Kremerata ir draugai Paliesiuje

Muzikos mylėtojus iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių liepos 11–12 dienomis į solidų keturių koncertų renginį sukvietė „Kremerata Baltica“ festivalis Paliesiaus dvare. Vieni klausytojai pasirinko po vieną ar daugiau koncertų, o ištvermingiausi atidžiai išklausė visus keturis gana ilgus koncertus. Vien atvykimas į Paliesiaus dvarą kelia džiaugsmo pojūtį dėl palaimingos tylos, senų medžių ošimo, skoningai gėlėmis apsodinto parko, nuoširdaus ir šilto dvaro darbuotojų dėmesio kiekvienam atvykusiajam, susitikimo su šio dvaro šeimininku medicinos profesoriumi dr. Juliumi Ptašeku bei jo žmona Vitalija. Reikėtų paminėti ir pasimėgavimą rankų darbo ledais, pyragėliais ar duona.

Prieš prasidedant antrajam „Kremerata Baltica“ festivaliui šiemet iškilmingai pristatyta paroda „Muzika“ iš Samuelio Taco (Shmuel Tatz) kolekcijos, kurioje tarp dvidešimt trijų išraiškingų, muzikantus vaizduojančių anksčiau gyvenusių meistrų (Emmanuel Mané-Katz, Mendel Segal, Grigory Gluckmann, Ossip Zadkine, Jacques Chapiro, Théo Tobiasse, Edna Hibel, Bernard Gussow, Abraham Straski, Vytautas Kasiulis, Neemija Arbit Blatas, Nicolai Cikovsky, Jacques Koslowsky) darbų pamatėme ir dabarties lietuvių tapytojo Mindaugo Skudučio „Muzikanto portretą“ iš Algimanto Pesecko kolekcijos.

Festivalyje dalyvavo kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ artistai bei kviestiniai solistai: saksofonininkas ir kompozitorius iš JAV Joe Lovano, žinomas suomių pianistas Ollis Mustonenas, jauna belgų smuikininkė Pauline van der Rest, latvių (gimęs Kijive) vibrafonininkas Andrejus Pushkarevas, aktorius Giedrius Arbačiauskas.

Trumpai apibendrindama festivalyje girdėtų interpretacijų įspūdžius paminėčiau, kad kiekvienas iš keturių koncertų prasidėdavo ramios nuotaikos muzika, o baigdavosi audringiausiais, skambiausiais opusais. Visuose koncertuose nuostabiai subtiliai ir aukščiausio profesionalumo lygiu griežė jaunieji orkestrantai, išugdyti Gidono Kremerio ansamblinio grojimo mokyklos, maksimaliai tiksliai reaguojantys į kiekvieną dirigento mostą ir reikalavimus. Ryškų įspūdį padarė visiškai skirtingų meninių individualybių solistai: daugelyje kūrinių solavusio paties Kremerio labai subtilūs, ypač švelniai jautrūs, dažniausiai tylutėliai, neskubrūs muzikos liejiniai; paskutiniame koncerte su gaivalinga prigimtine jėga, tarsi vulkanas tryškusio pianisto Mustoneno garsiniai luitai; tarp jų kitokiomis interpretacijomis išsiskyrė subtiliai, rafinuotai ir meistriškai smuiku griežusi jaunutė Pauline van der Rest, jau sėkmingai dalyvavusi įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose; žavėjo perkusininko „Kremerata Baltica“ solisto bei aranžuotojo Pushkarevo ryškūs, įspūdingi skambesiai. 

Festivalis prasidėjo liepos 11 d. keistoka programa, pavadinta „Gyvenimo fragmentai laiškuose“, kurią atliko Gidonas Kremeris, skaitovas Giedrius Arbačiauskas, smuikininkės Madara Pētersone ir Marija Strapcāne, altininkė Jevgēnija Frolova, violončelininkė Magdalena Ceple, kontrabosininkas Iurijus Gavryliukas ir vibrafonininkas Andrejus Pushkarevas.

Aktorius Arbačiauskas emocionaliai, banguojančia dinamika skaitė laiškus, perteikiančius vaikystės įspūdžius, gyvenimą iki pat 2025-ųjų, o tarp jų skambėjo įvairi, švelniai traktuojama, dažniausiai tyli muzika. Į šį ilgą (apie pusantros valandos) veiksmą kontrastingai įsiterpė epizodas su triukšmingais atlikėjų šūksniais, parėkavimais.

Vėlesniame koncerte klausytojus džiugino JAV multiinstrumentininko, saksofonininko Joe Lovano ryškus, smagus muzikavimas su orkestru, Kremeriu ir Pushkarevu, atliekant kompoziciją „Beieškant Johno Coltrane’o skambesio“. Šio vėlyvo koncerto pradžioje nuskambėjo įžymiosios Johanno Sebastiano Bacho „Čakonos“ Kremerio versija styginiams. Aranžuotė sukėlė šiek tiek abejonių, nes ši muzika vis dėlto tobuliau skamba perteikiama solo instrumentu, o šiuo atveju įtikinamai skambėjo tik kulminacijos, tutti epizodai.

Įtaigiai Arvo Pärto „Tabula Rasa“ atliko Kremeris su talentingąja van der Rest, estų pianistu Reinutu Teppu bei orkestru. Pirmąją, energingąją šio kūrinio dalį pakeitė ypač ilgos trukmės stingdančiai mąsli, subtili, tylutėlė, panaši į magišką kosminę muziką antroji dalis, reikalaujanti ypatingos ištvermės ir susikaupimo.  

Liepos 12 d. popietę trečias festivalio koncertas prasidėjo ramiais, švelniais garsais. Taip skambėjo pjesių ciklas „Eine (andere) Winterreise – pagal Franzą Schubertą“. Jautriai, maloniai kompoziciją atliko festivalio įkvėpėjas Kremeris, spalvų pridėjo perkusininkas Pushkarevas ir „Kremerata Baltica“, po to pakiliai, labai meistriškai traktavusi Mieczysławo Weinbergo Ariją, op. 9, styginiams.

Koncertas baigėsi keistu „Grammy“ laureato Mikhailo Pletnevo kūriniu „Z – Defilee“ smuikui ir styginiams, kurį pristatė solo partiją su orkestru griežęs Kremeris. Buvo minima Dmitrijaus Šostakovičiaus pavardė, nes muzikoje ryškiai girdėjosi jo braižo įtaka ir net atskiros frazės, ritmika, charakteris, perteikiantis kovinį marširavimą. Koncertui pasibaigus Kremeris išsamiai pasakojo apie muzikos reikšmę, skambėjusį kūrinį, prisiminė įvairiose šalyse nepageidaujamą rusų kompozitorių kūrinių atlikimą bei Paryžiuje neįvykusį koncertą, nes jo programoje buvo Sergejaus Rachmaninovo opusas. Pasisakymą angliškai į lietuvių kalbą kruopščiai vertė Paliesiaus dvaro šeimininkas Julius Ptašekas. Emocingas Kremerio pasakojimas galbūt buvo tikslingas, žinant valstybės poziciją dėl rusų muzikos – mat tarp publikos buvo matyti LR Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas, ministro pirmininko patarėja kultūros klausimais.

Paskutinio, ketvirtojo festivalio koncerto akcentas – pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Ollio Mustoneno pasirodymas. Jis yra pelnęs „Grammy“ apdovanojimą už geriausią kamerinės muzikos atlikimą. Bacho Klavyrinį koncertą d-moll (BWV 1052) Mustonenas skambino ir dirigavo „Kremerata Baltica“ orkestrui sėdėdamas nugara į publiką – atrodė, kad išsiveržė galingas ugnikalnis, o lava, audringai burbuliuodama ir žėrėdama, smarkiai plaukia su visa stulbinama jėga. Mozarto Koncerte fortepijonui Es-dur (K 449) šis vulkanas svaidė ryškias kibirkštis, kurios suspindėdavo ir staiga užgesdavo...

Per koncerto pertrauką klausytojai aktyviai diskutavo apie šias pianisto interpretacijas. Vieni buvo sujaudinti tokios gaivalingos įtaigos ir svarstė, kad Bachas buvo galinga asmenybė, kurios menas klesti iki šių dienų, o Mozartas juk buvo jaunas, išdykęs genijus, tad toks atlikimas ypatingas ir jaudinantis. Kitiems atrodė, kad šių kūrinių atlikimo stilius turėtų atitikti jų laikmetį.

Didžiausiu programos kontrastu tapo po pertraukos labai subtiliai, rafinuotai ir gražiai Paulinos van der Rest su orkestru pagriežtas Weinbergo Concertino, op. 42. Kadangi programėlėje buvo numatyta, kad soluos Kremeris, tai maestro prieš šį opusą pagrojo nedidelę pjesę su pianistu Mustonenu.

Festivalis triukšmingai baigėsi paties Mustoneno parašytu Styginių kvartetu Nr. 1, atliktu „Kremerata Baltica“, diriguojant autoriui. Įdomus ir savitas minimalistinis kūrinys pritrenkė gaivalinga dirigento traktuote. Šių eilučių autorei iškilo vaizdinys, tarytum plačią ir aukštą medinę tvorą taršo galingas tornadas, tai pakeliantis ją aukštyn, tai bloškiantis atgal į žemę. Kompozicijoje buvo ir ramesnių akimirkų. Mustonenas rodė didžiules pastangas. Antai skambindamas ir diriguodamas minėtus koncertus jis neįtikėtinai staigiu judesiu mesdavo kairę ranką aukštyn, tuo įkvėpdamas orkestrantus, o diriguodamas savo kūrinį taip nenustygo vietoje (matėme ir pritūpimų, ir pakilimų, ir kūno „raitymosi“), kad žinomų mūsų dirigentų kūno kalba prie pulto atrodo tikrai santūriai. Įdomu, kad savo kūrinį Mustonenas vedė ilgomis linijomis, kurios, nors ir „blaškomos“, išliko vientisos.

Atsisveikinti su publika scenoje pasirodė ir Kremeris. Lauksime, ką įdomaus mums pateiks šis muzikos Meistras ir jo bendražygiai kitais metais Paliesiaus dvare.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama