Atsiduodu

Atsiduodu. Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Vis mąsčiau, kodėl mane taip pasiglemžė. Ir, be abejo, galvojau kaip tai įvardinti. Jei pasiglemžė, reiškia, kad patrauklu. O kas man patrauklu ir kodėl taip atsiduodu? Filosofė Julia Kristeva 1980-aisiais knygoje „Siaubo galios: Esė apie abjektą“ rašė: „Abjektiškume slypi vienas iš tų smurtinių, tamsių būties maištų, nukreiptų prieš grėsmę, kuri, regis, kyla iš pernelyg didelės išorės ar vidaus galios <...>. Jis maldauja, neramina ir skatina geismą, kuris vis dėlto nesileidžia suviliojamas. <...> pasibjaurėjimas persekiojamąjį tiesiogine prasme padeda greta savęs.<...> Kai mane apima abjekto būsena, susipynusi afektų ir minčių pynė, kurią vadinu tokiu vardu, iš tikrųjų ji neturi apibrėžiamo objekto.“1 Taip, Kristeva didžiąja dalimi, kalbėdama apie abjektą, itin vaizdžiai nupiešia jo gebėjimą kelti šleikštulį, atgrasumą. Tačiau yra dalis, kuri šneka apie abjektiškumo buvimą nedaloma savo paties ir gyvenimo (įrodymo) dalimi. Jėgą, kurią savy talpina abjekto būsena, aš ir laikyčiau jėga, kuri mane patraukė. Kai vėlyvą sekmadienio vakarą einu namo iš miesto (Vilniaus) įraudusiu veidu ir smėlio smilčių pilnais plaukais, susiprantu, kad man trūksta žuvėdrų garsų. Nuolat noriu būti arčiau vandens, didelio, grėsmingo, nepažįstamo, taigi – galinčio viską. Noriu būti po dangumi, pilnu baltų, lyg popieriaus lapai besiblaškančių, nerimą keliančių kirų Tik tokiame raminančiame gausme sugebu mažiau galvoti ir tiesiog pasiduoti. Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Šeštadienį prie jūros (Palangoje) skiriu dviejų dalių parodai „Begalinis pulsas“ (kuratorė Milda Dainovskytė) aplankyti. Pirmoji dalis – ryškiaspalviame Antano Mončio namų muziejaus pastate. Ji labai aiškiai primena, jog kadaise fotoaparatas buvo neatsiejama kelionių prie jūros dalimi, būtent poilsio metu tėvai išsitraukdavo kamerą ir fiksuodavo mūsų mažų paplūdimyje iškastus šulinius, po kepuraičių šešėliais pasislėpusias akis ir maudynes, kol pamėlusios lūpos versdavo mus tempti atgal į krantą. Paulinos Mongirdaitės ir Veronikos Šleivytės fotografijos – jau tapusios klasika tos laisvės, kuri anuomet buvo slaptesnė, simboliais. Pirmoji parodos dalis gana lengva, joje tik švelnūs ženklai – Valdo Ozarinsko (agresyviai ant stiklo atspindintys tave patį) ar Raimondo Daukšos kūriniai – pranašauja tamsesnę – antrąją – parodos dalį. Tomo Daukšos „Tegul šviečia“ nelyg smėlio pilis ar paplūdimio žaislai krykštauja ir kalbasi su kitame aukšte esančiomis Antano Mončio kaukėmis ir švilpynėmis. Svarbu paminėti ir netradiciškumo įnešančią Vytauto Gečo kurtą architektūrą – akmens plokštės ir atplaišos, seksualūs paviršiai ir grubios jų briaunos (jau Mončio muziejuje būnant referuojantys į anų laikų vilos ir santvarkos prabangą), tarsi jachtose naudojamais nailoniniais saugos diržais sutvirtintose struktūrose paslėpti ir tuo pat metu demaskuoti parodos aparatai. Kaip visa tai, kas yra Palangoje ir kas buvo, ataidi, atraibuliuoja iki šiandienos. Iki čia. Mes ne autonomiški, izoliuoti dalyviai, mes viso to padariniai ir tęsiniai. Kūriniai tarsi sugrįžta namo, į namus, kurių nežinojo turėję. Praeitis nenubraukiama, o švenčiama, kaip kelias, kuriuo eita, kad šiandien išties švęstume, nors ir neretai iškreiptais būdais. Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Antroji dalis – prezidentinėje viloje „Auska“. Apskritai pirmą kartą lankausi joje tad įspūdis, tiesą pasakius, pribloškia. Seniai paroda buvo palikusi tokį visapusiškai apgaubiantį ir mane suryjantį įspūdį. Paskutinį kartą, matyt, taip jaučiausi parodoje „Nejauka“ (kuratoriai Darius Jaruševičius, Artūras Mitinas, Monika Kornilova, 2022). Šių dviejų parodų bendras vardiklis – akivaizdus. Bet suvaldyti tokias erdves, jose nepaskandinti kūrinių ir tuo pat metu nejausti, jog šie – tik dekoracija, mano nuomone, yra didelio estetinio ir filosofinio jautrumo, šalto proto ir išlavinto skonio klausimas. Kiekviena erdvė tarsi siūlo vis kitą istoriją, bet visumoje erdvės pasakoja tavo paties vaizduotei pavaldų naratyvą. Tamsa ir seksualumas. Disorientuojanti patirtis. Medžiaginis perviršius. Sveikai ir integraliai, neakcentuotinai, neišskiriamai persipina visos įvairiais kampais svarbios socialinės temos. Raudonajame kambaryje sunku ignoruoti pulsuojanti geidulį. Iš vienos pusės įeinant jį rėmina Virgilijaus Šontos fotografija, nuo užuolaidų nurengti dušai, jūroje nugludintus stiklus (taigi – nukenksmintus) primenantis Konstantino Šatūno vitražas, sukurtas dar 1979 m. čia įrengtai saunai. Raudonajame kambaryje šmėkščioja Tomo Daukšos kaukės, to paties, kurio „Tegul šviečia“ įnešė tokio smagumo pirmojoje parodos dalyje. Dabar jo kūriniai primena apie daiktų dvilypumą. Kaip ir Kristeva rašo apie daiktus, kurie turėtų būti gyvybės ir švelnaus gyvenimo įrodymais, bet kitoje aplinkoje virsta mirtimi.2 Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Donatos Minderytės kūriniai – kaip viešbučio gyventojai, vaiduokliai. Apskritai tapyba tokia, jog žiūrėjau per milimetrą prikišusi nosį ir tiesiog sotinausi nejaukumu ir savotiška baime, kurią Minderytė įkalino drobėje. Užkeltos spalvos, per odą šviečiančios kraujagyslės, neleidžiančios paslėpti raudonio, taukais ar prakaitu pasidengęs kūnas – visas žmogiškas mėsiškumas, tampantis emocinių, vidinių patirčių išdaviku – „[t]ylus simptomų protestas“3. Kai paskutinį kartą regėjau šios menininkės tapybą, ji mirgėjo atpažįstamais kadrais ir veidais iš filmų. Dabar jausmas kitoks, veidai priartėjo prie realybės, kai kurie jie matyti realiai, animuoti. Ir vis tiek – svetimi. Minderytės tapyba ilgą laiką buvo tyli mano favoritė, nuosekliai gera. Nuoseklumą ir stabilumą aš vertinu. Atrodo, kad dabar ji išsprogo arba kažkas pasikeitė manyje, visko gali būti. Bet taip nosį prikišus žiūrėjusi į tapybą jau seniai nebuvau, tad ir mintis, kurios kilo mėginant atsakyti sau, kuo ši mane taip patraukė, verta užrašyti. Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Pavyzdžiui, paveiksle „Wardrobe Test/Primacy Effect“ (2025) geltona apranga kontrastuoja su rausvais veido tonais, sukurdama šilumos, žmogiško trapumo net savotiško buitiškumo įspūdį. Veidas – išblyškęs, paraudęs, su raudonomis akimis, kurios žvelgia nusprendusį tą akimirką sustabdyti ir perversti į amžinybės pusę. Spekuliuoju, tačiau žvilgsnis atrodo šiek tiek išplėštas iš melancholijos, kurioje prieš blykstei įsijungiant buvo gyventa. Poza, kurioje ranka laiko sunkią galvą, sustiprina introspektyvią nuotaiką – tarsi vaizduojamasis skęstų mintyse. Minderytei nereikia apkrauti kūrinio detalėmis ir simboliniais raktais, kad sukurtų stiprų ir gilų, sunkiantį pasakojimą bei psichologinį portretą, ji laimi jo prasmę naudodama kompozicinį glaustumą. Lesiruodama dažą, skrodžia žiūrintįjį ir skrodžia portretuojamąjį. Tą patį asmenį vaizduojančiame paveiksle „Fitting“ (2025) jo figūra nutapyta iš tolimesnio rakurso – matomas viršutinis kūno trečdalis.Kompozicija čia statiška, griežta, tarsi portretui pozuojantis žmogus būtų jau sąmoningai sustabdytas, o ne blykstės atitrauktas nuo vidujų apmąstymų.Fonas sukurtas iš dviejų aiškių dalių, tapybos stilius griežtesnis nei pirmame kūrinyje – net švarko medžiaga nudažyta tarsi siena, o ne minkštai ištapyta.Emocijos čia labiau nugesintos (kaip ir odos atspalvis), veide atsispindi susikaupimas. Asmuo geltonu kostiumu išlieka kaip jungties tašku tarp abiejų paveikslų, bet įgyja skirtingas reikšmes: pirmame – šilumos ir trapumo, antrame – formalaus tvirtumo, susikaupimo.Tokiais minimaliais, bet tvirtais pasirinkimais Minderytė sukuria du skirtingus to paties asmens portretus, netgi apmąsto žanro galimybes. Sakykite ką norite, bet man tai – meistrystė. Todėl vis grįžtu ir žiūriu, prikišus nosį, atsitraukusi, iš šono, keičiu savo žiūros taškus, o noras pažinti vis didėja ir vis traukia. Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka Ir gal tik antrosios valandos viloje metu galiausiai užsuku į kino salę, kurioje matau padrikai išstatytus senus fotelius. Dažniausiai neturiu kantrybės video meno žiūrėjimui, taip, čia jau mano problema, bet būtent keisti balsai kaip sirenos įvilioja mane į pinkles. Pirmą kartą Lietuvoje rodomas Eglės Budvytytės filmas „Šiltakraujai ir besparniai“, kuris atstovaus mūsų šaliai Venecijos bienalėje. Rasa Murauskaitė-Juškienė rašo, kad „<...> Aristotelis buvo įsitikinęs, jog balsas skiria sielą turinčią būtybę nuo tos, kuri jo neturi. Tačiau balsas Budvytytės performanse deformuotas, tarsi besielis ir belytis.“4 Ir visgi tie besieliai ir belyčiai balsai prikala mane prie atidžiai žiūrinčiosios vaidmens. Budvytytės filmas kaip saulės blyksnis visoje parodos tamsoje, kuri primena tankų ir grėsmingą mišką, mane nušviečia ir akimirkai išgelbėja. Filmas siūlo ritualą, bendrystę ir neatsisako šnekėti apie sunkumą, einantį koja kojon su grožiu ir bendrumu, ypač – viso to link. O apie jo produkcijos kokybę neverta net pradėti šnekėti, nes ji akivaizdi ir absoliučiai persmelkianti. Grupinė paroda „Begalinis pulsas“ Antano Mončio meno muziejuje ir viloje „Auska“. Gedimino Sass nuotrauka „Banguojantis pulsas“ – didžiąja dalimi anachronistinė paroda, tačiau ne per įžūlų, parazitišką įsiveržimą (ar atvirkščiai – pasidavimą vietai), o per sąlyginai logišką progresiją, po kurią keliaujant visa atrodo susiję su šia vieta, turėjusia būti, kad gimtų tai, kas dabar joje nors ir trumpam rodoma. Kurortas yra geismas, kurortas yra pabėgimas, yra laisvė, yra kitaip. Kurortas yra laiko nepaisymas, kasdienybės, sistemos, kalendoriaus ir laikrodžio nepaisymas. Nuo laikrodžio lieka tik įdegio nepagavusi baltos odos juostelė ant riešo. Kurortas – tai atsidavimas pabėgimui nuo savosios (ir primestos) normos. Parodos kaip ši man primena apie meno potenciją. Kai esu švelniu, bet įtampos kupinu prisilietimu, elektrifikuotai vedama per tik nujaučiamą naratyvą, jaučiuosi sugrįžusi į aistrą, kurią maniau praradusi profesijai; įsimylėjusi geidulį, tamsią glamonę ir patį alkį savaime. Vis rečiau ir rečiau, bet kai nesitikiu – vis stipriau ir grubiau, su atsidavimu. Kuo ilgiau ir toliau einu, tuo daugiau ką turiu prarasti, ir paradoksaliai – prarasti nėra ko, todėl einu toliau. Atsiduodu. „Aš tai iškenčiu, nes įsivaizduoju, kad toks yra kito troškimas.“5 Paroda „Begalinis pulsas“ veikė birželio 25–29 d., Antano Mončio muziejaus organizuoto festivalio „Palangos meno savaitgalis“ metu. 1 Kristeva Julia, „Powers of Horror“, New York: Columbia University Press, 1982, p. 1. 2 Kristeva Julia, „Powers of Horror“, New York: Columbia University Press, 1982, p. 4. 3 Kristeva Julia, „Powers of Horror“, New York: Columbia University Press, 1982, p. 3. 4 Rasa Murauskaitė-Juškienė, „Apie dainuojančias moteris“, in: Kitas žvilgsnis. MO kolekcija iš skirtingų perspektyvų, Vilnius: MO muziejus, p. 29. 5 Kristeva Julia, „Powers of Horror“, New York: Columbia University Press, 1982, p. 2.

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama