Blizgučių ir pūkuotų paviršių neaptikta

Nežymus rankų tirtėjimas, įsitempę kūno raumenys, negilus kvėpavimas – nesunku atspėti, kad tai nerimo požymiai. Šiuo laikotarpiu dažniau bandau jį sąmoningai apčiuopti, apžiūrėti iš skirtingų pusių, suprasti. Su nerimu susiduriam kiekvienas, ir visai nenuostabu, kad jis suaktyvėjęs šiame – pasaulio ant slenksčio – kontekste. Dronai paklaidūnai, stuburą pametęs prezidentas ir karo sąvoka, įgavusi jau nebe tragedijos, o bene natūralaus gyvenimo ciklo akcentą. O kur dar įsisenėjusios klimato kaitos ar lyčių nelygybės problemos. Bet čia jau senos naujienos. Ką jau kalbėti apie nerimą prieš pirmą pasimatymą – palyginus, jis turėtų tapti visai menkavertis. Nerimo keliamus virpulius ir tą nežymų rankų tirtėjimą pastebėjau ir menininkės Nancie Naive performanse, vykusiame Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parodos „miela, gražu, žavu / Cuuute!!!“ atidarymo metu. Parodos kuratorės – Julija Šilytė ir Ona Barbora Šlapšinskaitė

Atrodo, pradėsiu visai ne nuo to galo – nuo besibaigiančio parodos atidarymo, kai lankytojai instinktyviai artėjo prie sienos, palikdami daugiau erdvės vėliau čia įėjusiai menininkei Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė). „A woman is a thing“ (moteris yra daiktas), – ji vis kartojo robotišku balsu, sustingusi kaip vaškinė lėlė. Mano žvilgsnis buvo taip stipriai įrėžtas į ją ir jos kūną, kad net pačiai darėsi nejauku. Šviesių plaukų perukas, ilgi, jau bene užsiriečiantys į viršų nagai, rožinis bikinis, aukštakulniai, Britney Spears primenantis mikrofonas.

„A woman is a thing“, – ji vis kartojo, o vėliau ekspresyviai bėrė žodžius, kurie tik dar labiau išryškino moters sudaiktinimą. „Spank me, choke me“ (trenk man, smauk mane), – aštriai tariami žodžiai, girdimi kaip paskatinimai ar provokacija, o gal labiau kaip pykčio ir ironijos duetas. Ekspresyvios veido išraiškos, kartais vulgarūs kūno judesiai – šis įvaizdis skatina įsivaizduoti moterį, dirbančią kažkur Amerikoje prie greitkelio, viename iš striptizo barų, skirtų „prablaškyti“ vilkikų vairuotojus. Toks darbas turėtų pareikalauti drąsos. Spėju, šios moterys, dirbančios prie greitkelio, performina drąsiai, tačiau tuo pačiu metu jausdamos persmelkiančią baimę. Menininkės išraiškos tokios ir yra – drąsios, tačiau per kūną skverbiasi nerimas ir tas nežymus, bet pastebimas rankų tirtėjimas. Šis nerimo momentas suteikia dar daugiau žavesio pačiam performansui, leidžia priartėti ir toliau kurti šios tik įsivaizduojamos moters dramatišką asmenybę.

O ar ji galėtų būti viena iš aukų kraupių nusikaltimų istorijose? Visai prie pat vykstančio performanso vietos – du pakabinti A4 formato lapai. Viename jų – laiškas, skirtas Jane (taip vadinasi ir pati Nancie Naive instaliacija – „Jane“, 2025), o kitame – fragmentas iš kriminalistinio tyrimo daktiloskopinės kortelės, jame pirmiausia pastebiu pirštų atspaudus. Laiško turinį prisimenu blankokai, taip, kaip bandoma atgaminti ir atpasakoti trauminius išgyvenimus. Prisimenu tik tiek, kad greitai permečiau akimis ir suvokiau, jog rašoma apie moters išnaudojimą.

Ir net nebaigus skaityti man švysteli neseniai pasirodžiusios antraštės, pranešančios apie Lietuvoje festivalio metu galbūt išžagintą merginą. O vėliau – ir su kitu įvykiu susijusi video ištrauka, matyta socialiniuose tinkluose, kurioje kalbama apie naktinių klubų savininkus, nematančius spaikinimo (žmogaus apsvaiginimas be jo žinios) kaip problemos ir nebandančius nieko keisti. Nors Jane Doe tapatybė ir neatskleidžiama, čia ji susideda iš skirtingų merginų, kurių kraupias istorijas skaitai naujienų portaluose... O instaliacijoje esantis pakabukas su raide „J“ tik suteikia kraupios estetikos, kažkuo panašios į dailų papilkėjusį Lauros Palmer iš „Tvin Pykso“ veidą.

Kraupumas dar nesibaigia. Pasisukus – Juliaus Jančausko kūrinys „Tai dirgina“ (2025). Jis tikrai dirgina, net verčia kiek sutrikti. Ant sienos atsiranda du plaukuoti gyviai, turintys po sklastymo liniją, o jose – po vieną įtaisytą apvalų garsiakalbį. Nors iš tiesų vėliau įžiūriu rankų liečiamus viršugalvius. Matau tai kiek deformuotai ir nebegaliu nepastebėti, kad visa tai kartu atrodo kaip išangė. Ir dar reikia priartėti, visai šalia priglausti ausį, kad išgirstum garsiakalbio skleidžiamą šnarėjimą, lyg prislopintą triukšmą. Iš garsiakalbių eina plonyčiai laidai, apačioje susijungiantys su baterijomis. Tikiuosi, tai sąmoninga instaliacijos dalis, o ne tik techninis sprendimas, nes atrodo labai estetiškai. Galėčiau įsivaizduoti kažką panašaus sci-fi filmų scenarijuose: žaviai nejaukūs gyviai, sujungti laidais, tuoj šoks iš sienų ir ims bėgioti po parodos erdvę, bandydami savo tyliais šnarėjimais užmegzti ryšį su kitais kūriniais.

Tikiuosi, kad prabėgdami jie neužkliudys savotiškai sakralumu ir trapumu alsuojančio kūrinio. Tai Onos Barboros Šlapšinskaitės darbas „double yolk“ (2025). Ant staltiesės, primenančios baltą drobulę, išdėlioti širdelės formos kiaušinių lukštai bei kiti objektai iš stiklo ir iš jį imituojančio plastiko. Juk pastarieji nesudužtų taip lengvai. Ar tai tikrai trapu, ar tik prisigalvoju? Man tai siejasi su viena pagrindinių šios parodos minčių – mielumą pamatyti iš nenumenkinančios pusės.

Kartu šis darbas dvelkia namus primenančiu jausmu, atrodo, tuoj kažkas pakvies prisėsti šalia ir sudaužti kiaušiniais. Tik, labai keista, šie su dvigubu tryniu. Panašu į sapnišką siužetą. Nepaisant to, atsispirdama nuo ankstesnio Sapiegų rūmuose eksponuoto menininkės videokūrinio „Nesuprask manęs neteisingai, tai nėra paprastas apsėdimas“ (2024), aptinku savotišką tęstinumo liniją. Videokūrinyje apmąstoma prosenelio dvasia, šeimos, giminės atmintis. Tuo šeimynišku, jaukiu apglėbimu persismelkia ir „double yolk“, o pati menininkė kūrinio aprašymą anotacijoje pradeda taip: „Sveiki, išvykau į giminaičio sodą ilsėtis, tad į jūsų laiškus neatsakinėsiu.“

Kadangi pradėjau nuo parodos atidarymo pabaigos – užbaigsiu pradžia. Tik įėjus į parodos erdvę mano žvilgsnis užkibo už drugelio formos skulptūros, pastatytos ant metalines kojas primenančių strypų. Tai Ievos Marijos Andrulytės kūrinys pavadinimu „Beyond the Ken“ (2022). Drugelio figūra primena „Tutti Frutti“ guminukus, supakuotus į nedideles raudonas dėžutes, tokius pati labai mėgau vaikystėje (ir dabar!). Drugelio simbolio reikšmės iš karto norisi ieškoti per „Google“ paiešką. Rezultatuose paryškintos kelios reikšmės: transformacija, atgimimas ir dvasinis augimas. Aplankstytuose metaliniuose strypuose įžiūriu tos transformacijos ar deformacijos vyksmą. O gal šis saldumą sužadinti turintis objektas transformuojasi į kažką ne visai mielo ir net grėsmingo, keliančio nerimą?

Dairydamasi parodoje, darkart žvilgsniu apibėgu visą aplinką ir pakeliu akis į viršų. Visiškai natūraliai, iš inercijos šalia esančiai bičiulei sakau: „o, net viena iš lempų juostų šviečia rožine spalva, kaip cute“; pagaunu save vartojant šią svetimybę, esančią ir parodos pavadinime. To užsaldinto mielumo, blizgučių ir pūkuotų paviršių neaptikau, bet kaip tik radau daugiau sąsajų su tuo, kas suteikia nejaukos, o kartu į paviršių iškelia aktualijas ir palieka su savotišku siaubo estetikos jausmu. Bandau surasti daugiau sąsajų, apibūdinančių šią parodą, ir iškyla išvirkščios kojinės vaizdinys. Ji tokia rožinė ir miela, bet vietoj aiškių vaizdų – padriki siūlai, o ir, žiūrėk, netyčia dar kokį slapčia įlindusį pašiną surasi.

Paroda veikia iki rugpjūčio 31 d.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (Gedimino pr. 51, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama