Nenumaldomas pasipelnymo troškimas. Nuo Maskvos kunigaikštystės ir iki mūsų dienų

Nenumaldomas pasipelnymo troškimas. Nuo Maskvos kunigaikštystės ir iki mūsų dienų. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. Svetlana Pavličenko, istorijos žurnalas "Voruta" Nr.3, 2025 Trejus su puse metų Rusija toliau naikina kaimyninę, kažkada brolišką valstybę. Be to, šiam tikslui naudoja visus įmanomus būdus. Okupantai suduoda smūgius gyvybiškai svarbiam Ukrainos sektoriui, naikindama kritinę infrastruktūrą, numeta bombas ant prekybos ir pramogų centrų tomis valandomis, kai ten būna didžiausias lankytojų skaičius. Griauna vaikų darželius, mokyklas, ligonines, gyvenamuosius namus. Taikiųjų Ukrainos gyventojų aukų skaičius auga kiekvieną dieną. Bet dabar noriu atskleisti dar vieną karo aspektą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti Ukrainą kaip valstybę ir kaip tautą. Kalbėsiu apie turtingą Ukrainos kultūros paveldą, kurį fiziškai naikina laisvoje šalies dalyje ir išveža į Rusiją iš okupuotų teritorijų. Dar 2022 m. balandžio 1 d. (Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą metai) UNESCO pareiškė, kad per karą visiškai arba dalinai sunaikinti apie  53 Ukrainos kultūros objektai, tarp kurių – bažnyčios, istoriniai pastatai, muziejai, paminklai. O jau iki tų metų rugsėjo sunaikintų kultūrinių paminklų skaičius išaugo iki 500. 2023 m. liepą UNESCO patvirtino visišką arba dalinį  281 Ukrainos kultūrinio paveldo objektų sunaikinimą: 118 religinių pastatų, 103 istorinių ir kultūrinių pastatų, 19 paminklų, 27 muziejų, 13 bibliotekų. UNESCO pasaulio paveldo objektai tuo metu nenukentėjo, bet apšaudymais buvo apgadinti pastatai Lvivo ir Odesos istorinių centrų buferinėse zonose. 2024 m. duomenimis per rusų agresiją buvo sunaikinti arba dalinai sugriauti  1946 kultūrinės infrastruktūros objektai. 317 iš jų sunaikinti visiškai. Didžiausią  žalą patyrusių kultūrinių vertybių skaičius – tai  vietos kultūros namai. Dėl karo didžiausi kultūrinių vertybių nuostoliai Donecko, Charkivo, Chersono, Kyjivo,  Mykolajivo, Luhansko ir Zaporižios srityse. Iš okupuotų Ukrainos teritorijų Rusija išveža ne tik meno kūrinius, bet ir dokumentus, knygas, laikraščių archyvus. Beje, laikraščio “Tavryjske vesti” archyvą, mūsų archyvą, pradedant nuo 2-jo laikraščio numerio, išleisto 1931 m. liepą, man leido išnešti iš redakcijos patalpų. Jį su kolegomis paslėpėme, bet išvežti į Ukrainą nepavyko – nė vienas vežėjas nesutiko dėl suprantamų priežasčių. Per trumpalaikę okupaciją paties miesto Chersono okupantams pavyko iš Chersono meno muziejaus išvežti daugiau kaip 10 tūkst. eksponatų. Tam jiems prireikė 70 sunkvežimių. Apie tai muziejaus vadovė Olga Gončarova pranešė mano kolegoms iš leidinio “Novosti Priazovja”. Iš Chersono kraštotyros muziejaus paėmė visus Didžiojo tautų kraustymosi epochos eksponatus – hunų papuošalus, taip pat sarmatų ir skitų auksą, Ivano Aivazovskio paveikslus. Apiplėšti visi okupuotų gyvenviečių muziejai, gamtos draustinis “Kamiana Mohyla”.  Žinoma, kad iš Melitopolio kraštotyros muziejaus taip pat išvežtas skitų auksas. Dabar Kryme yra 10 tūkst. vertingų paveikslų, išvežtų iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Ermitažo (Sankt Peterburgo meno ir kultūros muziejus) ir Rusijos valstybinio istorijos muziejaus interneto kolekcijose yra apie 110 tūkst. archeologinių radinių, kurie įvairiais istoriniais periodais buvo išvežti iš dabartinės Ukrainos teritorijos į Rusiją. Dauguma artefaktų – seniausios keramikos fragmentai, darbo įrankiai, bet yra ir tikrų brangenybių. Istorijos muziejuje, pavyzdžiui, yra daug eksponatų iš Šv. Mikalojaus Auksinių Kupolų vienuolyno (apie tūkstantis meno kūrinių, pažymėtų XI-XIX a. data); Berezanės salos Juodojoje jūroje; senovinių apgyvendinimo vietų šalia Poltavos, Charkivo sričių kaimų; apgyvendinimo vietų ir kurganų šalia Melitopolio ir Kryme. Ermitažo kataloge yra duomenų apie tai, kada ukrainiečių artefaktai pateko į muziejų. Remiantis jais, tūkstančiai radinių atsidūrė Rusijoje per sovietmetį, dar šimtai jau Nepriklausomos Ukrainos laikais. Esama dešimčių duomenų apie radinius, pažymėtus 2014-2015 m. data. Išvežti radiniai turi, Rusijos Federacijos nuomone, pademonstruoti ne tik dabartinės Rusijos ryšį su Kijyvo Rusia, bet ir gilias istorines šaknis rusų, kurie  bando pasisavinti net  seniausią Ukrainos istoriją, paleolito epochą, Tripolės kultūrą ir skitų laikotarpį. Pasakojant apie pavogtas Ukrainoje vertybes, negalima nepaminėti Vyšhorodo Dievo Motinos ikonos, kurią dabar rusai vadina „Vladimiro Dievo Motina“. Ikona laikoma vienu iš pirmųjų artefaktų, kuriuos Ukrainoje pavogė Rusija. Ją Kijyvo kunigaikščiui Mstislavui Didžiajam padovanojo Konstantinopolio patriarchas, todėl ją laikė didžiausia Kijyvo Rusios šventenybe. Dabar ji yra Tretjakovo galerijoje Maskvoje. Dar 1155 m. per Kijyvo užpuolimą ikoną iš dalinai sugriauto Vyšhorodo išvežė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštis Andrejus Bogoliubskis, Jurijaus Dolgorukio sūnus. Iš esmės, Kyjivas visada turėjo sakralinę reikšmę Rusijai, kuri atkakliai save laiko Kyjivo Rusios įpėdine, siekdama spindėti kaip kultūrinė, civilizuota valstybė su senomis istorinėms tradicijomis ir Bizantijos-Kijyvo bažnytinio paveldo palikimu. Plataus masto carinės Rusijos nusikaltimai prieš ukrainiečių kultūrinį paveldą – pirmieji sistemingi archeologiniai kasinėjimai Ukrainoje, atlikti antroje XVIII a. pusėje. Naddniprianskės teritorijoje šalia dabartinio Kropyvnickio miesto rado vieną seniausių Juodosios jūros šiaurinės pakrantės kurganų – Lita Mohyla arba Chervona Mohyla, pastatytą antroje VII šimtmečio pusėje. Kurganas laikomas vienu žinomiausių Ukrainoje ir pasaulyje. Jekaterinos valdymo laikais čia inicijavo archeologinius kasinėjimus. Radę skrynią su vertingais artefaktais, šiems greitai davė Melgunovo lobio pavadinimą, kasinėjimų iniciatoriaus, rusų generolo Aleksejaus Melgunovo garbei. Per kelias dienas artefaktai pateko į Kunstkamerą (pirmasis muziejus Rusijoje) Peterburge. Nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės, o paskui ir Rusijos imperijos laikų  vertybės iš Ukrainos praturtino kaimyninę valstybę. Nekontroliuojami kariuomenių plėšimai ir organizuotas vertybių paėmimas iš okupuotų teritorijų į imperijos centrą – du pagrindiniai būdai, kuriais eksponatai iš Ukrainos patekdavo į Rusiją. Praėjo amžiai, bet metodas išliko nepakitęs. Istoriniam paveldui iš kolonizuotų teritorijų pasisavinti Rusijos imperijoje veikė specialūs įsakai ir potvarkiai, sistemingai organizuojamos archeologinės ekspedicijos. Vėliau šią praktiką taikė Sovietų Sąjungoje. Labiausiai nuo plėšimų sovietiniais metais nukentėjo Ukrainos sakralinis menas, nes SSRS valdžia nuosekliai įgyvendindavo antireliginę politiką. Pagal ją bažnyčioms, kaip buržuaziniam reiškiniui, ne vieta socialistinėje visuomenėje. Tarp vertingiausių meno kūrinių laikomi ir aštuonioliktojo šimtmečio pabaigos carų vartai, pavogti iš Šventosios Dievo Motinos Gimimo cerkvės Kyjivo Pečorų lauros. Juos pavogė bolševikai ir pardavė aukcione. Per sovietų okupaciją Lvive 1939 m. buvo pavogtas Mykhalkivs'ke (Michalkovskoje) lobis, kurį sudarė VIII-VII šimtmečių auksiniai papuošalai. Daug kas buvo išvežta ir subyrėjus SSRS, kai Ukraina gavo nepriklausomybę. Vieningo muziejinių vertybių registro, kurias Rusija pavogė iš Ukrainos nuo 2014 m. kol kas nėra. Yra atskirų liudijimų, atskirų artefaktų dingimo tyrimų, okupuotų muziejų, šventyklų, kultūrinių centrų sąrašai. To masto, kas iš Ukrainos per šimtmečius išvežta į Rusiją, neįmanoma suvokti. Tai ir unikalūs archeologiniai radiniai, ir rankraščiai, ir pirmųjų spaustuvininkų knygos, kazokų ir bažnytinės relikvijos, ginklai, brangenybės. UNESCO vertinimu, nuostolis, kurį Rusija per šį karą padarė ukrainiečių kultūriniam paveldui, vertinamas apie 2,6 mlrd. dol. Palyginimui. Antrojo Pasaulinio karo metu iš Ukrainos teritorijos okupacinės kariuomenės sunaikino ir pavogė apie 500 tūkst. muziejinių eksponatų, 51 mln. knygų, o 2015-2023 m. Rusijos Federacija tik Kryme surengė daugiau nei 1385 archeologinius kasinėjimus ir išvežė apie 5 mln. artefaktų. Vertingiausiais artefaktais, kuriuos Rusija pavogė per rusų ir ukrainiečių karą, įvardijami Archipo Kuindžy, I. Aivazovskio paveikslai, 1811 m. graikų Evangelija, 200 metų senumo biblija, archyviniai dokumentai ir ikirevoliucinių leidinių fondai iš mokslinės Oleso Honcharo vardo bibliotekos. Nuo rusų plėšikų per šį karą  nukentėjo apie 30 muziejų okupuotose teritorijose. Taip pat iš šventyklų, kurios yra okupuotose teritorijose, išvežamos bažnytinės relikvijos, remiantis tuo, jog tai rusų patriarchato šventyklos, o ukrainiečių stačiatikių bažnyčios Dievo namai tiesiog naikinami. Karas tęsiasi, tęsiasi ir rusų plėšimas ypač tuo metu, kai dabar visame pasaulyje savininkams grąžinamos vertybės, kurias naciai pavogė iš žydų per Holokaustą. Svarstomos ir galimybės grąžinti artefaktus iš geriausių Europos muziejų į kažkada kolonizuotos Indijos ir Afrikos šalių muziejus. Bet ar yra šansų grąžinti į Ukrainą kultūrinį paveldą, kurį šimtmečiais išveždavo į Rusijos teritoriją?..

Autorius: TRAKŲ ŽEMĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama