Laiko ženklų palytėta

Kovo 20 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyko išskirtinis koncertas, skirtas kompozitoriaus Vytauto Klovos šimtmečiui. Koncerte „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“. Vytautui Klovai – 100“ skambėjo arijos, scenos ir chorai iš operos „Pilėnai“. Atlikėjai – Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), solistai Joana Gedmintaitė (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Andrius Apšega (baritonas), Žygimantas Galinis (baritonas) ir Joris Rubinovas (bosas), dirigavo Robertas Šervenikas.

Vytautas Klova (1926–2009) – šešių operų, daugybės vokalinių ir instrumentinių kūrinių autorius – plačiausiai, ko gero, žinomas dėl Ūdrio dainos iš pirmosios savo operos „Pilėnai“, skambėjusios koncertų scenose nuo pat premjeros 1956 metais. Vis dėlto opera, parašyta prieš septyniasdešimt metų, tai yra pokariu, gali kelti abejonių kaip ir visa meninė sovietmečio kūryba. Gali, bet ar turėtų? Klova buvo sėkmės lydimas, premijomis įvertintas kompozitorius: penkios iš šešių jo operų buvo pastatytos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, šeštoji – Rygoje. Jo kūryba skambėjo ir skamba koncertuose, mokyklose, dainų šventėse, ir ne tik Ūdrio daina ar puikioji „Rūta žalioji“. Tad kodėl dar sklando abejonės?

Nes, kaip pas mus įprasta, didžiųjų sukaktys minimos koncertais, leidiniais, konferencijomis, laidomis, o praėjus jubiliejui – vėlgi priklausomai nuo kūrėjo „dydžio“ – jo muzika lieka tokioje padėtyje kaip iki jubiliejaus. Arba tai priklauso nuo atlikėjų sąmoningumo ir muzikos vertės. Muzikos, kurią reikėtų išgirsti tam, kad naujai įvertintume, kiek įmanoma maksimaliai išgirstume, o ne būtume priversti tenkintis archyviniais įrašais.

Būtent todėl koncerto Kauno filharmonijoje nekantriai laukiau. Jutubo platformoje perklausius archyvinį „Pilėnų“ atlikimą, kyla įvairių klausimų ir minčių. „Pilėnų“ premjeros, apdovanojimo, tolesnių pastatymų kontekstas kontroversiškas, ypač pasinaudojus lakmuso popierėliu – išeivijos muzikų reakcijomis spaudoje. Akivaizdu viena: nepaisant to, kad Klova ir jo „Pilėnais“, kaip ir kita Lietuvoje sovietmečiu kurta muzika, tarp JAV išeivijos domėtasi, ten ši opera nebuvo pastatyta dėl „smulkmenos“, dėl kurios ji buvo statoma ir įvertinta šiapus. „Smulkmena“ – tai Maskvos kunigaikštis Danila ir jo palydovas dainius Potikas bei su šiais personažais susijusios muzikos intonacijos. Bet, kaip vėliau Čikagoje sakė Klova, nebūtų buvę Danilos, nebūtų „Pilėnų“. Kauno, o vėliau išeivijos JAV muzikinio gyvenimo kronikininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas drąsiai (bet nežinodamas konteksto) svarstė, kad norint pastatyti „Pilėnus“ Čikagos lietuvių operoje reikėtų taisyti siužetą, „tačiau, tarkime atvirai, nepaisant gražių lietuviškų chorų ir bendro nuoširdaus melodingumo, V. Klovos muzika yra nepalyginamai rusiškesnė už J. Karnavičiaus“ („Aidai“, 1967, nr. 7). O juk tas pats Jakubėnas po Karnavičiaus „Gražinos“ premjeros rašė, kad „Karnavičiaus muzikos dvasia iš esmės nėra artima mūsų liaudies dainoms. Kiek neutralus „esperantiškas“ jo stiliaus kultūringumas suteikia jam tiek lankstumo, kad į jį lengva įterpti bet kokios šalies folklorinius elementus. Gausios dainelių citatos nesulietuvino „Gražinos“ („Lietuvos aidas“, 1933-02-17). Bet gal vertėtų šiandienos kompozitorių paklausti, ar jie rašo lietuvišką muziką ir kas apskritai tai yra? Kokiomis „dainelėmis“ turėjo remtis Klova? Tikriausiai XIV a., kai ir vyko Pilėnų mūšis?

Ar šios operos palyginamos? Karnavičius siekė sukurti lietuvišką, kokios tais laikais buvo pageidaujama, operą, o Klova kūrė leistinai lietuvišką operą. Tiksliau, su libreto autoriumi Jonu Mackoniu medžiagą parengė taip, kad įtiktų to meto valdžiai: Nalšios kunigaikštį Rūtenį ir jo palydovą Alminą pakeitė okupacinės valdžios pageidaujamais, atitinkamai pakreipdami siužetą ir muziką. Atkakliai ir nuolankiai vienu metu. Vargu ar vienas paskutinių Juozo Gruodžio mokinių galėjo pamiršti formalizmu apkaltiną profesorių, saugumo dėlei taisiusį drąsesnes savo studentų natas, charakteristikose rekomendavusį geriau pažinti rusišką muziką, ir galiausiai – mirties dieną publikuotą jo tekstą „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“, anuomet pavadintą kūrybiniu testamentu, o šiandien aiškų kaip psichologinio išprievartavimo rezultatą, iš paskutiniųjų stengiantis apsaugoti ne save, o studentus. Negalėjo Klova nesuprasti ir kito savo profesoriaus Antano Račiūno situacijos. Ar dėl jų, Leipcigo ir Paryžiaus konservatorijų studentų, įtakos „Pilėnai“ išėjo tokie, kokie suskambo premjeros dieną? LKP CK masių politinio auklėjimo, atstatomų ir restauruojamų pilių kontekste lietuvių kovų su kryžiuočiais istorijos buvo leistinos tiek, kiek pozityviai pateikė santykius su rusais. Kaip ir bet kokiame kitame kontekste. Tad šiandien, žvelgiant į Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Kauno muzikiniame teatre sovietmečiu pastatytas lietuviškas operas, nestebina nei jų siužetai, nei teigiami herojai.

„Pilėnų“ finalas remiasi vokiečių kronikininkų aprašyta istorija, kai dėl priešų persvaros Pilėnų gynėjai sudegino pilį ir žuvo patys. Operos drama sukuriama sodriais, spalvingais personažais – tai Pilėnų kunigaikštis Margiris, apgauta ir keršto troškimo vedama jo užauginta Mirta, klastingas kryžiuotis Ulrichas, taip pat tikroji kunigaikščio duktė Eglė, Pilėnų karys Ūdrys. Kaip ir įprasta operoje – yra meilės, pykčio, masinių scenų.  

Pilnutėlėje Kauno filharmonijoje skambėjo ne koncertinis operos „Pilėnai“ atlikimas, o atrinktos scenos, arijos ir chorai, išmintingai atsisakant Rūtenio-Danilos, Almino-Potiko ir garsiojo, su jų pasirodymu susijusio choro „Tai mūsų sveteliams valio!“. Tvirto valdovo ir mylinčio tėvo vaidmenį sukūrė Galinis, tyros ir mylinčios Eglės – Gedmintaitė, ryžtingo, bet greitai pasmerkiančio Ūdrio – Apšega. Nepakartojama savo vaidmeniu buvo Kuzmickaitė, atlikusi apgautos, išdavusios ir atgailaujančios Mirtos partiją, bei Rubinovas, tapęs pasigėrėtinai klastingu, piktu ir geidulingu kryžiuočiu. Pilėnų gyventojų, lietuvių karių ir kryžiuočių balsais prabilo Kauno valstybinis choras. Šio atlikimo klausiausi girdėjusi archyvinį įrašą ir generalinę repeticiją, visą laiką stengdamasi įsiklausyti ir įsijausti į muziką, o ne vertinti ją iš savo laiko perspektyvos. Klova buvo puikiai balso specifiką išmanantis melodistas, tad koncerte skambėjusios arijos, scenos ir chorai vertai galėtų tapti dainininkų repertuaro dalimi. Ir ne tik „Pilėnų“ – kitos Klovos operos vertos ne mažesnio klausytojų, o ne tik muzikologų, dėmesio. Daugiau nei po trijų nepriklausomybės dešimtmečių pradėkime vertinti savo muziką. Tokią, kokia ji yra. Leiskime muzikai būti, gerbkime autorių muzikinį stilių, o klausytojams leiskime išgirsti ir patiems įvertinti.

Vis dėlto „Pilėnų“ siužetas kaip niekad aktualus. Gal sulauktume drąsaus režisieriaus, kuris šį universalų siužetą didžiojoje scenoje įkūnytų šiandienos kontekste.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama