Vien asmeniškumai

Dailininkės Julijos Skudutytės bute Karoliniškėse pirmą kartą lankiausi šių metų rugpjūtį. Tuo metu jame keliems mėnesiams buvo apsistojęs mano kolega iš Prancūzijos, ieškojęs laikino kūrybinio prieglobsčio Lietuvoje. Gyvenimą nerenovuotame sovietiniame daugiabutyje su autentiškais skurdmečio baldais vakarų europietis man įvardijo kaip egzotiškiausią savo patirtį. Tolesnę svečio buities istoriją apžvalga nutyli, nors būtent brutaliai dekoratyvūs asmeniškumai kvietė apsilankyti vieną savaitgalį trukusioje Julijos Skudutytės parodoje tame pačiame bute.

Asmeniškai Skudutytės nepažįstu, kalėdinio laikotarpio savaitgalį parodą lankiau vedama smalsumo patirti sunkiai suprantamą pranešimo spaudai informaciją. Jame užsiminta apie pernuomojamą menininkės butą, tačiau būtų naivu tikėti, kad ji, tikslingai išnaudojanti savo susižavėjimą buitimi ir vaizduojanti asmeninio gyvenimo kadrus, į svečius kviestų meno lauko prašalaičius siekdama tik ekonominės naudos.

Vėlyvo gruodžio savaitgalį įžengusi į mandarinų žievelėmis ir akcinių saldainių popierėliais kvepiančią šventišką, svetimą buitį iš karto pagalvoju apie chrestomatinį anglų menininkės Tracey Emin kūrinį „My Bed“ („Mano lova“). Šis daugeliui gerai žinomas ready made paveikslas apie seksualų, tačiau depresyvų menininkės girtuokliavimo etapą eksponuotas „Tate“ galerijoje. Bjaurastį ir atstumiančią netvarką vaizduojanti menininkės lova su išmėtytais miegamojo daiktais užkloja daugybę psichologinių kūrybos sluoksnių. Į kūrybinius patalus Karoliniškėse žvelgiau panašiu žvilgsniu. Regiu Skudutytės buto langus iš jos pačios paveikslų, kuriuose ji vaizduoja savo seksualizuoto kūno atspindžius. Gaivališkose tapybinėse asmenukėse užfiksuotas autorės vienišumas bei dvasinis nuovargis virtę kūrybiniu tūriu.

Nepaisant menininkės kūryboje kartais pasitaikančių instaliacijų ir vaidybinių performansų, kuriuo būtų galima įvardinti ir šį apžvelgiamą įvykį, Skudutytė yra viena žymiausių Lietuvos jaunosios kartos akvarelininkių. Ji vandens skaidrumu vaizduoja psichologizuotą buities šiukšlių gylį. Ši kruopšti technika veikia kaip apsiplovimas, galimybė grįžti į kažką švaraus ir kontroliuojamo iš psichologiškai chaotiškos menininkės kasdienybės, kuri atsiskleidžia jos asmeninės netvarkos kompozicijose. Žmones supantys jų daiktai yra tarsi nesumeluoti gyvenimo užkulisiai – parodantys tai, ką viešai nutylime. Nebylių daiktų būtis ir jų daugiasluoksniai kontekstai nereikalauja išsamių paaiškinimų, nes žmogaus buitis dažnai parodo ir jo būklę. Menininkė ne kartą spaudoje yra prasitarusi, kad žavisi akvarelės skaidrumo sukuriamu efektu, kai net purvinos buities šiukšlės, kaip kiaušinių lukštai ir neišplauti stiklainiai, pavaizduojami švelniai ir jautriai.

Šios atvirų durų dienos kartkartėmis pernuomojamame bute buvo galimybė pamatyti dailininkės tapybos siužetus gyvai. Neverta bandyti atpasakoti valandą trukusio apsilankymo ar juo labiau stengtis suvokti, kurie kuratorės Vitos Opolskytės ir pačios tapytojos vaidybiniai parodos intarpai imitavo ar šaržavo ekscentrišką menininkių realybę ir performatyvią buitį. Kuratorinė vaidyba su antraeiliais vaidmenimis mane intrigavo mažiausiai, tačiau dėmesio negalėjau atitraukti nuo kitų pozuojančių buities veikėjų: verdančio vandens ant dujinės viryklės, be paliovos besisukančios skalbimo mašinos ūžesio ir ištisas dienas neplautų impozantiškų indų, matomų Skudutytės tapyboje.

Privačiose erdvėse besisukiojantys nepažįstamieji lygiavertiškai apžiūrinėjo ir tapybos kūrinius, ir asmeninius menininkės daiktus. Svetingai priimti jos namuose – vidinio pasaulio atspindyje, drąsiai čiupinėjo vaizdus, pertapytus ant popieriaus. Šventiniu laikotarpiu suintensyvėjus vienišumui bei širdgėlai, galimybė pasikuisti po kažkieno kito kasdienybės estetiką ir jos bjaurasties grožį taip pat tapo galimybe suartėti.

Viena vertus, tai buvo vis labiau populiarėjantis menininkų studijos vizito formatas, kita vertus, reali galimybė už 300 eurų mėnesiui išsinuomoti kūrinį – patį menininkės butą. Kaina tikrai prieinama, ypač turint galvoje, kad 2014 m. liepą „Christie’s“ aukcione Emin lova buvo parduota už 2 546 500 svarų sterlingų.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama