ARŪNAS SVERDIOLAS. Demokratijos ateitis. Kalba, sakyta „Santaros–Šviesos“ suvažiavime 2025 metų birželio 28 dieną

ARŪNAS SVERDIOLAS. Demokratijos ateitis. Kalba, sakyta „Santaros–Šviesos“ suvažiavime 2025 metų birželio 28 dieną...Pradėdamas mūsų šios dienos svarstymus apie demokratijos ateitį, mėginsiu pasiūlyti tam tikrus jų rėmus ir paryškinti problematikos kontūrus. Patogus atskaitos taškas yra savotiška krizės priešybė – Francio Fukuyamos istorijos pabaigos samprata, nors ji buvo daugybę kartų kritikuota ir jis pats jos atsisakė – galimas dalykas, be reikalo. Vakarų demokratijos istorija, kaip jis rašė savo garsiajame straipsnyje, šiandien baigiasi ta prasme, kad demokratija įsigali taip, kad nebeturi priešo, nebeturi kito. Tai buvo labai aišku, kai griuvo Berlyno siena, Vakarai laimėjo Šaltąjį karą, sugriuvo Tarybų Sąjunga ir visas Rytų blokas, atrodė, kad liberali demokratija lemtingai laimi, kad dabar bus plečiamos demokratijos sienos, ji įsigalės ten, kur jos niekada nebuvo, globalizuosis. Paskui viskas labai susikomplikavo ir pradėjo strigti. Bet istorijos pabaigos samprata, man regis, vis dar tinka, jeigu laikome ją ne empirinio pobūdžio teorija, kurią vis labiau patvirtina faktai ir todėl atrodo, kad demokratijos kova su visokiomis nedemokratiškomis santvarkomis tuoj tuoj baigsis pergale. Jeigu laikome ją Kanto tipo a priori, tai yra „iki patirties“ užduota perspektyva ar tinkleliu, kurioje ar kurį uždėję galime išrikiuoti reiškinius taip, kad jie pasirodo judantys tam tikra kryptimi. Tokios yra Kanto „Į amžinąją taiką“ ar Hegelio istorijos kaip laisvės idėjos realizacijos teorijos. Abi jos vainikuoja optimistinę ir progresistinę Apšvietos istorijos viziją. Jeigu šios vizijos atsisakoma (o dabar daug kas tai mėgsta, atsisako jos rimtai arba lengvabūdiškai, retorinio efekto dėlei, viešojoje raiškoje įsivyrauja rokoko stilius ir visokiausi maivymaisi, apsimetinėjimai, stilizacijos), galų gale lieka dvi svarbiausios alternatyvios vizijos: manichėjiška nuolat atsinaujinanti gėrio ir blogio kova, nei vienam, nei kitam galutinai nelaimint, arba daugybės jėgų nuolatinis žaismas, banguojančio chaoso judėjimas vietoje, niekam naujam neatsirandant, kartojantis vis naujiems to paties variantams. Svarstydami demokratijos radikalią krizę, klausdami, ar demokratija turi ateitį, ar jau nebeturi, iš tiesų klausiame, ar mes negyvename civilizacinio lūžio laikais, kai krizę patiria visa XVIII a. susiformavusi Apšvietos perspektyva. Klausiame, ar ši krizė baigminė, ar ši civilizacija nesibaigia mūsų akyse, ar neįsigali kita vis atsinaujinančios kovos, dinamiško chaoso perspektyva. Kodėl dabar daug kam atrodo būtent šitaip, kodėl taip plačiai yra paplitęs katastrofizmas? Nežinau, ar sutiksite, kad netikėčiausias nusivylimas – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Ši didžiausia ir galingiausia demokratija, kuriai jau 250 metų, buvo ištisai pastatyta ant Apšvietos pamatų ir neturėjo feodalizmo paveldo, o juolab Sovietijos hiperfeodalizmo paveldo, apie kurį kalbėjome vakarykštėje sesijoje. JAV viso šito nebuvo, išskyrus, beje, svarbią išimtį – vergiją. Vakar, žiūrėdami Romo Šliažo filmus apie kovas su rasine segregacija JAV, matėme, kokias gilias pasekmes vergija turėjo, kaip ilgai išliko, išlieka ir toliau vargina visuomenę jos skauduliai. Alexis de Tocqueville’is XIX a. žavėjosi Amerikos demokratija, ypač tuo, kaip ji spontaniškai auga iš apačios, kaip žmonės organizuojasi, derina savo veiksmus ir bendrai tvarko reikalus. Demokratija vis gaminasi, kuriasi iš apačios, kuria valstijas ir jų federaciją. Amerikos santariečiai, kurie atvykdavo į pirmuosius „Santaros“ suvažiavimus Lietuvoje, mums darė didžiulį įspūdį, žavėjo savo kasdiene demokratijos patirtimi: pamatėme, kaip žmonės moka demokratiją kultivuoti, praktikuoti, o ne deklaruoti, kaip ji veikia per juos pačius, svarstant bet kokius visuomeninius klausimus. Deklaruoti tai mes jau visi tapome meistrais, bet su praktika sekėsi ir dabar sekasi daug prasčiau. Kuo gi taip labai nusivylėme? Liberali demokratija Amerikoje neįtikėtinai greitai išbluko, nusišėrė, pasirodė, kad tai tik lukštas, po kuriuo slepiasi visai kas kita, išsivertė lyg pirštinė, vidus tapo išore. Bjauriausia, kad išlindo tai, ką taip puikiai žinome iš savo Sovietijos patirties (kai kuriuos jos reiškinius vakar aptarėme tam skirtoje sesijoje), pagaliau ir iš persiškų pasakų: valdo autokratas, apsuptas padlaižių, nesilaikančių jokių principų ir siekiančių tiktai įtikti valdovui. Artimiausi bendradarbiai mėgina spėlioti, ko jis nori šiandien, šią valandą. Tarnautojai, taip pat ir aukščiausi, neįtikėtinai padlaižiauja ir vizgina uodegas. Kaip jie taip greitai šito išmoko? Iš kur žino, kaip tai daroma? O gal jie vis dėlto jau mokėjo ir darė taip ir anksčiau, tiktai šito nesimatė? Dar vienas galingai nuvylęs dalykas – tai atvirai skelbiama ultradešinioji ideologija, vadinamoji Tamsioji Apšvieta, MAGA. Beje, tai ne tamsuolių, o Silicio slėnio intelektualų darbas. Nors, pradėjus apie tai galvoti, – juk žinojome, tiktai pamiršome apie Kukluksklaną. Vėlgi Šliažo filmuose pamatėme degančius kryžius. Pagaliau buvo ir makartizmas, kurį taip pat primiršome. O juk tai irgi Amerika. America first ima panašėti į Rusiją 2.0. Taigi didžiausia ir galingiausia liberali demokratija patiria staigią krizę. Pasirodo daug plika akimi matomų esminių dalykų. Nereikia būti politologu ar sociologu, kad matytum: 1. Demokratinės valdžios institucijų, įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės valdžių pusiausvyrą pažeidžia ir paralyžiuoja autokratinis lyderis, kurį remia rinkėjai – nebe demos, o ochlos. Demokratija staiga virsta autokratijos ir ochlokratijos, padugnių valdžios junginiu, kuris XX a. jau yra virtęs fašizmu. 2. Stabili dvipartinė JAV sistema pasirodo neveiksminga, nuvirsta ant šono, visiškai bejėgė opozicija nė nepamėgina priešintis. Nieko negirdime apie kokius nors Demokratų partijos veiksmus, ji skendi savo marazme. 3. Darosi galima savivalė institucijų (pavyzdžiui, universitetų) ir valdininkijos atžvilgiu. Atsiranda tai, kas Rusijoje buvo vadinamoji „opričnina“, – autokrato bičiulių grupelė vykdo valdžios aparato valymą. 4. Pilietinė visuomenė pasirodo bejėgė, tiktai spokso į tai, kas vyksta. Atsišriubavusi vartotojų visuomenė siekia tiktai vartojimo laisvės. Algis Mickūnas yra daug kartų kartojęs, kad demokratijos nebus, jei ji nebus palaikoma ar užlaikoma, kaip jis įpratino mus sakyti. Dabar staiga matome, kad šis pilietinės visuomenės principas, nors niekas jo neneigia, tiesiog neveikia, mažai kas veiksmingai palaiko demokratiją. O svarbiausia – kad dabartinė demokratijos būsena, kuri Amerikai yra absoliučiai nenormali, pradėjo atrodyti kone savaime suprantama, vakarykštėje mūsų diskusijoje vartotu Michelio Foucault terminu, masiškai „normalizuota“. Dabar tokia yra norma, dabar taip bus su universitetais, nelegaliais imigrantais ar kuo kitu. Taip yra JAV. O Europos Sąjungoje labiausia krinta į akis tarptautinio solidarumo stoka grėsmei, kurią kelia Rusijos agresyvi diktatūra, darantis vis akivaizdesnei. Pasimato didžiulė valios atrofija, neveikia net savisaugos instinktas. Negali neprisiminti Konstantino Kavafio eilėraščio apie barbarų grėsmę, kuriai jau nebėra kam pasipriešinti, nors jie dar neatėjo. Nesutinkama arba patyliukais vilkinama skirti pakankamai lėšų gynybai. Vakarų Europos šalys nėra atsidūrusios egzistencinės grėsmės situacijoje. Ką jos padarys, jeigu joms teks atsidurti šioje situacijoje, ką jos pajėgs padaryti – nežinia. Manau, kad niekas negali šito žinoti iš anksto, taip pat ir tų šalių visuomenės bei jų vyriausybės. Negali atsidurti kito egzistencinėje situacijoje, negali jos autentiškai atjausti ar imituoti, turi pats pajusti cibulės skonį. Briugėje mačiau vos vieną Ukrainos vėliavėlę prie merijos, užtat kavinių languose – nemaža plakatėlių su taikos balandžiu. Tiktai mūsų Europos pakraštyje žmonės yra gerokai sunerimę, pasiekę tam tikrą kondiciją: „Mes būsime kiti po Ukrainos.“ Pasirodo, kad Europos šalys yra tiktai tariami JAV sąjungininkai, o iš tiesų – jų satelitai, parazitai graikiška arba klientai romėniška prasme. Jos dešimtmečius naudojosi pasaulio policininko apsauga ir todėl visiškai išglebo, tapo priklausomos. Taip visada atsitinka, kai kam nors atiduodi atsakomybę už save. Europos politikai viešai žeminami, jiems tiesiai pasakoma, kad jie atvažiuoja bučiuoti užpakalio, o jie neįsižeidžia, vis tiek atvažiuoja, nes tai jų nacionalinis interesas toks, koks jis dabar yra. Jiems tenka „diplomatiškai“ elgtis su demonstratyviais chamais – jie neturi kitos išeities, kai paaiškėja, kad yra tokie silpni, nepaisant savo galingų ekonomikų. Nėra jokios savigarbos, tik gudraujama, beje, savo ruožtu negerbiant „galiūno“, neviešai jį keikiant, vadinant debilu ir laikant špygą kišenėje. Plačiai paplitusi nuomonė: gerai, kad Trumpas Europai iškaršė kailį, kitaip nebūtume gynęsi. Kiti mano, kad gal Putinas privers pajudinti užpakalius. Iki realios gynybos, beje, ir dabar labai toli, vis dar tikimasi, kad gal kaip nors nereikės. Labai jau nesinori imti savo likimą į savo rankas. Mano nuomone, šiandien liberali demokratija yra atsidūrusi priešais du pasirinkimus. Ji gali transformuotis į tokį politinį organizmą, kuris būtų pajėgus kovoti su autokratija ir diktatūra, pats virsdamas autokratija ir diktatūra ar bent įgydamas jų bruožų. Lietuvoje nesunkiai įžvelgiami tamsiosios apšvietos, kraštutinės dešinės ir makartizmo reiškiniai. Mūsų politikai svarsto, kaip motyvuoti žmones gintis, darydami prielaidą, kad patys savaime jie tokių motyvų, intencijų neturi. Būtų galima sakyti: jei nenori gintis, tai nesigink, pasiduok arba bėk. Bet valdžios atstovai suskato auklėti piliečius patriotiškai, padaryti iš jų gynėjus. Tai ne kas kita, kaip kraštutinis socialinis konstruktyvizmas: tik valdžia yra agentas, veikėjas, o tauta, žmonės yra pacientas, „kentėjas“. Reikia mobilizuoti liurbius, paversti juos gynėjais, „padaryti“ patriotais. Kitas pasirinkimas – liberali demokratija gali likti savimi, ištikima sau – ir žūti. Kol kas viskas rodo, kad ji eina ir gali eiti tik šiuo antruoju keliu. Konstruktyvizmas, pagreitintas tautos darymas patriotinėmis kalbomis, man regis, nėra labai veiksmingas. Ar tikrai yra taip, kaip aš čia „sutirštinau spalvas“ ir „pavariau katastrofistiškai“, ar vis dėlto yra dar vienas, trečiasis, kelias – tokia liberali demokratija, kuri tikro pavojaus akivaizdoje sugeba susitelkti ir apsiginti, – šiandien atviras klausimas. Kaip sakoma, ateitis parodys.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama