Pažinti scenos meną iš įvairių pusių

Su scenos meno vadybos studijų magistre Indre Stakišaityte kalbamės apie baletą, stažuotę „Metropolitan Opera“ teatre, šokio piešinius, patirtį užsienyje ir teatro rinkodarą.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kelią baleto srityje?

Mano kelias nebuvo standartinis, nors baletas traukė nuo vaikystės – jau būdama trejų ketverių metų prašydavau tėvų, kad uždėtų Antonio Vivaldi kompaktinį diską, ir užsidariusi kambaryje šokdavau ištisas valandas. Tėvai nuvesdavo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT). Spektakliai, ypač baleto, mane taip žavėjo, kad po jų negalėdavau nustygti vietoje, bandydavau atkartoti judesius. Matydami mano klasikinės muzikos pajautimą ir pomėgį, tėvai nuvedė į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, kurioje mokiausi aštuonerius metus ir baigiau smuiko specialybę mokytojos Jurginos Nemanienės klasėje. Kai Vilniuje buvo paskelbta, kad atidaroma Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykla – pirmoji privati baleto mokykla, atvira visiems norintiems, iškart užsirašiau ir pradėjau lankyti. Nieko nesitikėjau, nes jau buvau beveik penkiolikos metų, tačiau man gerai sekėsi, greitai tobulėjau, baletas tapo aistra ir po kelerių metų, mano didelei nuostabai, mokytoja Špokaitė pasiūlė bandyti stoti į M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Mokytojų Špokaitės ir Jolantos Vymerytės rekomendacija bei geranoriškas tuometės Baleto skyriaus vedėjos Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės požiūris lėmė, kad išimties tvarka buvau priimta į M.K. Čiurlionio menų mokyklos Vymerytės baleto klasę. Man jau buvo aštuoniolika metų. Tuo pačiu metu įstojau ir į Vilniaus universiteto prancūzų filologijos specialybę. Esu labai dėkinga fakulteto dėstytojams už supratingumą, kai kartais tekdavo anksčiau išbėgti ar praleisti kokį seminarą, nes visu krūviu suderinti dvi mokslo institucijas buvo išties nemažas išbandymas.

Kas paskatino pereiti prie meno vadybos?

Dėl susiklosčiusių aplinkybių nebegalėjau tęsti baleto mokslų, tad sutelkiau dėmesį į studijas ir per universiteto „Erasmus“ mainų programą trečiame kurse išvažiavau mokytis į Lioną, po to į Briuselį. Po studijų kelerius metus dirbau Lietuvos Respublikos ambasadoje Paryžiuje. Tiek studijuodama kituose miestuose, tiek gyvendama Paryžiuje toliau šokau savo malonumui, susirasdavau baleto konservatorijas ar mokyklas. Vaikščiojau į teatrus, koncertus, turėjau galimybę pamatyti daug nuostabių atlikėjų ir pastatymų. Iki šiol atsimenu, kokį įspūdį man padarė Paryžiaus operoje matytas Pinos Bausch „Šventasis pavasaris“, ilgai negalėjau atsitokėti.

Paryžiuje daugelis teatrų siūlo paskutinės minutės bilietų, į spektaklius galėdavau patekti už penkis ar dešimt eurų, tad naudojausi galimybe. Vieną dieną man kilo mintis, kad nors balerina ar smuikininke nebebūsiu, galėčiau dirbti šioje srityje, tik iš kitos pusės, iš užkulisių. Susimąsčiau, kodėl bėgau nuo to, kas man buvo artima. Visad telkiausi į akademinį išsilavinimą, baigiau Vilniaus jėzuitų gimnaziją, o menus suvokiau labiau kaip užklasinę veiklą (išskyrus, kai įstojau į M.K. Čiurlionio menų mokyklą). Pradėjau domėtis, įsitikinau savo idėja ir įstojau į scenos meno vadybos magistro studijas Milane, į jungtinę „La Scala“ teatro akademijos ir Politecnico di Milano universiteto programą.

Ką šiandien jums reiškia baletas?

Tai unikali meno forma, reikalaujanti visiško atsidavimo ir daug darbo. Tai atskiras pasaulis, visai kitoks gyvenimo būdas. Kaip menas, jis turi didelę jėgą ir galią paliesti žiūrovo jausmus, juos išjudinti, kažką viduje sužadinti.

Kai nutraukėte profesionalias baleto studijas, perėjote prie jo piešimo. Ar galėtumėte apie tai papasakoti?

Piešti mėgau nuo vaikystės, kurdavau istorijas, komiksus. Tačiau pradėjus šokti baletas užkariavo mano mintis ir ėmiau jį piešti vis dažniau. Palikdama M.K. Čiurlionio menų mokyklą norėjau kaip nors atsidėkoti savo mokytojams, padovanoti ką nors asmeniško, tad nupiešiau jiems po atviruką su balerinomis. Vėliau pabandžiau įkelti kelis piešinius į instagramą, susikūrusi paskyrą „Art Fauvette“ vardu, ir netikėtai mano piešiniai sulaukė didelio dėmesio. Vieną dieną su manimi susisiekė garsios primabalerinos šeima, norėdama nupirkti mano piešinį jai dovanų. Iš džiaugsmo netekau žado. Tai buvo pirmieji mano klientai. O pats piešimas man buvo kaip baleto tęsinys – nors intensyviai nebešokau, piešdama galėjau išreikšti judesį ir emociją.

Studijavote Milane, vėliau persikėlėte į Veneciją ir tada į Niujorką. Kaip kito jūsų požiūris į scenos menus?

Buvo įdomu pamatyti scenos meno pasaulį iš vadybinės pusės. „La Scala“ teatro akademijoje turėjau galimybę mokytis iš didžiųjų teatrų vadovų ir talentingų, iš skirtingų sričių susirinkusių bendrakursių. Venecijoje įsikūrusiame prancūzų muzikos centre „Palazzetto Bru Zane“ įgijau organizacinės patirties dirbdama su prancūzų ir italų muzikantais. Tada išvykau stažuotis į Niujorko „Metropolitan Opera“ ir visa galva pasinėriau į operos pasaulį. Tai buvo nepakartojama patirtis. „Metropolitan Opera“ – didžiausias pasaulyje operos teatras, jame telpa keturi tūkstančiai žiūrovų, dirba trys tūkstančiai nuolatinių darbuotojų. Tai neįtikėtinas mechanizmas, kuriame kiekvienas žmogus turi atskirą, svarbų vaidmenį ir visi dirba dėl to paties tikslo. O atėjus vakarui, užgesus šviesoms ir pakilus uždangai, gali pamatyti to darbo vaisių. Spektakliai, jų kokybė ir meninis meistriškumas gniaužia kvapą. Kaip kito mano požiūris? Pasidarė sunkiau atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis – net žiūrėdama spektaklį nuolat galvoju, kaip išspręsti vienus ar kitus iššūkius, ką galima pagerinti ar kaip padaryti, kad operą ir klasikinę muziką atrastų kuo daugiau žmonių.

Turėjote galimybę dirbti „Metropolitan Opera“ generalinio vadovo Peterio Gelbo biure bei rinkodaros skyriuje. Kaip tai formavo jūsų požiūrį į scenos menų vadybą?

Taip, iš pradžių dirbau rinkodaros skyriuje, vėliau „Metropolitan Opera“ pratęsė mano apmokamą stažuotę, pradėjau dirbti ir generalinio vadovo Peterio Gelbo kabinete. Dirbau per du skyrius vienu metu ir dar rytais lankiau baleto pamokas su „Metropolitan Opera“ šokėjų trupe. Buvo labai įdomu, pamačiau, ką reiškia dirbti ir vadovauti tokio lygio teatrui – kiek iššūkių, rizikų, niuansų reikia apgalvoti ir spręsti kiekvieną dieną. Istorinis, prestižinis operos teatras reiškia didelę atsakomybę. Jis kaip vėliavnešys, į kurį žiūri visas pasaulis ir kurio sprendimus visi mato. Supranti, kokią įtaką gali turėti meno institucija net ir daug platesniame kontekste. „Metropolitan Opera“ sutikau daug nuostabių, šviesių žmonių. Gelbas – įspūdinga, įkvepianti asmenybė, mokiausi jau vien jį stebėdama. Esu dėkinga, kad turėjau tokią galimybę.

Kokie, jūsų nuomone, didžiausi scenos menų rinkodaros iššūkiai šiandien?

Scenos menai patiria nemažai išbandymų, vieni jų – tai socialinės medijos, „Netflix“ ir panašios platformos bei kiti laisvalaikio praleidimo būdai. Taip pat trumpėjantis žiūrovų gebėjimas išlaikyti dėmesį, nes juk opera trunka ilgokai ir reikalauja padėti telefoną į šalį. Apskritai yra daug konkurencijos ir naujų muzikos žanrų. Tokiame mieste kaip Niujorkas kiekvieną vakarą vyksta tūkstančiai įvairiausių renginių, vadinasi, „Metropolitan Opera“ su jais visais konkuruoja ir turi įtikinti žiūrovą tą vakarą pasirinkti būtent šio teatro spektaklį, o ne kitą alternatyvą.

Taip pat vis dar daug kur pasaulyje operos teatrai susiduria su „elitistinės“ įstaigos įvaizdžio problema. Vieni teatrai su tuo kovoja panaikindami aprangos kodą arba mažindami kainas, kaip Filadelfijos operos teatras, neseniai paskelbęs, kad visi bilietai nuo šiol kainuos vienuolika dolerių. Kiti teatrai laikosi įsitikinimo, kad spektaklis – ypatinga proga, kuriai reikia pasipuošti, sukurti specialią atmosferą. Ir nors toks visuomenės požiūris nėra atsiradęs be pagrindo, jis susiklostė istoriškai, vis tik gaila, nes klasikinė muzika pati savaime nėra elitistinė ar neprieinama. Ji dažnai mus supa, to net nepastebint: žiūrėdamas filmą žiūrovas staiga susigraudina, nes užgroja tinkamai režisieriaus parinkta klasikinė muzika, sustiprinanti pasakojamą istoriją. Kartais žmogus iš anksto būna kritiškai nusistatęs prieš klasikinę muziką ir, sakykim, klausosi roko, net neįtardamas, kad jo mėgstamiausias atlikėjas laisvalaikiu klausosi Johanno Sebastiano Bacho. Suprantu, kad klasikinė muzika, opera ar baletas patinka ne visiems, ir viskas dėl to gerai, tačiau man atrodo, kad dar labai daug žmonių jų nėra tinkamai atradę.

Grįžote į Lietuvą. Kaip vertinate scenos menų, ypač baleto, padėtį šalyje?

Mūsų LNOBT gana išskirtinis reiškinys, net kiti Europos teatrai stebisi, kad pas mus spektakliai išparduodami ir sunku gauti bilietų. Apskritai pastebiu, kad Lietuvos visuomenėje vyrauja kiek atviresnis požiūris į klasikinį scenos meną. Viena to priežasčių – valstybinės muzikos mokyklos, kurios Lietuvos vaikams ir jaunimui suteikia prieinamą ir neįtikėtinai aukšto lygio muzikinį bei meninį išsilavinimą. Dažnai to neįvertiname, priimame kaip savaime suprantamą dalyką, nors užsienyje toks reiškinys retas.

Taip pat džiugu, kad statomi tokie baleto spektakliai kaip Angelino Preljocajo „Parkas“, kuris jau spėjo tapti ikoniška, naująja klasika. Turime ir labai talentingų choreografų, tokių kaip Martynas Rimeikis, kurio darbai galėtų būti rodomi geriausiose pasaulio scenose.

Lietuva šiandien gali pasidžiaugti turinti daug stiprių baleto mokyklų: ir nacionalinę, ir daug privačių, o tuo ne kiekviena šalis gali pasigirti. Jaunieji baleto šokėjai metai po metų skina laurus tarptautiniuose baleto konkursuose, garsina Lietuvos vardą, yra priimami studijuoti geriausiose užsienio baleto mokyklose, šoka žymiose baleto trupėse. Eglė Špokaitė ir Kristina Sliesoraitienė, atidariusios savo mokyklą, pradėjo baleto ugdymo revoliuciją Lietuvoje, dėl kurios ir aš turėjau galimybę tapti unikalaus baleto pasaulio dalimi. Špokaitė apvertė mano gyvenimą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių pačia geriausia prasme, už tai visada liksiu jai dėkinga.

Kuo užsiimate šiandien ir kiek vietos menui yra jūsų gyvenime?

Šiandien dirbu „Synthesis Consulting Group“, konsultuojame didžiausias Lietuvos įmones ir organizacijas strateginiais klausimais, kuriame prekės ženklo, rinkodaros strategijas, analizuojame rinką ir jų klientus. Džiaugiuosi dirbdama su labai talentinga komanda. O menas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis: domiuosi įvairiais žanrais ir meno formomis, man patinka tyrinėti, stengiuosi neapsiriboti. Meilė klasikinei muzikai yra kaip tiesi linija mano gyvenime – viskas aplink keičiasi, o ji išlieka stabili. Nėra taip, kad kasdien jos klausausi, kartais gali praeiti ištisi mėnesiai, kai to nedarau, bet tai nereiškia, kad mano santykis su ja pasikeitė. Manau, viena priežasčių, kodėl mane taip traukė baletas, yra ta, kad tai – klasikinę muziką išreiškiantis šokis.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama