JŪRATĖ TAMULAITIENĖ. Atsiminimai

JŪRATĖ TAMULAITIENĖ. Atsiminimai...Pirmoji vasara Vilniuje Močiutė Kazimiera ir senelis Stanislovas, pabėgę iš Paliepių, gyveno pas tetutę Stasę mažame namelyje Panevėžio pakraštyje. Dėdė Pranas jau kalėjo lageryje. Tame namelyje, kai suėmė mamytę, apsigyvenau ir aš. Teta Stasė ir seneliai labai skurdo, dažnai nebuvo ką valgyti. Prie netoliese esančio cukraus fabriko būdavo supiltos didžiulės cukrinių runkelių krūvos. Senelis, kaip ir kiti vargdieniai, parsinešdavo tų runkelių, močiutė juos tarkuodavo, džiovindavo ir virdavo tokią rudą tyrę, ją naudodavo vietoj cukraus. Kai tuos runkelius virdavo, visame namelyje pasklisdavo bjaurus kvapas. Aš niekaip negalėjau prisiversti valgyti to vadinamojo „cukraus“. Senelis užsiimdavo eilę prie maisto parduotuvės iš vakaro, vėlų vakarą grįždavo namo, o ketvirtą valandą ryto vėl ten eidavo. Ankstų rytą nueidavom mes, vaikai, tad atstovėję eilę visi gaudavom pirkti po kepaliuką forminės duonos. Ji būdavo mums nepaprastai skani, tad kol grįždavom namo, duonutę ganėtinai apgrauždavom. Pirmąją vasarą po mamytės suėmimo pakvietė paviešėti dėdė Leonas. Vilniuje dėdė, jo žmona Pranciška ir mažutė trejų metų dukrelė Zita gyveno Kosciuškos gatvėje labai gražaus namo (dabar ten įsikūręs Vatikano nuncijus) pusrūsyje. Ten praleidau nebealkaną, bet labai liūdną vasarą. Dėdė ir dėdienė iš pat ryto išeidavo į darbą, aš turėjau prižiūrėti Zitą ir išvirti pietus. Reikėdavo užkurti viryklę (vadinamąją plytą), kurią kūrendavau akmens anglimis. Iš pradžių daug ko nemokėjau. Prisimenu, kai Pranciška parnešė iš turgaus kalafiorų ir nurodė, kad juos išvirčiau. Niekada to nebuvau dariusi, o ji man nepaaiškino kaip. Ilgai sukusi savo paauglišką galvelę nupjausčiau pačias viršūnėles, o liekanas išmečiau. Grįžusi Pranciška nustebo, kad aš suvalgiau visus kalafiorus. O iš tikrųjų aš jų net neparagavau, nes buvo tiek mažai. Bet to jai pasakyti nedrįsau. Viryklę kūrenti anglimis reikėjo įgusti, nes ji greitai labai įkaisdavo. Kartą viryklė taip įkaito, kad kepami kotletai gerokai apdegė. Kai ką nors blogai padarydavau, grįžusi Pranciška man aiškindavo, kad verdant pietus nederėtų skaityti knygos. Aš tikrai niekada dirbdama neskaitydavau, man buvo sunku, daug ko nemokėjau. Bet dienos slinko, ir aš vis labiau įgudau. Tik buvo pašėlusiai nuobodu, taip troškau nors nueiti į miestą, bet neturėjau jokių pažįstamų. Todėl labai laukdavau sekmadienio (šeštadienis tuomet buvo darbo diena), vis tikėdavausi, kad dėdė su dėdiene kur nors eis ir mane su Zita vesis. Apie kiną net ir pagalvoti nedrįsau, o namuose tada nebuvo nei radijo, nei televizijos. Tačiau taip ilgai lauktas sekmadienis galutinai nuvildavo. Dėdė su dėdiene vėlai keldavo, pusryčiaudavo, paskui susėdę ant sofos ilgai rūkydavo. Apie dvyliktą valandą Pranciška išsiruošdavo į turgų, grįžusi virdavo pietus, po pietų vėl ilgai rūkydavo, o temstant pradėdavo didįjį skalbimą. Būdavo labai liūdni sekmadieniai. Dėl to dūšioj prižadėjau, kad kai aš kada nors turėsiu savo namus, sekmadienį švęsiu, niekada, gink Dieve, neskalbsiu (tos nuostatos griežtai laikausi visą gyvenimą). Vieną dieną dėdė Leonas parnešė puikių baltų vilnonių siūlų. Pranciška man paaiškino, kad aš, jei noriu, galiu iš jų nusimegzti sau megztinį. Aš, aišku, labai norėjau, tik megzti visiškai nemokėjau. Pranciškos mokoma įgudau gerai megzti ir nusinėriau itin dailų baltą megztuką – už tai Pranciškai esu labai dėkinga. Pabosdavo itin dažnas Pranciškos pasakojimas, kaip ją Stefa (pirmoji dėdės žmona) lupo. Jos kartą susitiko Dailės salone Daukanto gatvėje, Kaune, kur Pranciška dažnai lankydavosi, nes ji ir dėdė Leonas dirbo Dailės kombinate. Tetulė Stefa kartą ten ją užtiko, pradėjo prikaišioti, kad ji vilioja Leoną ir griauna šeimą, kad atima vaikams tėvą. Matyt, gerai abi susikivirčijo, kad tetulė Stefa neišlaikiusi kibo Pranciškai į plaukus ir gerai ją apkūlė. To pasakojimo man tekdavo klausytis labai dažnai. Kažin, ar Pranciška tada nepagalvojo, kad aš pernelyg jauna tokioms istorijoms, o be to, man buvo labai gaila vargšės Stefos, kurią dėdė Leonas paliko su dviem mažais vaikais. Tačiau ne veltui sakoma: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“ Kiek mačiau, dėdė Leonas nesuteikė Pranciškai laimės ir toliau baliavojo kaip pašėlęs, neretai negrįždavo namo po keletą dienų. Ir nevedė jos tol, kol Zitai sukako septyneri metai, ir ji turėjo pradėti lankyti mokyklą. Iki tol Zita nebuvo registruota ir neturėjo jokių gimimo dokumentų. Kai ištekėjau, ne kartą dėdė yra man sakęs, kad saugočiau šeimą ir nedrįsčiau skirtis. Dėdė Leonas mirė palyginti jaunas – už savaitės jam turėjo sukakti 65 metai. Jiedu su Pranciška labai mėgo skaniai ir ypač riebiai pavalgyti. Ne kartą vėlų vakarą išsikepdavo riebią antytę ir ją sukirsdavo. Tą pavasarį dėdė jau kurį laiką blogai jautėsi, bet nėjo pas gydytojus. Vieną vakarą jis paskambino sūnui Vytui ir susitarė rytojaus dieną ateiti į ligoninę, nes prastai jaučiasi. Tą vakarą jis dar išsimaudė vonioje, atsigulė ir užmigo amžiams. Per dėdės laidotuves paskutinį kartą mačiau tetulę Stefą – ji puikiai atrodė, buvo itin skoningai apsirengusi juodais drabužiais. Labiausiai nustebino tai, kad prie dėdės Leono karsto ji jautriai bei subtiliai pakalbėjo. Tikiu, kad ten, dausose, jie visi – Leonas, Stefa ir Pranciška – vėl susitiko ir susitaikė. Amžiną jiems atilsį. Viešnagė Radviliškyje Kiekviena vietovė turi savo veidus ir paslaptis. Joje slypi begalė istorijų, kurios nutolo į vakardienos gelmes ir niekados daugiau čia nebegrįš. Tačiau kartais susitikimo įspūdis būna itin stiprus, jis atsiveria visu savo spindesiu, išlieka visą laiką šalia, nenublanksta. Tikriausiai dėl to kaskart važiuodama traukiniu pro Radviliškį, tokį neišvaizdų provincijos miestelį, prisimenu čia gyvenusius žmones, kuriuos prieš pusšimtį metų teko sutikti. Tiek daug veidų, balsų, akių per gyvenimą praėjo nepriartėję, išnykę. O šie pasiliko. Visam laikui. Kai mamytę suėmė, per kiekvienas atostogas iš Panevėžio, kur gyvenau pas tetą Stasę, keliaudavau į Mažeikius. Ten gyveno mano pusseserė Vitalija ir jos vyras Mečys – jauni gydytojai, ką tik baigę Kauno medicinos institutą, – ir mano teta (tėvelio sesuo) Jadvyga. Tetulė mane labai mylėjo, nes aš buvau jos mylimiausio brolio Beniaus dukra, be to, beveik našlaitė. Ten tais liūdnais pokario metais ne tik buvo kas valgyti. Tetulė buvo puiki šeimininkė, o ir mane, jos žodžiais, „vargšę našlaitę“, stengdavosi palepinti skanumynais. Keliaudavau traukiniu. Radviliškyje reikėdavo išlipti ir sulaukti kito traukinio į Mažeikius. Per pavasario atostogas vėl iškeliaudavau. Išlipusi Radviliškyje sužinojau, kad traukinys į Mažeikius jau išvyko, o kitas bus tik rytojaus dieną. Susirūpinau – ką daryti, kur pasidėti. Užėjau į stotį – toks liūdnas pokario vaizdas, visur šalta, nejauku, nešvaru, ant sienos kabo Repino paveikslo „Burliokai prie Volgos“ reprodukcija, apiplyšusi, ištepliota. Kaip man čia išbūti visą parą? Ilgai mąsčiau, ką daryti. Prisiminiau, kad dėdė Pranas (dabar kalintis lageryje, nuteistas dešimt metų už tai, kad naktį atėjusiems partizanams atidavė visą pieninėje buvusį pagamintą sviestą ir olandiškus sūrius) kažkada pasakojo, jog Radviliškio pieninėje dirba jo bičiulis, su kuriuo kartu mokėsi Belvederio pienininkystės mokykloje. „Gal vertėtų apsilankyti? – pagalvojau. – Vis bus geriau, nei sėdėti visą naktį stotyje.“ Paklaususi miestelio gatvėje sutiktų praeivių, greitai radau dailų pieninės namą. Jos vedėjo šeima gyveno mansardoje. Nedrąsiai pabeldžiau ir atidariau duris. Už stalo sėdėjo jauna moteris ir trys vaikai, matyt, pietavo. Mikčiodama ir rausdama paaiškinau, kas aš tokia, kur keliauju ir kodėl atėjau. Nuo tos dienos praėjo labai daug metų, bet aš niekada nepamiršau šių mielų žmonių. Buvau išklausinėta, pasodinta prie stalo, skaniausiai pavaišinta, paguosta, kad mamytė netrukus tikrai grįš ir mudvi laimingai gyvensim. Visą vakarą su vaikais „šaudėm laivus“, paskui aprūkėm stiklus ir ėjom žiūrėti Mėnulio užtemimo į lauką. Kitą dieną visa šeima palydėjo mane į stotį, įsodino į traukinį ir dar kelionei įdėjo skaniausių sumuštinių. Labai gaila, kad nežinau tų žmonių pavardės (nepaklausiau, ech ta nerūpestinga vaikystė), – šiandien tikrai juos susirasčiau ir padėkočiau už nuostabų vakarą, kurį jie suteikė sušalusiai ir vienišai mergaitei.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama