta, paprastai nepiktina plačiosios publikos. O dabar daugiausia žmonių pasipiktinimo sulaukia net ne šios skulptūros nuogumas, bet tai, kaip ryškiai išreikšti jos gaktos plaukai. Turbūt ir jos gana „įžūli“ poza nepadeda. Bet ar ne tai ir svarbiausia šioje skulptūroje – kad moteris čia nesikuklina, nesigėdija ir drąsiai „demonstruojasi“? Turbūt už tai ir gauna savo vandalizmo dozę, nes lengvai pasiekiama, bet paprastai tik dažų pavidalu, nes pagaminta iš metalo. Tiesa, ne kartą buvo ir aprengta. Kita vertus, daug kam ši skulptūra nepatinka dėl jos kaip meno kūrinio visumos meninės kokybės, dar kitiems – tiesiog dėl mažumo. Bet vėlgi istorikė Sophie Coulombeau, palaikydama tokį erzinantį paminklą, siūlo paskaityti Wollstonecraft tekstus, nes jie, anot jos, irgi keisti, neskoningi ir erzinantys, vadinasi, neatitinkantys normų.

Čia verta prisiminti ir 1952 m. Londono Ričmonde atidengtą žmones papiktinusią „Afroditę“ (skulptorius vyras Edgaras Allanas Howesas). Šioji grožio ir meilės deivė jaunu nuogu kūnu publikai neįtiko tuo, kad buvo ne tik per daug natūralistinė (toli jai iki XXI a. natūralizmo!), bet ir „per stora“, tai yra neatitiko klasikinio grožio kanonų. Vietinių iškart buvo pervadinta „Išsipūtusia Bete“. Prie jos netgi buvo įtaisyta informacinė lentelė, kurioje šalia „Afroditės“ įrašytas ir šis antrasis pavadinimas bei paaiškinta, kad ji sukėlė didelį pasipiktinimą tų, kurie laiko ją esant prasto skonio. Tačiau 2023 m. atsižvelgus į žmonių pastabas, kad čia vyksta body shaming (gėdinimas dėl kūno), lentelė buvo pakeista. Skulptūrai grąžintas pradinis pavadinimas, o „Bulbous Betty“ minima jau tik skulptūros apraše, kuriame taip pat teigiama, jog „ši pravardė atsirado kai kuriems žmonėms manant, kad ji yra prasto skonio, bet dabar skulptūra taip vadinama su meile“.

1982 m. Vilniuje pastatyta Vlado Vildžiūno skulptūra „Barbora Radvilaitė“. Sakoma, kad tai garsioji mūsų aktorė Rūta Staliliūnaitė, įkūnijanti Barborą. Nelabai patiko to meto (sovietinei) valdžiai, dėl to iš pradžių nebuvo leista jos įvardinti Radvilaite. Skirta konkrečiai istorinei asmenybei, vaizduojanti ją (arba ją vaizduojančią aktorę) apsirengusią, elegantiškos, labai stilizuotos ir suabstraktintos formos. Prieš šią skulptūrą jau keletą metų irgi vykdomas vandalizmas – apsodinimo augalais, apkarstymo ženklais ir apstatymo lauko baldais pavidalu (šiuo metu dėl aplink susodintų gėlių šios skulptūros matosi tik du trečdaliai). Vandalizmo priežastis visiškai nesuprantama.

2019 m. Slovėnijoje, Melanijos Trump gimtinėje, pastatyta medinė skulptūra, vaizduojanti Melaniją. Jauna, apsirengusi, bet ne realistinė ir (dėl to?) „negraži“. Ją iš miestelio pakraštyje augusio ir nudžiūvusio medžio kamieno šiuolaikinio menininko Brado Downey užsakymu išdrožė (gal greičiau kirviu iškapojo?) vietinis meistras Alešas Župevcas. Va čia tai jau, sakyčiau, specifiškumas vietai. Taip pat ir bendruomenė įtraukta – medžio drožėjo vaidmeniu. Bet žmonėms vis tiek nepatiko, irgi buvo pavadinta įžeidžiančia. „Negraži“ „gražiausios pasaulio moters“ skulptūra? Ne, žmonėms nepatiko. Ėmė ir sudegino. Bet ar būtent dėl savo negražumo ji buvo padegta JAV nepriklausomybės dieną? Ar dėl Trumpo politikos? Ar dėl antiamerikietiškų nuotaikų apskritai? Taip ir liko neaišku.

Iš visų čia išvardintų šis meno kūrinys, mano manymu, buvo pats sėkmingiausias. Būtent tas jos „negražumas“ ir netašytumas buvo labai iškalbingi: kritikavo ne tik medinį, dirbtinį Melanijos vaidmenį, bet ir JAV politiką Trumpo valdymo metais, taip pat ir grožio kultą, ir dar daugiau – kalbėjo ir apie mažo mažos šalies miestelio „provincialumą“ bei, vėlgi, apie galią ir (ne)įgalinimą.

Po šios ekskursijos grįžtant į Zarasų miestelį, prie Mykolo Saukos skulptūros, galiu pasakyti tik tiek: „Liudytoja“ nei demonstruojasi, nei nesidemonstruoja. Ji tiesiog tokia yra. Analizuoti ją pačią kaip meno kūrinį su visomis prasmėmis palieku kitiems. Manau, neginčytina viena – viešosiose erdvėse reikia meninės kokybės.

2025 m. rugpjūtis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama