AUGMINAS PETRONIS. Roko Pustozvonovo prašymas dėl privalomosios karinės tarnybos atidėjimo

AUGMINAS PETRONIS. Roko Pustozvonovo prašymas dėl privalomosios karinės tarnybos atidėjimo...ADHD net nėra tikras psichikos sutrikimas. Mechanizmo esmė tokia: normaliai, kai patiri stresą, tai arba kovoji su tuo, kas sukėlė stresą, arba bėgi. O jei negali kovoti arba bėgti – pavyzdžiui, jei esi pusantrų metų vaikas, kurį pirmą kartą paliko darželyje, – lieka tik toks būdas dorotis su stresu: nukreipti dėmesį kitur. Vėliau tai tampa įpročiu. Ir bet kokioje, net ir tik vos vos stresinėje situacijoje dėmesys pradeda blaškytis. Todėl ADHD turintys žmonės negali nei mokytis, nei dirbti. Vos tik kyla stresas, dėmesys nukrypsta kur nors kitur. Mano ADHD atvejis – netipiškas. Paprastai ADHD turintys žmonės atrodo hiperaktyvūs. Mano tėvas, kuris dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, – mamai motinystės teisės buvo atimtos teismo, – mane dvejų metų atvedė į savaitinį darželį, kur palikdavo pirmadieniais ir pasiimdavo penktadieniais. Smegenys patirdavo daug streso, kurio negalėjo išvengti nei pabėgimo, nei konfrontacijos būdu. Ir ką gi darė mano smegenys? Jos tiesiog imdavo snūduriuoti. Ir tai padėdavo. Auklėtoja, kuri rėkimu ir smūgiais per pakaušį varydavo mus pietų miego, stebėdavosi, kad taip staigiai užmiegu. Kartais po pietų miego mane už tai apdovanodavo saldainiais „Fortūna“. Bet vėliau, mokykloje, nuo bet kokios sunkesnės užduoties, jei ko nors neišeidavo suprasti arba mokytojams užsiminus apie bet kokį atsiskaitymą, aš negalėdavau nepradėti miegoti ant stalo. Užmigus man bėgdavo seilė. Iš manęs tyčiojosi, vadino tinginiu ir miegaliumi, ir dar visaip kitaip. Niekas nesuprato, kad man reikalinga profesionali pagalba, jos taip ir nesulaukiau iki šiol. Manau, jums bus suprantama, kad kol man nesuteikta profesionali pagalba nuo ADHD, privalomosios karinės tarnybos atlikti aš negaliu, ir nuoširdžiai prašau gerbiamą komisiją į tai atsižvelgti. Aš net negalėjau pereiti medicininės patikros. Jos metu bandžiau apie savo būklę paaiškinti psichiatrei. Tos bobos nepatiklumas kėlė man stresą. Aišku, aš iš karto pasidariau mieguistas ir galbūt netgi atrodžiau apsvaigęs. Ji nesistengė ir nenorėjo manęs suprasti. Pradėjo aiškinti kažkokias nesąmones – kad man šizofrenija, kad turiu tuojau pat važiuoti į Parko gatvę. Bet aš taigi žinau, kad man ADHD. Nenorėjau, kad ta nekompetentinga sovietinė lerva prirašytų man nesąmonių į ligos istoriją. Ji sutiko nieko nerašyti už 60 eurų. Tuo metu intensyviai užsiėmiau menine-kūrybine veikla. Su vienu post-psycho projektu ruošėmės gigui „Siemens“ arenoje. Instagrame reikėjo bendrauti su gerbėjais. Streso buvo daug. Šalia viso to dirbau Ukmergės gatvės „McDonald’s“. Kristės darbe nenorėjau – būtų per daug matęsi. Bandžiau laikytis ant „Redbullio“ ir kavos. Buvo sunku. Visą laiką dirbdavau žiauriai suprakaitavęs. Aišku, buvo neišvengiama, kad anksčiau ar vėliau nulūšiu. Labai keista kažkur netikėtai užmigti ir iškart pradėti sapnuoti. Va taip: vieną sekundę vynioji double-cheesą. Kitą sekundę stovi baltoje patalpoje su šviečiančiom lubom. Šalia stovi du angelai. Vienas laiko auksinę bosinę gitarą. – Rokai, – pasakė vienas angelas, – tu esi pateptasis angelų tarnas. Keliauk į Palūšę. Ten yra medinė bažnyčia. Po ja yra dingęs Naktarijanų miestas. Uždek bažnyčią – atsivers požeminis kelias į miestą. Naktarijanai tavęs laukia. Jie garbins tave kaip Jimi Hendrixą. – Ką tu čia dar bandai, seni, jis gi beviltiškas, – pirmajam pasakė antrasis angelas. – Davai, geriau einam į „Iki“. Pasiimsim alelio, pagersim. Ir angelai nuėjo į „Iki“. Supratau, kad esu Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Supratau, kad sapnuoju ir kad tuoj turi atvažiuoti traukinys. Sapnuose garsiai važiuojantys ir švilpiantys traukiniai reiškia žadintuvus arba kokius nors pypsinčius prietaisus, kuriuos skubiai reikia išjungti realybėje. Tą kartą per mano smegenis baisiai besikratantis traukinys reiškė pypsinčią mėsos paplotėlių kepyklę ir pamainos vadovę, kuri rėkė: „Kas tau negerai? Kodėl tu ant grindų?“ Pamainos vadovė keldavo man daug streso ir mane labai imdavo miegas. Be to, ji iš sandėlio masiškai vogdavo mėsainių padažą. Tai tiesa. Ir policija, ir FNTT atsisakė pradėti tyrimus, o vėliau išvis nustojo atsakinėti į mano laiškus. Dvelkia korupcija. Tuo metu, kai gyvenau bute Fabijoniškėse, man buvo labai pablogėjęs ADHD. Praktiškai negalėjau išeiti iš namų. Virtuvės sienoje ateiviai įsirengė portalą į kitą galaktiką – taip jie sutaupydavo laiko, nes nereikėdavo skraidyti į Žemę kosminiais laivais. Sėdėdavau kambaryje ant lovos ir girdėdavau, kaip jie vaikšto ir kalbasi. Truputį baisu, kai tavo bute vaikšto ateiviai. Iš karto kyla stresas ir labai norisi miego. Vieną kartą sėdėjau kambary, nieko nedariau, čilinau ir tiek. Tada pas mane atėjo aukšta moteris ilgais šviesiais plaukais. Tamsoje ji truputį švietė. – Galadrielė iš „Žiedų valdovo“? – paklausiau jos. – Aš Otas iš „Simpsonų“. – Aš ne Galadrielė, o tu ne Otas. Aš – tavo angelas sargas. – Angelas sargas? Ar man psichozė? – Taip, tau tai, ką gydytojas pavadintų psichoze. Bet aš iš tikrųjų tavo angelas sargas. Pabusk, Rokai, laikas trumpas. Mesk kristalus ir visus narkotikus. Tu dar galutinai nepralaimėjai, tu dar gali kovoti. – Bet man ADHD. Man reikia kristės, nes kitaip aš visą laiką miegu. – Tu išsisukinėji, Rokai, ir tu tai žinai. – Aš žinau, kas tu esi. Vizija, kuri atspindi racionaliąją mano pasąmonės dalį. Mano aptemusio proto šviesos kibirkštį. Aš tave sunaikinsiu. Jau naikinu. Po truputį tu mirsi. Tada aš būsiu pasaulis, o pasaulis bus manyje. Kitą dieną mane suėmė. Vaikščiojau aplink namus, kažkur radau geležinį strypą ir su juo daužiau mašinų langus – bam, bam, bam, va taip. Tada mane suėmė. Po to buvo uždarę į psichūškę. Palatos draugas man siūlė ketamino. Kai išleido į laisvę, kurį laiką buvo geriau. ADHD susilpnėjo. Bet po to aš pagalvojau – aš visai gerai varau. O visi man visada sakydavo, kad aš beviltiškas. Aš nusipelniau truputį kristės. Pradžioj buvo nieko, bet po to ADHD simptomai vėl sustiprėjo. Ar žinot, kaip baisu, kai matai, kaip gigantiškas juodas šuo praryja mėnulį? Ir kai žinai, kad jis tuoj praris Žemę? Aš žinau. Tada man kyla stresas ir vėl – ADHD. Ar negalėtų sveikatos apsaugos sistema suteikti man profesionalią pagalbą nuo mano ADHD? Ar negalėtų Lietuvos kariuomenės medicinos patikra suteikti man profesionalią pagalbą nuo mano ADHD? Ar negalėtų policija ir FNTT suteikti man profesionalią pagalbą nuo mano ADHD? Taip tęstis nebegali. Kažkas turi kažką daryt. Parašiau pakankamai. Mano sunkūs ADHD simptomai bus akivaizdūs kiekvienam, kas perskaitys šį prašymą. Manau, pateikiau įtikinamus argumentus, kodėl mano privalomąją karinę tarnybą būtina atidėti. Šaukimą į kariuomenę taip pat gavau sapne. Kažkur Amerikoje kritau žemyn nuo aukšto, aukšto dangoraižio. Paprastai pradėjęs kristi atsibundu. Bet dangoraižis buvo labai aukštas, ir aš kritau labai ilgai. Man pasidarė nuobodu. Pasižiūrėjau šalia savęs ir pamačiau, kad kartu krenta Jimas Morrisonas. – Jimas Morrisonas? – pasakiau. – Gal nori susisukt kasiaką? – Čia tavo šaukimas į kariuomenę, – pasakė Morrisonas ir padavė man popierių. – Palauk, jeigu tu Jimas Morrisonas, tai kodėl čia groja „Status Quo“ „You’re in the Army Now“? Morrisonas apsivertė ore, pradėjo juoktis pikto genijaus juoku ir pakilo į viršų. Sapne buvo labai ryški raudona spalva.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama