Lukas Geniušas ir Ravelio šedevrai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Maurice’o Ravelio 150-mečio atgarsiai šį gražų saulėtą pavasarį vis dar lydi ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertinę programą: kovo 13 dieną LVSO koncertų salėje skambėjo vien Ravelio kūryba. Pirmiausia orkestras, diriguojamas meno vadovo maestro Gintaro Rinkevičiaus, dalyvaujant Kauno valstybiniam chorui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), pagrojo pirmą ir antrą siuitas iš baleto „Dafnis ir Chloja“ chorui ir orkestrui. Minkštas orkestro spalvų raibuliavimas, išlyginti choro balsai, subtili dinaminė paletė, ramiais, plastiškais dirigento judesiais kuriamos bangos vedė į bakchanališkas orkestro ir choro tutti kulminacijas. Šios Lietuvoje populiarios siuitos „sušiaušia“ jausmus ir kaskart verčia suklusti bei mėginti atspėti, ką kompozitorius norėjo pasakyti šia užburiančia ir gaivališka, kiek grėsminga muzika. Bet čia klausytoją tenka pasiųsti pastudijuoti apie šio kūrinio atsiradimą ir paskaityti meilės istorijos, aprašytos graikų antikos rašytojo Longo.
Antroje dalyje orkestras pagriežė „Bolero“. Ir vėl, kaip kaskart, galima paminėti didelį publikos receptyvumą, žinoma, ir puikų instrumentinį solistų bei grupių darbą. Toks fenomenas, kai į kūrinį teigiamai reaguoja net visai su muzikos pasauliu nesusijusi publika, buvo pastebėtas nuo pat „Bolero“ premjeros. To meto kritikai jį įvardijo kaip tour de force. Taigi nuo pat sukūrimo šį kūrinį lydi neslopstanti sensacija.
Pagrindinė koncerto intriga – po daugelio metų įsigytas, iš Vokietijos atgabentas naujas LVSO salės instrumentas. Naująjį „Steinway“ fortepijoną, galingiausią iš dešimties, išrinko Hamburge reziduojantis Lukas Geniušas. Jam ir teko garbė instrumentą pirmam prakalbinti. Geniušas paskambino Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui G-dur. Nuo pirmos dalies pianistas buvo visiškai susitelkęs į save, bet kartu atsiradusi laisvė, paprastumas žavėjo kažkokiu nauju kvietimu į intymią erdvę, lyg būtume tarp bičiulių. Reikia pripažinti, tai naujas Luko įvaizdis ir laikysena. Mes jį pažįstame kaip efektingą, verdantį ir iššūkių nebijantį scenos numylėtinį, apsuptą energijos auros, o štai dabar, ypač antroje dalyje Adagio assai, buvo pasakojimas, pateiktas kaip pokalbis su savimi, lyg girdėtum gryną improvizaciją – mąslią, neskubrią ir tokią užburiančią, kad kiekvieną garsą ausys gaudė tarsi iš jų sudėtus žodžius ir sakinius. Taigi Ravelio koncertas suskambo visiškai naujai, lyg čia pat gimstanti muzika. Viskas skambėjo dangiškai švelniai, sublimuotai ir kartu aiškiai. Itin įsimenanti, neeilinė interpretacija! Taip pat kiekvieną garsą ir posūkį atliepė maestro Rinkevičius. Tai buvo juvelyrinis darbas garso santykio prasme, o ansamblis – įspūdingas. Trečioji fortepijoninio koncerto dalis Presto buvo ne mažiau subtili, nors joje yra daug techninių užduočių ir žvilgesio.
Bisui Geniušas pasirinko Ravelio pjesę „Alborada del gracioso“ iš ciklo „Atspindžiai“ ir paskambino ta pačia plevenančia dvasia. Kalbant apie naują scenos karalių (o man „Steinway“ toks besąlygiškai yra), privilegija jį pirmam prakalbinti susijusi su daug rizikų, viena jų – nepragrota klaviatūra. Todėl kad ir pjesės repeticijos ar dvigubi glissando, ką jau kalbėti apie visą techniškai sudėtingą audinį, tikrai turėjo dar būti mažiau patogūs. Visa klaviatūros mechanika laikui bėgant nugludinama, „suminkštinama“. Bet Luko prisilietimu virtuoziniai pasažai bei kulminacijos žėrėjo. Kontrastingoji „Alborada“ buvo ir charakteringa, ir dėl puikaus pianisto techninio aparato atlikta regimai lengvai, su ugnele. Taigi labai džiugu, kad Lietuvoje atsirado dar vienas, šiuo metu pats geriausias, išties karališkas instrumentas!
Vis dėlto parterio šeštos–devintos eilių centre susidaranti akustinė „duobė“ neleidžia girdėti solisto ir orkestro visu pajėgumu, taip pat forte vietose galėjo atrodyti, kad fortepijono partija skęsta; sėdint parterio sparnuose ar kitur, tokio efekto lyg ir nėra. Tikėkimės, kad salės šeimininkai ilgainiui šią problemą išspręs.
Galima drąsiai teigti, kad koncerte išgirdome puikų, profesionalų orkestro ir choro pasirodymą, o solistas vėl sužibo nauja brandos ir filosofinių muzikinių atradimų šviesa.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
