Asmeniškų filmų dėlionės

Kartais vienas ar kitas filmas ilgam lieka mintyse, nors supranti, kad sudėtingos pasakojimo formos jo autoriui nepavyko suvaldyti. Taip man atsitiko pažiūrėjus trečiąjį ilgametražį garsiosios „Titanės“ autorės Julios Ducournau filmą „Alfa“ („Alpha“, Prancūzija, Belgija, 2025). Nesižaviu vadinamuoju kūno siaubu, juolab juodomis ateities vizijomis, bet kūnus marmuro luitais paverčiantis virusas filme nėra svarbiausias. Tikruoju „Alfos“ raktu tampa pradžioje nuskambėjęs Edgaro Allano Poe eilėraštis „Sapnas sapne“, užduodantis filmui sapno, kliedesio, karštligės pobūdį ir stilistiškai susiejantį kelias pasakojimo linijas ar net kelis laikus viename kadre. Filmas metaforiškai kalba apie 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusią AIDS epidemiją. Pirmomis jos aukomis tapo homoseksualai ir narkomanai. Mačiau ne vieną filmą, nukeliantį į tą laiką, bet Ducournau, regis, pirmoji rodo, kaip baimė susirgti paralyžiuoja tarpusavio santykius, šeimos ryšius, net tikrovės suvokimą, – iš veikėjų realybės tarsi išpumpuojami oras ir gyvybė. „Alfos“ kamera taip arti personažų, kad pajunti jų odą slegiančios baimės svorį. Atrodo, baimės niekad nepavyks atsikratyti. Todėl net ir neskaičius režisierės prisiminimų, kaip AIDS grėsmė paveikė jos vaikystę, „Alfa“ atrodo asmeniškas filmas.

Trylikametė Alfa (Mélissa Boros) grįžta iš vakarėlio su tatuiruote ant rankos ir jos motina gydytoja (Golshifteh Farahani) negali nusiraminti, nes mieste siautėja epidemija, o mergaitės klasės draugus apima isterija, pamačius kraują ant Alfos rankos. Ji taps persekiojimo objektu ir galės pasitikėti tik mylinčia mama bei netikėtai iš nežinios grįžusiu jos broliu narkomanu Aminu (Tahar Rahim). Sesers ir brolio santykiai sudėtingi, nes Alfos mama pasiaukojamai jį myli, o dėdė nebeturi jėgų gyventi ne todėl, kad nesugeba atsikratyti priklausomybės ar jau yra pažeistas paslaptingo viruso. Jam tiesiog nebeliko vietos šiame pasaulyje. Imigrantų vaikų tema „Alfoje“ gali pasirodyti iliustratyvi (sesuo tapo gydytoja, brolis – narkomanu), nors tai taip pat režisierės biografijos dalis, paryškinanti Alfos situaciją: mergaitė nemoka senelės kalbos, negali susikalbėti su giminaičiais ir jaučiasi svetima šeimos šventėje. Jos pasaulis padalytas. Susidūrusi su dėdės pasmerktumu, Alfa taps dar atviresnė paauglystės demonams.

Brendimo dramos (angl. coming of age) dabar tarp populiariausių žanrų, ypač jas mėgsta debiutantai, ir tai suprantama, turint omenyje jų gyvenimo patirtį. Tačiau, kitaip nei dauguma debiutantų, Ducournau nemato reikalo grožėtis savo subtilumu ir patirtais išbandymais. Ji kalba apie mirštantį pasaulį ir sako, kad jame vis dar liko vietos jausmams, ne tik baimei.

Pastaraisiais metais ekranus užplūdo ir biografinių filmų banga. Rašytojo, menininko, sportininko biografija kūrėjams dažnai tampa pretekstu papasakoti dar vieną istoriją apie su likimo negandomis kovojantį žmogų, sugebantį nugalėti savo silpnybes ar aplinkos pasipriešinimą. Tokių filmų „žinutė“ dažniausiai aiški ir banali. Agnieszka Holland filme „Francas“ („Franz“, Čekija, Vokietija, Prancūzija, Lenkija, 2025) tokios žinutės atsisako. Greičiau atvirkščiai – filmas teigia, jog kalbant apie Kafką bet koks apibendrinimas neįmanomas, ir ne tik dėl to, kad apie kitą žmogų gali tik spėlioti, pasitelkęs net ir svarbiausius jo biografijos faktus. Holland atsisakė linijinio pasakojimo, sujungė skirtingus kino stilius, juolab kad ir filmo herojus buvo aistringas kino teatrų lankytojas. Režisierė pabrėžia ir skirtingą Kafkos artimųjų bei draugų požiūrį: jie žiūrėdami į kamerą tiesiogiai kreipiasi į salėje sėdinčius žiūrovus. Filmas primena mozaiką: į pasakojimo tėkmę įsilieja paties rašytojo viešai skaitomo apsakymo „Pataisos darbų kolonijoje“ ekranizacija ir šių dienų turistai, keliaujantys Kafkos keliais, valgantys jo vardo mėsainius ar gulintys upės pakrantėje, būtent toje vietoje, kur mėgo gulėti Kafka. Pastarosioms scenoms būdinga ironiška intonacija pabrėžia, kad populiariosios kultūros dominavimo laikais net genijus turi tapti jos dalimi ir vartojimo objektu, bet verta prisiminti ir viename interviu nuskambėjusią Holland mintį: „Mano požiūris į Kafką buvo labai asmeniškas, taip švelniai žiūrima į brolį. Galvojau, kad esu truputį lyg jo sesuo Otla; žavėjausi juo, bet kartu nerimavau ir norėjau apsaugoti, taip pat ir nuo jo paties.“ Kafką meistriškai suvaidinęs fiziškai į jį panašus Idanas Weisas kartais atrodo trapus, pažeidžiamas lyg vaikas.

Kad ir kokia rafinuota ar, naujų laikų požiūriu, senamadiška būtų „Franco“ forma, filme rodomi svarbiausi rašytojo biografijos faktai, jo sudėtingi santykiai su tėvu (Peter Kurth), vedybomis taip ir nesibaigęs labiau epistoliarinis Franzo romanas su Felice Bauer ar trumpas, bet svarbus ryšys su Milena Jesenská. Kai kuriuos Kafkos gyvenimo momentus filme prisimena sesuo Otla ar kaime gyvenantis jo dėdė. Holland įpina į pasakojimą ir nuorodas į Kafkos kūrinius, kaip epizode prie pietų stalo, kai tėvas sutraiško tarakoną, be abejo, taip primindama garsiąją „Metamorfozę“. Holland Kafka yra savaip šiuolaikiškas herojus – jis vegetaras ir mieliau rašo laiškus nei bendrauja tiesiogiai. Filme skamba vokiečių, čekų, jidiš, japonų kalbos, kadruose su rašytoju matyti šiuolaikinės Prahos detalės, bet tai nestebina, nes, būkime atviri, vienaip ar kitaip jau gyvename Kafkos įsivaizduotame pasaulyje. Ir tai nėra tik režisierės provokacija.

„Franco“ seansas sausakimšoje ir susikaupusioje „Skalvijos“ salėje – viena gražiausių šio „Kino pavasario“ akimirkų, suteikusių optimizmo, kad autorinio kino vis dar reikia, kad yra jo laukiančių, jį suprantančių ir vertinančių. Tačiau festivalis baigėsi ir jau galiu išsivaduoti iš keisto kaltės jausmo, kad nepamačiau visko, ką norėjau ar privalėjau. Anksčiau žinojau, kad dalis nepamatytų filmų vėliau atsidurs kino teatrų repertuare, bet šiemet dauguma jų sulaukė ne trijų tradicinių festivalinių peržiūrų, o net ir keliasdešimties seansų, tad, regis, festivalis tapo nauja repertuarinio kino rodymo atmaina. Todėl nebuvo keista kitą rytą po gana pompastiško, Vilniaus miesto savivaldybės atstovės pasisakymo groteskiškais atspalviais papildyto festivalio uždarymo gauti spaudos pranešimą, kad žiūrimiausi filmai liko kino teatrų repertuare.

Kita vertus, dvi ilgas „Kino pavasario“ savaites vis klausiau savęs, kodėl turiu žiūrėti dar vieną vidutinišką ar blogą filmą. Kai kurie jų, net ir palydėti susižavėjimo ištiktų žiūrovų riaumojimo, buvo niekiniai, neturintys nieko bendra su festivalių misija rodyti originalius, meistriškus, naujas temas, vardus ar kino kryptis pristatančius filmus. Tačiau laikas bėga greit ir jau galima pradėti laukti rudens kino festivalių bei jų atradimų.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama