Scanorama

Svarbiausios šių metų festivalio ašys yra dvi jo konkursinės programos. Dešimt autorinio kino premjerų iš įvairių Europos šalių, pirmieji-tretieji jaunų režisierių filmai formuoja šiuolaikinio europietiško ilgametražio kino ateities viziją „Scanoramos“ pagrindiniame konkurse. Tarpusavyje konkuruojančios juostos atveria žiūrovams europietiško kino įvairovę, brėžia ieškančios ir ambicingos naujosios Europos kino kartos ateities kontūrą. Tradicinis naratyvas ir originalios hibridinės formos, inovacijų maksimalizmas ir ramaus pasakojimo intonacija, dokumentika ir vaidybinis kūrybiškumas – tai skirtingi mūsų pagrindinio konkurso erdvės taškai. Labai smalsu, kurį iš konkurentų geriausiu pripažins autoritetinga tarptautinė žiuri. 

Kelią iš trumpųjų kino formų iki klasikinio ilgo metražo atspindi trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“, kurią nuo regioninės iki visos Europos aprėpties išugdėme logiškai ją plėsdami ir gilindami. „Europos blyksniai“ 2025-aisiais – labai skirtingų, bet aktualių istorijų, kurios kartu kuria įtaigų dabarties paveikslą, mozaika. Žiūrovai čia atras filmų iš Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Belgijos, Ukrainos, Graikijos, Lietuvos ir kitų šalių. Kiekvienas filmas yra atspirties taškas pokalbiui apie sudėtingą, trapų, bet vis dėlto viltingą žmogaus egzistavimą šiuolaikiniame didelių problemų krečiamame pasaulyje.

Nekonkursinė festivalio trumpametražių filmų programa pratęsia apmąstymus apie mažųjų kino formų vietą kelyje į didįjį ekraną. Joje pristatome mažus didelių režisierių filmus. Šiais metais pirmenybė atiduodama britams. Čia ir mūsų žiūrovams gerai pažįstamos britų režisierės Joannos Hogg trys „mažyliai“, ir Marko Jenkino garsusis trumpametražis „Regėjau Dievo veidą plovykloje“ („I Saw the Face of God in the Jet Wash“). Šalia jų ir švedų režisierės Gunvor Nelson atminimui skirtas jos septynių trumpametražių filmų rinkinys. Šiemet pasaulį palikusi menininkė ir filmų kūrėja reikšmingai prisidėjo prie Amerikos kino avangardo formavimo. Nuo 1953 m. Amerikoje gyvenusi Gunvor Nelson 1992-aisiais grįžo į Švediją. 

Mažųjų formų mozaiką papildys ir mūsų tradiciškai pristatomi Europos kino apdovanojimų nominantai. Šis konkursinę programą „Europos blyksniai“ palydintis ciklas byloja apie įvairių kino formatų kūrybingumo galią ir sąsajas Europos kine.
 

Neatslūgstanti Naujoji banga

Jeano-Luco Godard’o trumpametražiame filme „Lėkšti karai“ („Film annonce du film qui n'existera jamais: ‘Drôles de guerres’“, 2023), rodytame 21-ojoje „Scanoramoje“, savanoriškai iš gyvenimo pasitraukęs vienas didžiausių Europos režisierių jam būdingu stiliumi kvietė žiūrovus mąstyti kartu. Ne visada suprantamas, politiškai angažuotas, dažnai piktas jo kinas kartu su režisieriumi vis dėlto atkakliai ieškojo jį žiūrinčių lygiaverčių partnerių. Tada dar negalėjome žinoti, kad po poros metų rodysime amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio europietiškos produkcijos filmą „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“), kuris taip įdomiai vėl sugrąžins mus prie charizmatiškojo Godard’o – tokio ryškaus, gyvo ir tikro, jog sunku patikėti, kad jo nebėra. Linklateris puikiai atkuria tą Naujosios bangos atmosferą, kurioje gimė pirmasis Godard’o ilgametražis filmas „Iki paskutinio atodūsio“. Šis kūrinys ne tik pelnė didžius apdovanojimus ir patenkino aukščiausias režisieriaus ambicijas. Jis keitė europietiško kino kryptį ir pavertė maištingąjį Godard’ą neabejotinu prancūzų Naujosios bangos vedliu. Tik po gero laiko tarpsnio iniciatyvos keisti kino kryptį imsis „Dogmos ’95“ sumanytojai ir jos ideologas Larsas von Trieras. „Dogmos ’95“ įžadus pasirašę ir paskleidę šiauriečiai, kaip kadaise žurnalo „Cahiers du cinéma“ teoretikai, filmais įrodė savo samprotavimų pagrįstumą. Taip Europos kine formavosi produktyvus kartų ir tradicijų dialogas. Kanuose pristatyta Richardo Linklaterio vizija apie svarbiausio Naujosios bangos filmo sukūrimą atkartoja ne tik legendinės Godard’o juostos manierą, bet ir veržlią nepriklausomos kūrybos ir laisvės dvasią bei paties Godard’o ambicijas ir charizmą. 

Šią intonaciją tęsia ir Lokarno festivalio pagrindiniame konkurse pristatytas vėlyvųjų Godard’o filmų operatoriaus Fabrice’o Aragno vaidybinis debiutas „Ežeras“ („Le Lac“), tiesiogiai įsiliejantis į Naujosios bangos atminimo vandenis. Režisierius filmuoja buriavimo varžybose Ženevos ežere dalyvaujančią porą – moterį ir vyrą. Filme nuskamba vos keletas sakinių, bet daugiau ir nereikia, nes vizualinė kalba tokia intensyvi ir paveiki, kad žodžiai darosi nereikalingi. „Ežere“ ne tik susigrumia, bet ir vienas kitą puikiai supranta Žmogus ir Stichija. Fabrice’as Aragno panardina į šių sudėtingų santykių magiją ir meistriškai kuria vizualinę įtampą. Autorius viešės „Scanoramoje“ ir pristatys savo filmą žiūrovams.

Naujosios bangos užmojus ir svarbą atspindės ir „Scanoramoje“ pristatomas filmų duetas „Santuokos anatomija: dienos su Žanu Marku“ („Jean-Marc ou La vie conjugale“, 1964), „Santuokos anatomija: dienos su Fransuaza“ („Françoise ou La vie conjugale“, 1964), tiesiogiai susijęs su kita charizmatiška Naujosios bangos asmenybe, vienu iš šio kino judėjimo tėvų François Truffaut, 1963 m. pasiūliusiu kolegai André Cayatte’ui eksperimentą – sukurti diptiką, kuris leistų pažvelgti į tą patį reiškinį iš skirtingų regos taškų, kaip tai jau buvo padaręs talentingasis japonas Akira Kurosawa filme „Rasiomonas“, suabejojęs vienos tiesos objektyvumu. Andre Cayatte’as žvelgia į santuoką taip pat iš skirtingų taškų. Fransuazos ir Žano Marko paraleliniai pasakojimai atskleidžia ir nutylėtus lūkesčius, ir santykių įtrūkius viename bendrame gyvenime. Abu filmai plėtoja Naujajai bangai būdingą nevienareikšmių tarpusavio santykių temą. Toks humanistinis požiūris iki šiol gyvenime ir kine lieka aktualus.

 Filmai ir kontekstai

„Scanoramos“ žiūrovams šiais metais skiriame ir kruopščiai parengtą atsinaujinusį katalogą „Filmai ir kontekstai“, kuris padės orientuotis filmų gausoje ir lengviau suvokti pirminės idėjos kelią iki tampant filmu. Godard’o esė „Kas yra kinas“ iš knygos „Godard on Godard“ atvers šio režisieriaus samprotavimų gylį. Greta pateikiamas kino kritiko, semiotiko Dmitrijaus Gluščevskio analitinis straipsnis padės geriau suprasti pačią Godard’o kūrybą ir jo meninės laikysenos stilių. Kviesime žiūrovus perskaityti interviu su mūsų rodomų filmų režisieriais – Hlynuru Pálmasonu, Ildikó Enyedi, Kateryna Gornostai, Oleksiy Radynski, Radu Jude, Dagu Johanu Haugerudu, Frédéricu Hambaleku ir aktoriais Larsu Eidingeriu bei Julia Jentsch. Gyvi pokalbiai per premjeras Kanuose, Berlyne, Venecijoje, Lokarne, individualūs dialogai su menininkais, kompozitorių ir istorikų komentarai apie filmus padės įsigilinti į šiuolaikinio Europos kino proceso kontekstą, suvokti vidines kino turbulencijas išmaniųjų technologijų ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo eroje, požiūrio į DI pritaikymo kine skirtybes. 

Naujausią savo filmą „Drakula“ („Dracula“) rumunų režisierius Radu Jude nufilmavo „iPhone“. Trijų valandų gigantas įtikinami liudija tendenciją ne tik šį filmą, bet ir visą režisieriaus kuriamą kiną traktuoti kaip milžinišką koliažinį hibridą, kuriame galima sutalpinti viską, kuo liūdnai, jaudinančiai ar bauginančiai garsus yra pasaulis. Juosta, telefonai, skaitmeninė kamera, socialinių tinklų informacija – viskas pritaikoma, drąsiai peržengiant nusistovėjusias trukmės ar pasakojimo delikatumo ribas (jeigu pornografija įsitvirtinusi gyvenime, kodėl ja negalima naudotis filme, siekiant ne pasitenkinimo, bet smūgiuojant jai į veidą?). Dirbtinis intelektas, apie kurį taip dažnai kalbame, pakutens žiūrovų padus, ironizuojant populiarią silpnybę mažiau žinoti apie save, bet daugiau apie pramanytus ar egzistavusius vampyrus. Filmo siužetinei architektūrai pasitelkiami patys įvairiausi stiliai, todėl režisierius teisus, sakydamas, kad jo filmas – ne apie Drakulą, pats filmas yra šių dienų drakula, kurį nėra taip sunku atpažinti. Lokarno festivalio konkurse dalyvavęs Radu Jude filmas puikiai reprezentuoja radikalųjį europietiško kino sparną ir jo spalvas. Šis kino sunkiasvoris bus pristatytas „Scanoramos“ programoje „Naktinės būtybės“. 

Tačiau šalia egzistuoja ir kitokie požiūriai apie įvairių technologijų pritaikymą šiandien. Mūsų žiūrovų pamėgta vengrų režisierė Ildikó Enyedi viename naujausio filmo „Tylioji draugė“ („Stille Freundin“, Venecijos festivalio konkursinė programa) epizode panaudoja skirtingas 35 mm, 16 mm ir skaitmeninio filmavimo technikas. Režisierei to reikia, kad įtikinamai atskleistų trapų dialogą tarp žmogaus ir augalų pasaulio, skaudžią žmonių tarpusavio ryšių nebuvimo temą. Skirtingų technologijų privalumai pasitelkiami apgalvotai ir tikslingai. Nespalvotos 35 mm juostos išskirtinis toninis skaidrumas padeda atskleisti praėjusiame šimtmetyje gyvenusios pirmosios universiteto mokslininkės moters pasaulėžiūrą, jos norą ieškoti amžinųjų dėsnių, 16 mm juostos grūdėtumas, anot režisierės, padeda sukurti impresionistinę vizualiką, savotiškus „liepsnojančių spalvų lopus“, perteikti gamtos kvapų ir harmonijos pojūtį. Skaitmenos tikslumas ir konkretumas natūraliai nukelia į mūsų laiką, kai karantino metu mokslininkas tyrinėja augalų komunikacijos galimybę. Šitaip filme susipina skirtingos epochos ir skirtingų žmonių likimai. „Tylioji draugė“ kalba ne tik apie ryšius tarp žmonių, bet ir apie egzistencinį žmogaus ir gamtos ryšį, kurį liudija vienu iš lygiateisių filmo personažų tampantis galingas ginkmedis. 

Modernaus ir dažnai radikalaus Europos kino erdvėje maloniai nuteikia vis dažniau aptinkamo paprasto ir nuoširdaus filmo fenomenas („Nino“, rež. Pauline Loquès, „Kurčia“ / „Sorda“, rež. Eva Libertad, „Svajonės“ / „Drømmer“, rež. Dag Johan Haugerud, „Sesutė“ / „Schwesterherz“, rež. Sarah Miro Fischer), kai sąmoningai nesiekiama triukšmingo ryškumo, bet įtikinamai pasakojamos istorijos apie žmogų ir jo jausmus.

Šiuolaikinio kino proceso turbulencijos

Į turbulencijų lauką patenka ir įvairių žanrų bei pasakojimo būdų mišinys, primenantis kino kalbos paieškų laboratoriją, kurioje gimsta įdomios hibridinės kino formos (programa „Galvok, ką nori“). Būtent toks čekų ir slovakų bendros gamybos dokumentikos hibridas „Jau geriau išprotėsiu“ („Radeji zesílet v divocine“, rež. Miro Remo), šiais metais nurungęs vaidybinius konkurentus Karlovi Varų festivalyje ir pelnęs pagrindinio konkurso laurus. Pasirodo, žvilgsnis į paprastesnį gyvenimą gali subtiliai atskleisti artimų sielų išsiskyrimo ir suartėjimo prieštaringumą. Tai, kas tikra ir paprasta, gali būti ne mažiau įdomu už gražiai sugalvotas istorijas. Hibridų gerbėjams siūlome keletą įdomių tikrovės ir išmonės derinimo variantų: „Fjumė arba mirtis!“ („Fiume o morte!“, rež. Igor Bezinović), „Metų laikai“ („The Seasons“, rež. Maureen Fazendeiro), „Kalbėk man, vėjau“ („Vetre, pricaj sa mnom“, rež. Stefan Đorđević), „Du kartus Žoao Liberada“, („Duas Vezes João Liberada“, rež. Paula Tomás Marques). Kūrėme gyvybingą „Scanoramos“ programą, stengdamiesi atspindėti kuo įvairesnius modernaus kino aspektus ir šiuolaikinio europietiško autorinio požiūrio vingius. Todėl šalia klasikinių struktūrų Hlynuro Pálmasono „Ką palieka meilė?“ („Ástin sem eftir er“), Luciles Hadžihalilovič „Ledo bokšto“ („La Tour de Glace“), Petros Volpe „Naktinė pamaina“ („Heldin“), Ido Fluk „Kelnas 1975-ieji“ („Köln 75“) pristatysime ir novatoriško, anarchistinio stiliaus kūrinius. 

Tomo Tykwerio filmo „Šviesa“ („Das Licht“) meistriškai sukurtoje biblinio potvynio Berlyne atmosferoje panardintos vienos disfunkcinės vokiečių šeimos problemos, kurių sprendimą pasiūlo pabėgėlė iš Sirijos. Šio filmo šviesos ir šešėlių žaismas, Frédérico Hambaleko ironiška tėvų ir dukters netikėtų santykių bei jaunatviško pasipriešinimo tėvo tironijai traktuotė filmuose „Ką žino Marielė“ („Was Marielle weiß“) ir „Kelnas 1975-ieji“ nelauktai papildo vienas kitą, atskleisdami nuolatines kino kalbos paieškas. Bendradarbiaudami su ilgamečiu partneriu Goethe’s institutu kasmet surenkame įdomiausių vokiečių filmų puokštę ir pristatome ją jau tradicija tapusiame „Goethe’s salone“.

Nenuostabu, kad kūrybingoje dokumentinėje Arturo Francko juostoje „Helsinkio efektas“ („The Helsinki Effect“) ironiškai analizuojamas istorinis faktas nuskamba aktualiai šių dienų geopolitiniuose kontekstuose. Įdomu, kad politiniai aspektai persmelkia net ir siaubo žanro kūrinius („Tirpiklis“ / „Solvent“, rež. Johannes Grenzfurthner). Jie juntami ir filmuose, tiesiogiai nepaliečiančiuose politinių realijų („Bemiegis miestas“ / „Ciudad sin sueño“, rež. Guillermo Galoe, „Susimovimo džiaugsmas“ / „Aimer perdre“, rež. Harpo Guit, Lenny Guit).

Liliana Cavani iš arčiau

Šiuolaikinis Europos kinas dažnai reflektuoja savo praeitį, atsigręždamas į jos viršūnes. Viena tokių viršūnių yra italų kino režisierė Liliana Cavani, kurios iškiliausių ankstyvųjų filmų retrospektyva pristatoma šių metų „Scanoramoje“, bendradarbiaujant su Italijos ambasada ir Italijos kultūros institutu. 

Mokslo, religijos ir filosofijos jungtys, antika ir šiuolaikinė istorija, nacizmas ir fašizmas, žmogaus prigimties slėpiniai buvo Lilianos Cavani kūrybos erdvė, kurioje ji ieškojo tiesos. Ji nepainiojo šventumo ir šventeiviškumo, idealumo ir dogmatizmo, nebijojo apnuoginti šiurpinantį blogio veidą, kalbėti apie gluminantį žmogaus prigimties dvilypumą, pasikėsinti į sąmonę liūliuojančius standartus ir todėl pelnė tiesos ieškotojos ir tabu laužytojos vardą. Jai buvo svarbu atskleisti sudėtingų reiškinių prieštaringumą, galintį padėti rasti tiesą, atverti slapčiausias žmogaus prigimties gelmes ir paaiškinti, kodėl vyksta ir kartojasi baisūs dalykai, dažnai nutylimi dėl patogumo ar tingumo. Jos filmai negailestingi, rūstūs ir dažniausiai tragiški.

Lilianos Cavani biografija įvairiais laikotarpiais aprėpia skirtingus žanrinius ir teminius plotus. Laikas ir jo pokyčiai vertė nuolat ieškoti naujų kino kalbos formų, naujo kažko, kas galėjo tapti jos savastimi, įžengus į ramios brandos amžių. Ji kūrė skirtingus filmus, režisavo operas, filmavo televizijai, bet niekada nedarė pilkų filmų, neekranizavo istorijų apie iki koktumo teisingus žmones.

Retrospektyva apsiriboja aštuoniais ryškiausiais šios įstabios režisierės 8-ojo ir 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių filmais ir baigiama paskutine, 2023 m. sukurta juosta „Laiko tvarka“ („L’ordine del tempo“, 2023). Lilianos Cavani filmai paliudija iškilaus lietuvių poeto ir mąstytojo Marcelijaus Martinaičio mintį apie kūrėjams būdingą nuolatinį nerimą dėl tapatybės, kuri „nuolat kuriama ir nėra sustabdyta žmonių ar tautos savybė“. Italų režisierė buvo nenuilstanti savo tautos tapatybės kūrėja. Jai teko atremti didžiulį oponentų pasipriešinimą tokiam tapatybės supratimui.

Du retrospektyvoje pristatomi filmai yra Lilianos Cavani kūrybos viršūnės. Tai legendinis „Naktinis portjė“ („Il portiere di notte“, 1974), daug kur uždraustas platinti, ir bene nuožmiausiai sutikta Curzio Malaparte’s romano „Oda“ ekranizacija („La pelle“, 1981). Lilianos Cavani biografija ir gyvenimas liudija jos pačios pasirinktą laiko tvarką, laisvo žmogaus privilegiją gyventi ir kurti kaip nori.

Mums svarbu paminėti filmų ir jų kūrėjų sukaktis ir skaudžias netektis, neapsiribojant tik lietuvių autoriais, bet matant savąjį kiną kaip didelio pasaulio kino proceso dalį. Todėl šių metų rubrikoje In memoriam atiduodame pagarbą pasaulio kino gigantui Davidui Lynchui ir trumpametražių filmų programa atsisveikiname su jautria švedų kino režisiere Gunvor Nelson. 

Europos kinas kitų žemynų kontekste: nauja programa „Be sienų“

Europos kino kūrybinė ir gamybinė sklaida paskatino šiais metais suformuoti naują programą „Be sienų“, kurią kasmet sudarys 4–5 pasirinkti filmai iš įvairių pasaulio šalių. Programa leis išplėsti europietiško kino ribas, o skirtingų žemynų reprezentantai sukurs įdomų lyginamąjį kontekstą festivalio pasirinktai europietiško kino koncepcijai. 

Programa „Be sienų“ – tai europietiško kino festivalių tinklo „Judantys vaizdai be sienų“ („Moving Images – Open Borders“) principinių nuostatų logiškas tęsinys. Subūrę ir jau porą metų koordinuodami septynių Europos festivalių tinklą, drąsiai pasiskolinome baigiamąją tinklo pavadinimo frazę, siekdami akcentuoti ne tik neformalią partnerystę, bet ir atkreipti dėmesį į Europos kino lauko plėtrą pasaulyje. Bendros gamybos projektai, kuriuos inicijuoja arba kuriuose dalyvauja Europa, peržengia šalių sienas ir suteikia galimybę puoselėti bei turtinti skirtingų kraštų kino tradicijas, atrasti jose naujų, universalių spalvų ir požymių. Atve

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama