JULIUS KELERAS. Kažkas sugadino

JULIUS KELERAS. Kažkas sugadino...Mano mama nuolat gadina daiktus. Ne sąmoningai, ne iš pykčio ar nekantros, kaip dažnai nutinka senstelėjusiems, netyčia negrabiai nuolat užkliudantiems po ranka kokį pasitaikantį daiktą. Ne, ji jų nelaužo, netraiško, nepalieka lyjant lauke, tatai būtų neįmanoma: ji gyvena trečiame daugiabučio aukšte ir kažką palikti būtų galima nebent balkone. Daiktų ji neskriaudžia fiziškai. Tiesiog šalia jos jie ima keistai elgtis – nustoja veikti televizorius, nei iš šio, nei iš to išsijungia maistą šildanti mikrobangų krosnelė, užgęsta kompiuterio ekranas, nutrūksta kabelinės televizijos ryšys, palikdamas mamą be jos mėgstamo CNN. Tiesiog dievažin kur dingsta signalas. Kai kurie kanalai ima rodyt tik naktį. Kiti – visai išnyksta. Ji skambina operatoriams, keikia dėžutes, jungiklius ir tuos „neaiškius mygtukus“. Bet giliai viduje ji jaučiasi apleista – lyg visas informacijos pasaulis nusisuktų nuo jos tada, kai jai labiausiai to reikia. Kai žiūri begarses žinias, vaizdas dažnai tarsi užstringa jos veide, nerimaujančiame, nerandančiame atsakymų. Gal tai būtų galima vadinti nelemtu atsitiktinumu, jei tai būtų nutikę vieną ar du kartus. Tačiau jos atveju tai gamtos dėsnis. Mama tarsi gyvena technologinėje juodojoje skylėje, kurioje viskas byra, gęsta, trūkinėja, nutyla. Ji sako: „Kažkas išjungė.“ Ji sako: „Kažkas sugadino.“ Ta frazė skamba taip, tarsi šiaip jau itin darnioje Visatoje slapstytųsi priešas, lūkuriuojantis, kol mama vėl bandys įsijungti televizorių ar telefoną. Martinas Heideggeris yra rašęs, kad daiktas mums tampa matomas tik tada, kai jis sugenda – kai nustoja tyliai, nepastebimai veikęs mūsų gyvenimo fone. Nebefunkcionuojantis daiktas atskleidžia savo buvimą. Mamos pasaulyje daiktai neleidžia būti nepastebėti, nes ji visą laiką gyvena atpažindama daiktų kančią. „Va šitas vėl nebekrauna, o vakar dar puikiai veikė.“ „O šitas... žiūrėk, visai nebereaguoja.“ Ji šnekasi su jais, mėgina susitarti, susikalbėti, pataisyti juos ne techniniais, o emociniais būdais. Kartais atrodo, kad ji kalbasi ne su akivaizdų fizinį pavidalą turinčiu telefonu, o su gyvu padaru: „Na kas gi tau dabar?“ Jos pasaulyje daiktai nėra inertiški. Jie kenčia, jie tyli, kartais pasiduoda, o kartais – negrįžtamai pasitraukia į nebūtį. Labiausiai ją žeidžia, kai kuriame nors prietaise sugenda garsas. Vaikystėje, tremtyje (Krasnojarske, Irkutsko srityje), susirgusi neuritu mama smarkiai neprigirdi, todėl garso trūkumas jai – ne šiaip techninis trukdis, bet egzistencinis signalas. Kai kompiuteris beveik visai užtyla, ji sako: „Kažkas sumažino.“ Aš to niekaip nesuprantu. Tas kažkas visada kenkia, jis niekad nesiliauja, kaip putinas („kur rusų kareivis įkelia savo koją, ten jau mūsų žemė“) nuolat gviešdamasis naujų teritorijų. Sakau mamai, kad netyčia ką nors paspaudė ir tiek. Ji netiki. Niekad netiki. Kažkas turbūt dažnokai švenčia pergalę. Kai televizorius ūmai tampa begarsis, ji bejėgiškai ištaria: „Kažkas nenori, kad girdėčiau.“ Tuomet nežinau, ką ji nori pasakyti – kažką metafizinio, o gal labai paprasto, ko man, deja, neleista suvokti. Nors kas galėtų paneigti, kad gal net ir daiktų pasaulyje egzistuoja intencijos. Galbūt daiktai genda ne šiaip sau, o dėl to, kad atsiriboja, kad pagaliau pasiryžta nepaklusti savo šeimininkams. Arba todėl, kad pavargsta būti greta. Mama netiki, kad juos reikia išmesti. Sugedusius, nebepataisomus, neatpažįstamai pakeitusius spalvą. Ji turi dėžę, prikrautą senų telefonų. Jie nebeveikia, bet mama vis dar juos saugo. „Gal dar kada prireiks“, – sako. Būna, kad paklausia: „Gal tu nori?“ – „Ne, – sakau, – ne.“ Ir tada aš miglotai suprantu – jai svarbu ne daiktas, o tai, kas jame liko: prisiminimas, kažkieno frazė, lyg ir atsitiktinė, bet įstrigusi visam gyvenimui, ar balsas. Gal net jos pačios. Šalia visų šių nutilusių, tylančių, nebeveiksnių daiktų jos gyvenime dabar svarbiausias yra Kima – senas, penkiolikos metų haskis, prieš dvylika metų paskendusio jos sūnaus, mano brolio, šuo. Žydraakis, didelis, nepaklusnus. Čiukčiai kinkiniams Sibire išvedė šią veislę, labai tinkamą nepalankioms oro sąlygoms, o čia nei tokių speigų, nei kinkinių, tad turbūt teisinga, kad mama vadina jį Kimuku. Jis nenoriai vaikšto, daugiau gulinėja, nei stovi ant kojų, o dabar jau keletą metų, pasak mamos, „jam genda uodega“. Mamos leksikone „gedimas“ yra esminis terminas – ne senatvė, ne liga, ne mirtis. Genda pasaulis, žmonių santykiai, papročiai, net ir uodegos. Viskas genda, nežinios rūkui palengva uždengiant lūkesčių horizontą. Kima kadaise buvo gražus, energingas šuo – pilkšvoko sniego spalvos, žvilgsniu primenantis vilką, jėga ir gracija spinduliuojantis gyvūnas. Dabar jis sunkiai kvėpuojantis šešėlis. Bet mama vis tiek su juo kalbasi, laiko glėbyje tarsi mažą vaiką, nenoriai savo kūną velkantį dusyk per dieną veda pasivaikščioti. Neseniai tūkstantąjį kartą jį vežė į Jakovo veterinarijos kliniką. Užsisakė taksi, bet atvykęs vairuotojas pasakė: „Atsiprašau, bet aš neimsiu šuns. Jis miršta.“ Mama įsižeidė: „Jis viską supranta. Jis dar čia.“ Tai buvo ne protestas, bet tvirtas jos tikėjimo liudijimas. Mama nesako, kad Kima pasveiks. Ji tik nenori, kad jis būtų paliktas – kaip sugedęs telefonas, kaip televizorius, be garso rodantis vaizdą. Ji nenori jo išmesti, palikti, apleisti. Ji myli jį tokį. Būdama nuolatinėje gendančių objektų aplinkoje, mama tarsi gyvena ten, kur daiktai praranda savo prekinę vertę, bet nepaneigtinai įgyja kitą – emocinę, metafizinę, nematomą. Kai niekas kitas jų nebenori (kas gali geisti to, kas nebefunkcionalu?), ji vis dar juos myli. Ne dėl prarastos jų funkcijos, o dėl jų buvimo, apčiuopiamumo. Sugedęs daiktas jos rankose – tai šauksmas. Šauksmas iš kitos pusės. Garsas, kurio nebegirdi, bet kuriam vis dar reikia ausies. Pažeistos ar nepažeistos neurito. Edvardas Munchas, neabejoju, tai suprastų. Kima dabar kone visą dieną guli. Jo uodega, kaip mama sako, „visai nusilpo“, nors kartais, kai mama įeina į kambarį, jis atsistoja (dažniausiai guli prie laukujų durų), prieina ir pažiūri jai į akis lyg darsyk tvirtindamas jų sąjungą. Uodega krusteli. Lyg linguojanti antena, bandanti pagauti mamos buvimą. Kai šnekina, šuo ne visada atsako. Įmetusi į dubenėlį varškės, valgo šalia jo, kad nebijotų būti vienas. Ir vis klausia: „Ar dar nori?“ Jis nekalba, bet jo akys, žydros, skaisčios, – čia. Nebeveikiančių, atrodytų, nebegyvų, nebereikalingų daiktų pasaulis. Regis, Simone Weil yra rašiusi, kad meilė prasideda ten, kur daiktas nebegali būti naudingas. Mano mama gyvena pasaulyje, kuris griūva, bet išlieka. Nes ji vis dar jį taiso. Tiesa, savais, man ne visada priimtinais, būdais. Kiekvieną rytą bandydama dar kartą įjungti telefoną, dar kartą pastatyti ant viryklės virdulį, pasukti skalbyklės rankenėlę, užvesti laikrodį. Jos pasaulyje nėra sentimentalaus liūdesio. Yra tik rūpestis. Kartais perdėtas, keistas, beprotiškas, tačiau tai jos rūpestis. Kai lankausi pas ją, stebiu tą nuolatinį triūsą – ne taisyti, bet susigrąžinti pasaulį. Sugrąžinti garsą, ryšį, kontrolę. Ji šiek tiek primena senovinį radijo imtuvą – vis ieško aiškesnio dažnio, švaisto energiją bangų jūroje, kurioje tiek triukšmo, tačiau ir tiek tylos. Mama – viena iš tų žmonių, kurie bando palaikyti gyvenimo pusiausvyrą. Jeigu skalbyklė sugedo – bus ką veikti visą dieną ieškant pagalbos. Jei televizorius neveikia – reikės skambinti, ginčytis, aiškintis, gal net rašyti skundą. Tada ji egzistuoja. Ir vis dėlto, atmetant visas tas technines negandas, mamos veiksmuose girdžiu kažką gilesnio. Gal tai jos pačios balsas, kurio niekas neišgirsta. Galbūt ji kalba per daiktus, nes jie vieninteliai vis dar reaguoja. Gal tas garsas, kuris nuolat dingsta, – tai jos būdas būti pastebėtai, išgirstai, apkabintai. Tarsi: „Aš vis dar esu ta mergaitė, kuri norėjo būti išgirsta. Ir dabar mane girdi.“ Jeigu tik galėčiau, grąžinčiau jai pasaulį, kuriame niekas negenda. Kur telefonas visada sujungia. Kur televizija rodo tai, kas jai svarbu. Kur džiovyklė švelniai gręžia, bet skalbinių netraukia per jėgą. Kur kompiuterio garsas – net ir tyliausiu režimu – sako jai tai, ką ji visą gyvenimą bandė pasakyti. „Tebūnie šviesa. Ir tebūnie balsas. Ir tebūnie meilė netgi ten, kur nieko nebegalima pataisyti.“

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama