Kasdienybės progos

Šiemet į Kaziuko mugę nėjau, vengdama žmonių minios, neplanuotų socialinių interakcijų apžiūrinėjant prekes, galiausiai – neplanuotų pirkinių, įsigyjamų progai pasitaikius ar iš prekybinio mandagumo. Ši šalies globėjo šventojo Kazimiero šventė man visada atrodė skirta labiau Vilniaus miesto svečiams arba tiems vilniečiams, kurie geba pasijusti it svečiuose savo gimtajame mieste ir progomis juo pasimėgauti iš trečiojo asmens perspektyvos, atsiriboję nuo buitinių asmeniškumų.

Nemėgstu šventinio apsipirkinėjimo ir proginio pamaldumo. Dirbtinio paklausos kūrimo šventvagiškais būdais. Juolab kad pačioje Kaziuko mugėje vis rečiau sutiksi pačius amatininkus – dažniau tik perpardavinėtojus. O karnavalinės eisenos – grandiozinės mugės procesijos, dėl kurių Kaziuko mugė taip išpopuliarėjo, – gerokai sumenkusios.

Šventinio jomarko, kelių dienų prekymečio, perpardavėjai atkaklesni už tuos, kurie prekiauja kasdien, pavyzdžiui, Vilniaus Kalvarijų turguje. Jame sovietmečiu ir veikė kolūkinio turgaus erdvės apribota, menkai šventiška ir religiškai cenzūruota, tačiau formaliai vis dar Kaziuko mugė.

Liūdnos politinės istorijos užmarštin pagaliau nugulusioje buvusioje Dzeržinskio gatvėje veikęs turgus, šiandien gavęs Kalvarijų – Jėzaus Kristaus kančios kelio – pavadinimą, tapo tikru, gyvu ir eklektišku miesto žmonių socioekonominių patirčių archyvu. Šiandien suprekinimui auginant susvetimėjimą, savitarnos kasų ir elektroninių parduotuvių visuomenės žmonės vis rečiau susitinka. Kasdienybę dažniau keičia ypatingos progos.

Galvoju apie tokią meno rinką, kurioje kas dieną vyksta prekyba, o pirkėjai jaučia poreikį rinktis, grožėtis, žiūrinėti ir stebėtis tuo, ką mato, pastebėti objektų skirtybes. Taip ateinu iki senovinių ir tiesiog senų šmutkių kiosko Kalvarijų turgavietės pakraštyje. Čia žmonės kasdien perka, derasi ir grožisi praktinės paskirties dažnai neturinčiais objektais: statulėlėmis, dekoratyvinėmis lėkštėmis, senomis saldainių dėžutėmis ir jau išsiųstais atvirukais. Kone amžinoje parodinėje erdvėje atidaryta fotografijų paroda, nuo vizualinio triukšmo prasivaliusi kiosko sienas būtent tiek, kiek pakanka stabtelėti prie 1987 m. Vilniuje, toje pačioje vietoje, Kaziuko mugės metu darytų nuotraukų.

Nuotraukų autorė Irina Sukhy – baltarusė, nuo 2021 m. gyvenanti Lietuvoje. Moteris jau seniai nebefotografuoja, ji neprisimena ir fotografavimo aplinkybių – nei priežasčių, nei maršrutų, nei pokalbių, vykusių per viešnagę Vilniuje. Be psichologizuotų asmeninių pasakojimų galime interpretuoti ir taip tirštus prekyvietės vaizdus ir atmintyje esančią laikmečio istoriją. Regis, atsitiktinai sukomponuotos realistinės fotografijos fiksuoja ratu apsisukusias madas ir laikui nepavaldžius, beveik 40 metų istoriją ignoruojančius žmonių poreikius: burtis, švęsti ir pirkti. Eksponuojamame fotoreportaže, primenančiame stebinčiojo dienoraščio fragmentą, – šventinė buitis iš praeivių veidų, prekystalių ir kitų kasdienybės fragmentų. Užfiksuota tai, kas buvo matoma: gatvės muzikantai, grojantys mugėje, arklys, riestainiai bei žmonės, kadre virtę selektyviomis grupėmis. Visa tai šiandienos žiūrovui sukelia objektyvios tikrovės įspūdį, tokį, kuris aplanko vartant šeimos albumą.

Ekspozicijos aprašymas baigiasi teiginiu, jog ši paroda yra apie kasdienį gyvenimą ties permainų slenksčiu bei žmones, kurie dar nežino, kad jų kasdienybė taps istorija. Buitis yra dar gyvo archyvo dalis, tuo ir smagu ją švęsti.

Paroda veikia iki balandžio 12 d.

Galerija „Šuplėda“ (Kalvarijų g. 61, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama