Spektaklis kaip patirtis ir kvietimas svajoti

Sausio mėnesį Vilniuje Šveicarijos choreografė ir šokėja Jasmine Morand kartu su savo įkurta šokio trupe „Prototype Status“ pristatė spektaklį-instaliaciją „Mirkids“. Kūrinys, skirtas jaunajai auditorijai, kviečia žiūrovus patirti jį neįprastu būdu – žiūrint iš apačios per lubose įrengtą veidrodį, kuriame atsiskleidžia nuolat besikeičiantis gyvas kaleidoskopas. Pasak choreografės, toks stebėjimo būdas leidžia pasinerti į svajones.

Jasmine, jūsų įkurta šokio trupė „Prototype Status“ gyvuoja jau 18 metų. Kaip per šį laiką keitėsi jos kūrybinė kryptis?

Žinoma, tam tikra evoliucija įvyko, tačiau, pavyzdžiui, mano pirmasis solo spektaklis „Frozen“, sukurtas 2003 m., man iki šiol labai brangus. Būtent jame vis dar matau sėklas, iš kurių išaugo visa kita. Visi mano kūriniai turi tarsi geologinius sluoksnius. Laikui bėgant juos plėtoji, sluoksnis po sluoksnio pridėdamas patirčių ir pojūčių.

Vienu metu labai susidomėjau naujosiomis technologijomis, ir porą metų į jas tikrai giliai panirau, glaudžiai bendradarbiaudama su žmonėmis, kurie šioje srityje dirbo intensyviai. Vėliau kūryba pamažu pasuko link labiau grafiško, su vizualiaisiais menais susijusio požiūrio, artimesnio instaliacijai. Šiuo metu mane domina darbas su žiūrovų suvokimu ir jų kūniška patirtimi.

Man kūryboje labai svarbu bendradarbiavimas, nes niekada nedirbu viena. Nuolat vyksta mainai, daug kitų žmonių įsitraukia ir prisideda prie proceso. Man taip pat patinka dirbti su tais pačiais žmonėmis – su komandos branduoliu: scenografu, muzikantais, šviesų dailininku, kostiumų dailininku ir šokėjais. Daugelis jų lieka tie patys, ir gera matyti, kaip visa komanda laikui bėgant auga. Šokėjai kartais keičiasi, nes keičiasi gyvenimas: kai kurie žmonės, su kuriais dirbame, nustoja šokti, kiti imasi savo kūrybos, ir keliai tiesiog išsiskiria. Be to, kūrinio pobūdis gali reikalauti skirtingo tipo ar amžiaus žmonių, kaip, pavyzdžiui, mano duetas „Lui & Artemis“, sukurtas šokėjams, vyresniems nei 60 metų.

Nuo ko dažniausiai prasideda naujas jūsų kūrinys – nuo vaizdinio, judesio tyrimo ar klausimo?

Manau, kiekvieną kartą būna šiek tiek kitaip. Kartais net nežinau, iš kur atsiranda idėja, – tiesiog keliauju, patiriu įvairių dalykų, ir ji natūraliai kyla.

Kartą keliavau po Meksiką ir apsilankiau labai mažoje koplyčioje. Įėjau į vidų, o ten buvo pilna veidrodžių. Buvo šiek tiek nejauku ir labai tamsu, o žmonės vis klausinėjo: „Kodėl čia tiek daug veidrodžių?“ Kažkas atsakė: „Tam, kad susidurtum su pačiu savimi.“

Tuo metu negalvojau, kad norėčiau pagal tai kažką kurti, bet laikui bėgant daugybė patirčių vis sugrąžindavo mane prie šios idėjos. Galų gale aš panaudojau veidrodį kaip meninį elementą, įkvėptą savo patirtų įspūdžių.

Pavyzdžiui, mano kitas kūrinys pavadinimu „Insân“ tęsia ankstesnius svorio tyrinėjimus – sunkumą ir lengvumą, tačiau šį kartą nenoriu naudoti veidrodžių. Noriu dirbti tiesiogiai su kūnu, tyrinėdama, kaip galime dirbti su kūno svoriu, gravitacija ir pakilimu. Prie šio naujo kūrinio dirbu ne tik su šokėjais, bet pirmą kartą ir su cirko atlikėjais.

Ar yra temų, jūsų nepaleidžiančių iki šiol?

Kalbėdama apie darbą savo studijoje galėčiau pasakyti, kad man niekada nėra svarbiausia judesio virtuoziškumas, nors virtuoziniai judesiai man patinka ir, žinoma, įdomu juos stebėti. Man svarbiausia, kad galėčiau patikėti kiekvienu judesiu – kad šokėjas ar atlikėjas scenoje jį iš tiesų išgyventų. Manau, kartais labai gerai parengti atlikėjai gali prarasti tą pirminę esmę. Bet ji, derinama su labai aiškia leksika ir tikslumu, yra būtent tai, ko ieškau judančiame kūne.

Spektaklyje „Mirkids“, kurį šių metų sausį rodėte Vilniuje, pakvietėte žiūrovus kūrinį stebėti per veidrodį, įrengtą ant lubų. Kokia buvo šio spektaklio idėja?

„Mirkids“ yra kūrinio „Mire“, iš pradžių sukurto suaugusiųjų auditorijai, adaptacija. Pirminė „Mire“ idėja buvo tokia, kad žiūrovai galėtų ateiti, atsisėsti, atsigulti, atsistoti, žiūrėti pro plyšius arba, jei nori, bet kada išeiti. Vadinasi, galėjome priimti tik labai nedaug žmonių – apie 40. Kiekvienam reikėjo turėti savo čiužinį ir pagalvėlę, o žmonių skaičius buvo labai tiksliai reguliuojamas.

Tačiau pati judėjimo idėja ir, man asmeniškai, galimybė suteikti žiūrovams laisvę rinktis buvo labai svarbi. Tai nėra interaktyvus spektaklis, bet tam tikra prasme ir yra, nes žiūrovai gali patys pasirinkti, kaip jį patirti. Jie guli ant grindų, bet tuo pat metu tarsi skrenda arba kabo – ar kaip tik nori tai įsivaizduoti. Kiekvienas žmogus gali matyti ar interpretuoti savaip.

Esu spektaklį patyrusi tiek iš vidaus, tiek iš išorės – kaip atlikėja ir kaip žiūrovė. Kaip atlikėja pirmą kartą tarsi prarandi save: paprastai matai žmogų, kuris nesi tu. Tada pradedi judėti, o žmogus, kurį manei esant savimi, nejuda, ir supranti, kad stebi kažką kitą. Net mums tai yra sudėtinga, bet kartu įdomu: tai išties hipnotizuojamai veikianti patirtis.

Supratome, kad „Mire“ kuria vaizdus be naratyvo – tai, sakyčiau, labiau kelionė per skirtingas būsenas, kai labai svarbus vaidmuo tenka lėtumui.

Kaip ši žiūrėjimo padėtis veikia žiūrovo patirtį stebint spektaklį?

Svarbu, kad keičiasi ne tik vaizdinė dalis, bet ir kūno padėtis. Visada naudoju šį pavyzdį: turiu labai gerą draugę, kuri dirba marionetėmis, Magnetist Giant. Ji man pasakė kai ką labai paprasta, bet prasminga: „Žiūrėdami per lėlės galvą, jei žiūrite tiesiai priešais, esate dabarties akimirkoje. Jei žiūrite žemyn, esate refleksijoje. O jei žiūrite aukštyn, esate savo svajonėse.“

Taigi, vien tik atsigulę, jūs jau esate savo vaizduotėje. Fiziškai jūsų kūnas keičiasi, nes paleidžiate gravitaciją. Kai stovite ar sėdite, jūsų kūnas vis tiek dirba, kad išlaikytų pusiausvyrą. Jūs niekada nebūnate visiškai atsipalaidavę, net jei taip manote. O gulėdami galite atsipalaiduoti ir paleisti kontrolę.

Kodėl nusprendėte pritaikyti šį kūrinį jaunesnei auditorijai?

Kai kūriau „Mire“, tai turėjo būti vienkartinis rodymas, nes gastroliuoti su tokia neįprasta idėja atrodė sunku. Tačiau kūrinys sulaukė didelio susidomėjimo, todėl galiausiai pradėjome su juo keliauti.

Kalbantis su partneriu ir programos sudarytoju Sebastianu Labu, kuris pakvietė mane į menininkų rezidenciją Bezone, Prancūzijoje, jis užsiminė, kad šis kūrinys galėtų būti puikus ir jaunajai auditorijai. Pagalvojau: taip, žinoma! Visada jaučiau potencialą kurti vaizdus, su kuriais žmonės gali susitapatinti, ir savo pasakojimus, bet anksčiau to visiškai nesuvokiau.

Galėtumėte papasakoti plačiau apie šio spektaklio kūrybinį procesą?

Aš iš tikrųjų nežinojau, kur „Mire“ nuves. Spektaklio struktūra ir veidrodis atsirado tik likus kelioms dienoms iki premjeros. Per kelias dienas keturių žmonių komanda viską sujungėme pas mane, namų svetainėje. Tai buvo tikrai didelis iššūkis.

Kai kūriau „Mirkids“, ir aš, ir šokėjai, su kuriais dirbau, jau buvome kitokie – turėjome patirties ir aiškesnę viziją, ko ieškome: kokios formos ar judesiai galėtų sukurti ką nors kartu. Mes nesiekėme formų kurti sąmoningai; greičiau bendras judesys sukurdavo potencialias formas, kuriose būtų galima įžiūrėti gėlę ar kažką kita.

Kurdami „Mirkids“ ir žinodami, kad kūrinys bus skirtas jaunajai auditorijai, leidome sau daugiau tyrinėti šiuos vaizdinius. Galėčiau pasakyti, kad „kaleidoskopas“ nebuvo „Mire“ raktažodis, tačiau juo tapo „Mirkids“.

Ir, žinoma, „Mirkids“ kūrėme žaismingiau, leisdami sau dar labiau pažeisti taisykles ir eksperimentuoti: kurti vabzdžius, griauti simetriją, daryti čiuožynes. Atsirado visiškai nauja muzikinė partitūra – kažkas, ko, pavyzdžiui, nebuvo „Mire“.

Kaip apibūdintumėte jaunąją auditoriją? Ar jūsų kūrybiniai sprendimai keičiasi, kai kuriate būtent jai?

„Mirkids“ – mano pirmasis kūrinys jaunajai auditorijai. Manau, kad mano požiūris pasikeitė. Leidau sau labiau laužyti taisykles ir būti žaismingesnei. Tai nereiškia, kad negalėjau to daryti kituose kūriniuose, tačiau šiame kontekste atvėriau duris, kurias sąmoningai buvau uždariusi ankstesniuose darbuose.

Kartu man buvo labai svarbu, kad „Mirkids“ neatrodytų kaip naivus kūrinys vaikams, kuriame pasakojimas – pagrindinis dalykas. Manau, kad vaikai turi begalinę vaizduotę, kurioje bet koks daiktas gali būti paverstas gyvu. Tai vaizduotės magija – kažkas, ką dažnai prarandame suaugę.

Net mokykloje tikimasi, kad vaikai efektyviai mokysis, tačiau toks griežtumas palieka mažai vietos žaidimui. Man atrodo, kad tinginiaudami ir laisvai tyrinėdami atrandame įkvėpimą, o protui gali atsiverti paraleliniai vaizduotės ir fantazijos pasauliai, pilni spalvų ir turtų. Tai savo ruožtu gali praturtinti gyvenimą ir net vėliau padidinti efektyvumą. Deja, visuomenė dažnai to neleidžia.

Todėl man šių 40 minučių tikslas buvo ne kurti struktūruotą pasakojimą apie tai, kaip „Mire“ tapo „Mirkids“, o suteikti galimybę žiūrovui atsikvėpti – nesvarbu, kokia kryptimi tai vyktų, net jei kas nors ir užmigtų.

Ar vaikų reakcija į kūrinį jus kada nors nustebino?

Kai pirmą kartą rodėme kūrinį Bezone, žiūrovais tapo mokyklų klasės. Ten buvo apie šimtą vaikų, ir jie iš karto pradėjo juoktis. Tai buvo nuostabu – tikra dovana.

Mes su techniniais darbuotojais susižvalgėme, nes tuo metu aš nedalyvavau scenoje, ir pagalvojome: gerai, jie juokiasi, jiems patinka, tai puiku! Mes taip pat pradėjome juoktis. Bet tada kilo klausimas, kaip patraukti jų dėmesį, nes jei jo nesusigrąžinsime, tai būtų nesėkmė – vaikai linksmintųsi, bet tik tiek.

Kūrinyje yra tamsesnis momentas, su mėlyna UV šviesa, ramus ir beveik povandeninis. Jam prasidėjus įvyko stebuklas: vaikai ėmė rimti ir įsitraukti. Buvo nuostabu išvien su jais valdyti šią emocijų kelionę, o galimybė ją patirti kartu buvo nepamirštama.

Ką norėtumėte, kad žiūrovai patirtų jūsų spektakliuose?

Noriu, kad jiems tai būtų tikra patirtis. Taip pat tikiuosi, kad jie galėtų sukurti savo istoriją, kad galėtų pasiimti iš jos ką nors prasminga.

Man labai svarbu grožis – ne įprastine „gražu“ prasme, o autentiška. Manau, kad tai gali būti atsvara tam, kas vyksta pasaulyje. Man svarbu ir toliau tai siūlyti, kad tai rastų atgarsį. Tai nereiškia, kad visada bus malonu ar patogu. Mano jaunajai auditorijai ne visada tenka sėdėti gražiai išdėliotoje scenoje. Bet toje patirtyje yra kažkas, kas gali giliai susieti su pačiu savimi. Grožį matau kaip įrankį atskleisti daugybę pasaulio pusių, kampų ir galbūt pažadinti kažką retą ir brangų žiūrovų viduje.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama