Nešantys kūnai

Vieni kūnai išnyksta dar nė nepradėję jiems skirtos kelionės. Kiti – it tvirti dariniai-apvalkalai, nulieti bei iš žemės gelmių išdygę, deja, labiausiai su ja tą ryšį ir yra praradę. Dar kiti – giliai šaknis įleidę, bet štai paviršiuje paslankiai, aptakiai svirduliuojantys, žaidžiantys patį gyvenimą. Ir paskutiniai – suyrantys tam, kad pasaulio trapumą išvystų nauji daigai. Pastarieji labiausiai šiuo metu mintis ir sapnus yra apipynę. Čia aš – apie žmones, nešiojančius jiems dovanotus kūnus, jais pasakojančius-tapančius istorijas. Ir apie Martyno Auž debiutinės tapybos parodos „Klajonė“ vaizduotės plastiką, stipriai besipriešinančią kasdienybės tempo baciloms.

Pirmykštis žmogus tikėjo, kad sėkminga medžioklės pabaiga bus užtikrinta, jei prieš eidamas į miškus jis oloje nupieš gyvūną ir ginklą – durklą. Tam tikra prasme Martynas, savo meninę karjerą pradėjęs nuo urbanistinių viešųjų erdvių ir piešinių ant sienų, šį ritualą atkuria ir tapyboje. „Savoje oloje“ palieka nerimą, vykstančius žiaurumus, karus, socialinio statuso ženklus, nuovargius, visus susikaupusius prakeiksmus ar absurdiškas griūtis. „Išeina“ ir pasirenka būti lėtų kelionių eskizų prisiminimuose, o kūryboje medžioja niekius, monotoniją ir paprastą (prabangų), nerūpestingą tikrumą. Gal todėl jo personažai yra klajokliai, piemenys, keliautojai, bet neneša jokios naštos-nešulių? Jų veiksmai atsikartojantys – ištęsto kūno judesys, saugodamas save (ir pasaulį) nuo suirimo iš savigreičio, sąmoningai ir kasdien atlieka tą patį veiksmą, įprasminantį jų būtį. Tas personažų žinojimas apie daromo akto svarbą suteikia jiems kažkokių magiškų galių. Pavyzdžiui, kūrinyje „Spalis“ ant paslaptingos vyriškos figūros krinta kietos konsistencijos (gal betoniniai) jos nepaliečiantys ir nesužeidžiantys lietaus lašai, o darbe „Plaktukas“ – žmogaus figūra tapusi vieniu su didžiuliu darbo įrankiu, kuriuo užsimojus visiškai neužsigaunama. Tad galbūt tas jų – asketiškųjų herojų – susitapatinimas su veiksmu, minties įsišaknijimas yra būdas dabarčiai gyti-būti?

Liūdesio žemė išaugina skulptūrinį objektą pavadinimu „Šaknys“. Tai erdvaus kūno ir plačių pečių rankas glaudžianti, medijuojanti būtybė. Jos veide sunkiai nusakomos emocijos, bet veidas spinduliuoja ramybę – galbūt apgaulingą, surežisuotą? Iš talpaus, atrodo, oro pilno skulptūros kūno dygsta gyvybė: gėlės, grybai, sraigė, boružėlė ir medžiai-miškai (pastaruosius autorius mėgsta suprimityvinti iki vaizdo, sudaryto iš vieno ar kelių pagaliukų). Sidabriškai blizgus stiklo pluošto kūrinys yra tyčia neproporcingai intensyviau apšviestas nei paveikslai, kad bliksėtų, švytėtų. Dirbtinio pasaulio spindesys (arba strategiškai teisingas kampų „sušvietimas“), blizgučiai, savaitgalio meditacijos bei medžio apsikabinimai disonuoja su tais krūviais ir mintimis, nešamomis kasdien. Taip kūnai po truputį plyšta-plečiasi, norėdami viską aprėpti, ir lūžta pusiau: tarp to, kaip norėtųsi gyventi ir kaip gyvenasi. Bet žemė yra atlaidi giliai įleistoms šaknims. Ir Martyno minčių dievybė žydi-kerojasi žemės skausmams.

Yra tokių dalykų, kurių negebame atlikti po vieną, yra, kuriuos galime nešti tik drauge (net jei abi šios dalys priklauso mums patiems). Per santykį, ryšį, bet, vienaip ar kitaip, – kelionėje-klajonėje. Didelio formato tapybos kūrinyje „Pasroviui“ vaizduojamas skaitmenizuotos estetikos personažas violetinės nakties fone. Numanome, kad tai sėkmingai per įvairaus plauko kliūtis plaukianti sportininkė, kuriai, kaip žmonės pasakytų, viskas gyvenime, matyt, einasi kaip iš pypkės. Tik menininkas ima ir leidžia sau atskleisti sėkmės formulę – nutapydamas po irkluojama lenktynine valtimi kitiems nematomą, tačiau ją nešantį, triūsiantį, nuolat plušantį gyvį, išsinėrusį „iš savo kailio“ ir tapusį beveik paveikslo fono dalimi.

Bestuburiai, minkštakūniai gyvūnai, augalai ir veikėjai ant drobių atkeliauja iš (pro)tarpinio pasaulio. Popierinį eskizą menininkas su virtualios realybės akinių pagalba formuoja, modeliuoja, keičia, laužydamas finalinį kūrinį. It koks stalius sukonstruoja kūnus, kurie vėliau nugula ant drobės (juos perpiešia grafiškai, sutvarkydamas atspindžius) ir parenka atspalvius, kuriuos užbaigia akriliniais ir purškiamaisiais dažais. Fono tonus menininkas tyčia režisuoja ryškiai, sakytum, net nepatogiai mūsų akims, ir taip derina juos su monochrominėmis pilkomis spalvoms. Ir nors Martynas sako tapantis iš ilgesio prisiliesti prie kūrinių (nes didžiąją dalį savo laiko dirba animatoriumi), šiuos du pasaulius, skaitmeninį ir folklorinį, vis tiek stengiasi suartinti, suvienodinti. Tapyba – susintetinama, kad liktų jos gyvas pėdsakas.

Kaip nesijaust apgautam savo kūno? Atsisakant nešulių, neatsisakyti ir sąnarių, taip gyvybiškai reikalingų mūsų judėjimui ir būčiai. Gabrielė Vilkickytė ir Marijonas Mikutavičius dainoje „Ona“ garsais išjaučia tokias eilutes: „Kyla mano rankos bokštus apkabint. Aš prašau pagalbos, kad žemėn nesusmigt. Arkom skrodžia varpas, kurtina jėga. Ir tarytum kraujas teka per mane.“ Veriantis skausmas – didina galias. Bet išplėstinių kūnų ir jų šešėlių didybei norisi globos, gyliui – naivaus prislietimo, o man – taip trūkstamo lengvumo. Pasirenku nepasiduoti šių dienų nusidėvėjimui ir visa širdimi tikėti kūrėjo (-ų) intuicijos daigais.

Tekstas yra „išsinėrimas“ iš šios parodos, vykusios iki sausio 12 d. Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, kuratorės vaidmens ir pasirinkimas po ją, po paveikslų paviršius paklajoti savais receptoriais.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama