Meilės drama laisvės kovų fone

Koncertinį Giacomo Puccini operos „Toska“ atlikimą organizavo bendrovė „Riverside Music“, pernai Vilniuje surengusi dar du išskirtinius koncertus – pianisto Jevgenijaus Kissino rečitalį ir soprano Sondros Radvanovsky bei tenoro Piotro Beczałos gala koncertą.

Kaip ir tikėtasi, Nacionalinio operos ir baleto teatro salė vasario 3-iąją buvo sausakimša. Trys operos žvaigždės – britų bosas-baritonas seras Brynas Terfelis, tenoras Jonathanas Tetelmanas ir sopranas Vida Miknevičiūtė – pirmą kartą dainavo ne kur nors užsieniuose, bet mūsų teatro scenoje! Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo jo meno vadovas Modestas Pitrėnas, nedidelį numerį atliko Roberto Šerveniko vadovaujamas Kauno valstybinis choras.

Apie solistę Vidą Miknevičiūtę žinome iš spaudos, pranešdavusios apie jos sėkmę Europos teatrų ir koncertų salių scenose. Daugiausia ji atlieka vokišką repertuarą – dainuoja Richardo Wagnerio, Richardo Strausso, Ericho Wolfgango Korngoldo operose, tačiau pagrindines partijas yra dainavusi ir Leošo Janáčeko, Paulio Hindemitho, Hanso Wernerio Henze’s bei kitų kompozitorių veikaluose. Pastarosiomis dienomis įvairios medijos taip pat apie ją rašo ir kalba, mini, kad kažkada seniai Miknevičiūtė yra dainavusi ir Vilniuje. Iš tiesų – kada? Atsidarę jos puslapį internete apie tai sužinome, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių. Tarp daugybės pamečiui suregistruotų vaidmenų randame Margaritą Charles’io Gounod operoje „Faustas“, kurią 2018 m. dirigavo Gintaras Rinkevičius. Suprantama, tai Dalios Ibelhauptaitės Kongresų rūmuose statytas spektaklis.

Praėjusią vasarą Miknevičiūtė dalyvavo penkiuose festivaliuose, tarp jų – Bairoito, kuriame sukūrė puikiai įvertintą Zyglindės („Valkirija“) vaidmenį. Šį vaidmenį ji yra atlikusi daugelyje Europos teatrų, koncertinį variantą – Australijoje, Sidnėjuje, o ateinančią vasarą su juo debiutuos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Santa Fė operos festivalyje. Tai vienas žymiausių festivalių ne tiktai Amerikos žemyne. Kalbėdama su žurnaliste Nemira Pumprickaite apie šį projektą ir prieš porą metų pasirašytą kontraktą, solistė išsitarė, kad dėl jo atsisakė tuo pačiu laiku vykstančio Bairoito festivalio, į kurį primygtinai ją kvietė rengėjai. Pirmasis pasirodymas JAV jai labai svarbus. Gal tai bus žingsnis ir link „Metropolitan“ operos? Solistė neslepia mėgstanti ir operetę. Yra sukūrusi ne vieną šio žanro vaidmenį, šiais metais Ciuriche dainuos Haną Glavari Franzo Leháro operetėje „Linksmoji našlė“. Dainininkė yra pelniusi labai aukštą ir garbingą Kammersängerin apdovanojimą, kurį jai suteikė Hamburgo opera.

Gavusi pasiūlymą parengti Toską, kurios niekada nebandė dainuoti, Miknevičiūtė sutiko ir partiją išmoko per labai trumpą laiką. Solistė džiaugėsi, kad pirmąsyk jos dainuojamą Toską išgirs Lietuvos publika. Klausantis šios interpretacijos, žavėjo nepriekaištinga vokalinė technika ir vaidyba, įtaigiai kuriamas tragiškos lemties artistės paveikslas. Partija parengta ir atlikta taip gerai, kaip tik įmanoma. Pagrindinei operos herojei kompozitorius skyrė itin daug muzikos. Jos mylimasis Kavaradosis tarpais gali pabūti už scenos, o Toska per visus tris operos veiksmus joje gyvena. Didžiulis Miknevičiūtės soprano diapazonas leido be juntamų pastangų raiškiai išdainuoti plačias dramatiškas melodijas, momentais nusileidžiančias į gana žemą itin gerai skambėjusį registrą, kas nebūtinai pasiseka kitoms šios partijos atlikėjoms. Virtuoziškai ji dainavo ir vaidino brutaliose antro veiksmo scenose su Skarpija. Vis dėlto garsioji arija „Vissi d’arte, vissi d’amore“, nors ir suskambėjo, ryškiausiu šios interpretacijos akcentu netapo. Puikų Miknevičiūtės balsą vis tiek dar norisi sieti su vokiška muzika, o ne su žemiškų gaivalų ir aistrų deginama Puccini Toska.

Įspūdingasis Brynas Terfelis Skarpiją yra atlikęs šimtus kartų, o prieš atvykdamas į Vilnių su šia partija atsisveikino „Metropolitan“ operoje. Tad nėra ko stebėtis, kad vos pasirodęs scenoje sostinės publiką jis nuginklavo ir paėmė į savo galingas rankas. Jo pirmo veiksmo monologai buvo atlikti nepaprastai įtaigiai ir emocingai. Nepaisant to, kad solistas kūrė ypač žiauraus, agresyvaus ir jutimiškai atstumiančio personažo paveikslą, tuo pačiu metu tarsi bylojo, jog tai tik teatras, o iš tikrųjų prieš mus – jautrus ir dėmesingas partneris, siekiantis visapusiškai palaikyti pirmą kartą Toską dainuojančią solistę. Tad ir agresyvūs, gal kiek hiperbolizuoti jo meilinimaisi neatrodė tokie atgrasūs. Ryškiausiai apie tai bylojo dramatizmu kunkuliuojanti muzika.

Jonathanas Tetelmanas, operos atlikimą pristačiusio Julijaus Grickevičiaus įvardytas kaip būsimasis Jonas Kaufmannas, kūrė aistringojo Kavaradosio paveikslą. Jau pirmoje arijoje „Recordita armonia“ buvo juntamas ypatingas solisto dėmesys patetiškai melodijos raiškai, jausmingam bangavimui, atvedančiam į pakilią kulminaciją su aukštuoju, pabrėžtinai ilgiau užlaikytu si bemoliu. Duetai su Toska alsavo laisvai, abiem solistams jaučiant vienas kito kvėpavimą, o populiarioji arija „E lucevan le stelle“ buvo atlikta didmeistriškai. Nenuostabu, kad už Puccini interpretacijas solistas jau sulaukė puikių tarptautinių įvertinimų.

Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras savo užduotį atliko pagirtinai. Puccini partitūros puslapiai alsavo gyvybe, buvo puikiai įvaizdinti. Būtent orkestras perteikė Romoje vykstančios meilės dramos istorinį Napoleono karų kontekstą. Koncertinis operos atlikimas pastaruoju metu dažnėja, ir ne tik pas mus. Jo sėkmę laidavo visų dalyvių pastangos, šiuo atveju – ir Nacionalinio simfoninio orkestro, kuriam opera nėra kasdienė duona, kuris gerai išmoko naują veikalą ir maestro Pitrėno vedamas buvo labai jautrus solistų partneris.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama