Benas Beliukevičius. Nutekamosios sienos

Benas Beliukevičius. Nutekamosios sienos...Kai Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė nebetoleruosianti grafičių ir skirsianti pusantro milijono eurų šiai kovai – naujoms kameroms, valymo darbams, – pradėjau vis daugiau dėmesio kreipti į šį miesto sienoms ramybės neduodantį reiškinį. Ramybės ne tik sienoms, bet ir daliai visuomenės. Tiek neramu, kad net legalias sienas, ant kurių buvo galima praktikuotis išliet save ir dažą, šalinsim (https://vilnius.lt/naujienos/vilnius-be-graficiu-pradedamas-rekordinis-valymas-stiprinamos-prevencijos-priemones). Lygu, švaru, akių nebado. Tas sterilumas, tikiu, gali kažkam net ir gražus būti. 2009 metais skulptorius Vladas Urbanavičius vieną iš tokių sterilumą įgalinančių išradimų – vamzdį! – vilniečiams iškėlė prieš pat akis, ant Neries kranto. Ironiška, kad „Krantinės arka“ – kūrinys, kuris, itin tiesmukai žiūrint, galėtų simbolizuoti švarą arba bent jau patogumą, be kurio dabar sunkiai įsivaizduojame kasdienybę, – tuomet sulaukė daug pasipriešinimo, o aerozoliniai dažai ant sienų, kas, galima galvot, yra šiokia tokia antitezė primestam švarumui, tokio pat pasipriešinimo sulaukia ir dabar. Ir, įtariu, iš tų pačių žmonių. „Krantinės arka“ mano akiratyje šiuo laikotarpiu atsidūrė ne veltui. Atėjus šiltajam sezonui, vis dažniau tenka pereiti Neries krantine, o kadangi susiklostė taip, kad atkarpa tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų pasitaiko dažniausiai, Arkos vingių išvengti nepavyksta. Iš pat pradžių prie šio kūrinio bukai pratusią akį patraukė ne tik pats surūdijęs vamzdis, bet ir kitos spalvos dažai, dengiantys maždaug 2 metrus kūrinio tose vietose, kuriomis jis yra tvirtinamas tiek į viršutinio, tiek į apatinio kranto tako pagrindą. Praeidamas pro šalį vis apžiūrėdavau tas Arkos dalis, nes jose būdavo ir keletas grafičių užrašų. Svarstydavau: nejaugi tuo dažų sluoksniu kažkada uždažyti grafičių piešiniai? Taip besvarstydamas pagaliau sulaukiau dienos, kai ir mane aplankė ramybė. Šį švarų naujų, nors ir kito atspalvio, dažų sluoksnį net įsiamžinau. Tikiu, jog kaip ir grafičius piešiantiems, taip ir juos uždažantiems svarbu, kad kažkas jų darbą fiksuotų, pastebėtų. O kartu ir gaila, kad esam linkę pastebėti tik tą paviršutinį sluoksnį. Ne priežastis, kurios galėtų slypėti po juo, bet tagą. Tų priežasčių, aišku, gali būti begalė ir dalį jų, teisybės dėlei, yra stengiamasi atliepti. Pavyzdžiui, meninę saviraišką – savivaldybė labai aiškiai komunikuoja, kad norintys prisidėti prie viešųjų erdvių vizualinio kūrimo gali dalyvauti konkursuose, juos laimėti ir taip praskaidrinti kokio pastato sieną, patiltę ar kokį kitą viešą objektą. Viena vertus, džiugu – rodo tam tikras pastangas. Bet, kita vertus, kai pastangos ir prasideda, ir pasibaigia konkursu, supranti, kad tik tas aerozolinių dažų paviršius ir matomas. Nežinau, gal čia problema ir slypi? Kai daugiasluoksnį mieste besiskleidžiantį reiškinį, apimantį pačius įvairiausius žmones, turinčius skirtingus motyvus ir skirtingas gyvenimo patirtis, bandoma sukonkursinti. O kokiame konkurse dalyvauti tiems, kurie paišo, nes čia proga būti kietam, ar tiesiog nori būti išgirsti? O tiems, kurie bent šiuo gyvenimo etapu protestą suvokia tik taip, o gal išvis dar nėra išsigryninę, prieš ką čia protestuoja? Galų gale tiems, kurie būtent prieš konkursą ir protestuoja? Paskelbusi žinią apie kovą su grafičiais, savivaldybė teigė suprantanti, kad vien uždažymais problemos nepašalins, todėl imsis ir prevencinių priemonių – artimiau bendradarbiaus su policija, įrengs daugiau kamerų ir įgyvendins papildomas švietimo iniciatyvas. Pastarosios bus „skirtos didinti visuomenės supratimą apie vandalizmo ir legalaus gatvės meno skirtumus“. Švietimo iniciatyvos sveikintinos, tik spėju, kad šiuo atveju problema tikrai nėra žinių, kuo skiriasi vandalizmas ir gatvės menas, stoka. Taigi, prevencija paremta ne dialogu, įsigilinimu ir kompromisu, o priežiūra. Suprask, prižiūrės, kad nepaišaliotų, ir tikėsis, kad nusibos. Bandau įsivaizduoti, kaip tokias miesto valdžios žinias priima tie, kurie tuo dažu vis primena apie save. Pasak Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės („Vilniaus graffiti žemėlapis kaip socialinės miesto kaitos indikatorius: Naujininkų rajono atvejis“, Santalka: filosofija, komunikacija, 2014, 22 (1), p. 53–68), „tradicinio graffiti specifiką apibrėžia keturios pagrindinės dimensijos“: turinys (pseudonimas), forma (užrašai / piešiniai), erdvė ir komunikacijos tipas. Ketvirtąją dimensiją – komunikacijos tipą – mokslininkė tikslina kaip „uždarą“, tai reiškia, kad „tradicinio graffiti darbai generuojami siauram subkultūros narių ratui“. Kitaip sakant, šiai subkultūrai nepriklausantys miesto gyventojai nėra tikslinė grafičių piešėjų auditorija – mes negebame dekoduoti nei piešinių reikšmės, nei motyvų. Tai puikiai iliustruoja ir vieno tyrimo dalyvio citata: „kartais toks pranašesnis jauties: eini, žiūri tuos hieroglifus ir 70 procentų ar tai 90 iš jų pažįsti. O kitam žmogui nieko jie nereiškia.“ Ir čia paviršiun norisi kelti du dalykus. Pirma, tyrimo dalyvio paminėtą pranašumo jausmą, kurį suteikia gebėjimas pažinti miesto erdvėje esančius užrašus. Mums, akliems šiems užrašams, tokie liudijimai iš pirmų lūpų praskleidžia šį reiškinį ir leidžia bent truputį geriau suprasti logiką, slypinčią po juo. Žinoma, čia išrinkau tik vieną citatą iš daugelio, todėl visko redukuoti iki pranašumo jausmo arba prieš tai minėto protesto nesiekiu, o ir niekam kitam nerekomenduoju. Antra – o tai kodėl jam ar jai norisi to pranašumo jausmo? Kodėl apskritai mums, žmonėms, jo norisi? Ar miestas pasiūlo pakankamai alternatyvų, kaip tą jausmą būtų galima pasiekti kitaip, labiau socialiai priimtinu būdu? Galų gale ar patys savo veiksmais nesuteikiame pagrindo vis ieškoti to pranašumo jausmo? Pavyzdžiui, dažų sluoksniu bandant vienam kitą uždažyti. Gal mums reikia eiti į absoliučiai kitą pusę? Gal mums kaip tik reikia pasistatyti didžiulę sieną, ant kurios galėtume rašyti, piešti, abejoti, protestuoti. Tebūnie – ir puikuotis. Kadangi sienos reikėtų didelės – juk norim, kad visi miestiečiai turėtų vietos sau, – turėtume sugalvoti, kad ji ne dalintų ir skirtų, o įsilietų į vietovę taip, kad kaip tik labiau mus jungtų. Tokia siena, žinoma, turėtų būti reprezentatyvi, todėl būtų svarbu pakviesti reikštis įvairių demografinių grupių narius – jaunus, vyresnius, daugiau uždirbančius, mažiau uždirbančius, rašančius, piešiančius ir taip toliau. Čia gal net ir valdančioji dauguma pritartų – siena padėtų kalbėtis su žmonėmis, funkcionuotų kaip mediatorė ir užkirstų kelią momentiniams emociniams – o ir intelektualiniams – protrūkiams. Periodiškai siūlyčiau padaryti sienos analizę. Ką ir kaip svarsto vilnietis? Fiksuoti ne tik patį sienos turinį, bet ir laikmetį. Ką ir kaip svarsto vilnietis tam tikrame istoriniame kontekste? Išeitų šioks toks psichologinis – ir ne tik – vilniečio paveikslas. Kaip tai panaudoti, čia jau kitas klausimas, bet jeigu nerasim naudos – lai nugula į archyvus. Jeigu didelė siena visgi netiktų kraštovaizdyje, galime pastatyti mažesnę sieną kiekviename mikrorajone. Principas būtų visiškai tas pats, tik čia būtų svarbu, kad vieno mikrorajono sienos nepaišytų ateiviai iš kitų mikrorajonų. Reikėtų tam tikro face control. Nori sienos lopinėlio, rinkis: išvardink bent tris mikrorajono kiemų pavadinimus, papasakok bent apie du mikrorajone pagarsėjusius asmenis arba nurodyk visus pokyčius, įvykusius per tam tikrą laikotarpį. Čia erdvės kūrybai yra. Šiuo atveju analizė galėtų būti dar detalesnė – ką ir kaip svarsto vilnietis, gyvenantis tam tikrame Vilniaus mikrorajone? Sulaukus rimto gyventojų susidomėjimo, sieną – užfiksavus turinį – reikėtų nuvalyti. Čia būtų galima pasitelkti jau dabar besipraktikuojančius dažytojus, tad darbų – ir politikos! – tęstinumas užtikrintas. Faktas, kad grafičiai yra nelegalu, kartais niokoja privačią nuosavybę, o įsiverždami į viešąją erdvę jai primeta savas taisykles. Ir jokiais būdais nesakau, kad nereikia imtis jokių priemonių ir reikia palikti viską savieigai. Tik kad tas noras sterilizuoti miesto erdvę ir pašalinti kiekvieną trikdį iš vizualaus lauko yra naivus, ignoruojantis reiškinio kompleksiškumą ir redukuojantis jį tiesiog kaip paprasčiausią nusikalstamumą ar chuliganizmą. Tuo metu „Krantinės arka“ su kiekvienu nauju dažų sluoksniu, sakyčiau, tampa puikia įtampos iliustracija. Meno kūrinys, kuris prieš 15 metų kėlė daug diskusijų, ginčų, klausimų „ar čia menas?“, dabar yra lygiai taip pat saugomas savivaldybės nuo miestiečių, aerozoliniais dažais grasinančių ramybės pasiilgusiai vilniečio akiai. „Šiuolaikinė kultūra skirta linksminti ir maloninti, bet nuo pigių malonumų visiems bloga. Aš tapsiu jūsų neigiamų emocijų nutekamuoju vamzdžiu. Kuo blogiau, tuo geriau – tegul srutos liejasi laisvai!“ – rašė Arka, prabilusi tinklaraščio forma (Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius, parengė Giedrė Jankevičiūtė, išleido Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009). Galbūt tos sienos irgi panašiai funkcionuoja? Kaip nutekamasis vamzdis. Vamzdis įtampos, susikaupusios dėl daugybės įvairiausių priežasčių, kurias mes vis bandom paslėpt nauju dažų sluoksniu.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama