Gyvenimas kaip komedija

Gyvename baisiai nejuokingais laikais. Tad šio numerio rišamoji gija – komedija, humoras. Tikriausiai tik jis gali padėti išlaikyti bent šiek tiek sveiko proto.

Tradicinėje anketoje paprašėme „Kino“ autorių išrinkti tris geriausias visų laikų komedijas. Atsakymai išties įdomūs ne tik dėl išvardytų filmų (juos visus tikrai verta pamatyti), bet ir dėl to, kad jie atskleidžia skirtingą komedijos kaip žanro suvokimą ir jai keliamus lūkesčius. Vieniems svarbu, kad komedija prajuokintų, kad leistų pamiršti kasdienius rūpesčius, kitiems – kad patikintų, jog viskas bus gerai, o dar kitiems svarbi filmo potekstė ir kritinis komedijos potencialas...

Skiltyje „Iš arčiau“ Ilona Vitkauskaitė rašo apie Adamą McKay’ų, tokių filmų kaip „Didžioji skola“ ir „Valdžia“ režisierių. Kaip teigia autorė, „McKay’us juokiasi iš visko, nesvarbu, ar tai būtų ekonominė krizė, demokratijos erozija, ar klimato katastrofa. [...] McKay’aus humoras paprastas: spontaniškas, absurdiškas ir nukreiptas į galinguosius – arogantiškus brokerius, korumpuotus politikus, visus principus pardavusią žiniasklaidą ir tą vieną procentą pasaulio turtingųjų, kurie savo rankose yra sutelkę daugiau turto nei mes, visi likusieji.“

Santa Lingevičiūtė pristato aktorę Natashą Lyonne. Bene ryškiausias jos pastarųjų metų darbas – juodojo humoro serialas „Matrioška“: aktorė jį prodiusavo, režisavo, rašė jam scenarijų ir sukūrė jame pagrindinį vaidmenį. Pasak Lyonne, tik žmonės, turintys pašėlusio gyvenimo patirties, gali į viską žiūrėti kaip į savotišką komediją. Puikų humoro jausmą turi Izoldos Keidošiūtės pristatoma Isabella Rossellini, tuo įsitikinsite pažiūrėję nors vieną jos „Green Porno“ seriją.

Apie absurdą šiuolaikiniame Lietuvos kine rašo Akvilė Gelažiūtė. Pasak jos, „[...] į klausimą „ar absurdas yra juokingas?“ turėtume atsakyti „absurdas gali būti juokingas“, jeigu tik susitaikome su savo likimu ir sugebame į jį žvelgti su pajuoka. Pasitelkę humoristinį žvilgsnį į pasaulį, sugebėjimą juoktis iš to, kas nemalonu ar net skaudu, mes įgyjame galimybę kovoti su šiuo absurdu, randame būdą, kaip jame išbūti.“

„Kino istorijose“ Živilės Pipinytės analizuojamo čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo kūrybai taip pat nesvetimas absurdo ir ironijos jausmas.

Žurnale galite perskaityti išties nuotaikingą interviu su Ignu Miškiniu apie „Pietinia kronikas“, kurios šalies kino teatrus pasieks sausio pabaigoje. Kadras iš filmo papuošė „Kino“ viršelį.

„Kino profesijų“ skiltyje rasite Justinos Paltanavičiūtės pokalbį su garso režisieriumi Sauliumi Urbanavičiumi. Justinas Šuliokas, Elena Jasiūnaitė, Paulina Drėgvaitė, Ramūnas Pronckus, Aistė Račaitytė ir kiti aptaria kino teatrų ir namų kino platformų naujienas. Vitkauskaitė rašo apie Talino „Juodųjų naktų“ Baltijos kino programą. O Pipinytė „Feljetone“ – apie išties įdomias Lietuvos kultūros tarybos peripetijas ir kino išstūmimą, taip pat kad žiūrėdama naujus lietuviškus filmus pasigenda nepakantumo, maišto ir abejonių dvasios...

Įdomaus skaitymo!

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama