Sunku būti suaugusiam
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Režisierės Dovilės Gasiūnaitės filmų pasaulį kuria niuansuotos vizualinių ir psichologinių pustonių dermės. Jos debiutinio ilgametražio filmo „Narcizas“ (2012) pagrindinį veikėją slegia vidinės tuštumos ir beprasmybės suvokimo jausmas. Antroje ilgametražėje juostoje „Danka“ (2025) lemties neišvengiamybė persikelia į aplinką, kurioje penkiolikmetei mergaitei tenka spręsti nevaikiškus klausimus, o geresnio gyvenimo viltis blyksteli tik kaip žieminę kepurę puošiantis blizgutis. „Dankos“ pasaulinė premjera įvyko Talino kino festivalyje, kuriame filmas įvertintas lygiagrečiai rengiamo jaunimo ir vaikų festivalio „The Just Film“ didžiuoju prizu. Pasikalbėti apie sudėtingą vaiko virsmą suaugusiuoju susitikome prieš filmo premjerą „Kino pavasaryje“.
Savo filmuose tyrinėjate skirtingo amžiaus ir psichologijos personažus. Viename tai sėkmės lydimas, bet gyvenimu nepatenkintas klasikinės muzikos atlikėjas, kitame –paauglė, priversta griebtis ribinio išradingumo, kad šeimos gyvenimas ir jos pačios egzistencija išsaugotų bent numanomus normalumo kontūrus.
Man įdomus vienas intensyviausių žmogaus gyvenimo laikotarpių – vaiko virsmas suaugusiuoju, jo ribinis jautrumas ir atvirumas pasauliui. Norėjau įdėmiau patyrinėti, kaip šios savybės skleidžiasi ankstyvoje jaunystėje, suteikdamos galimybę užmegzti autentišką santykį su aplinka ir žmogiškus ryšius. Pagrindinės veikėjos, penkiolikmetės Danutės, portretą kūriau sekdama protingo vaiko raidą. Ją lemia aplinkybės, verčiančios nepilnametį prisiimti atsakomybę, neatitinkančią jo amžiaus ir brandos. Vaikystės praradimas psichologijoje prilyginamas tokiems išgyvenimams, kaip artimojo netektis.
Protingo vaiko elgesį ir bendravimą veikia noras išlaikyti saugumą – vaikas siekia atitikti tėvų lūkesčius, kad jaustųsi įvertintas ir reikalingas. Nesaugioje aplinkoje šis poreikis įgyja iškreiptas ir žalojančias formas. Asmenybės virsmas, patiriamas paauglystėje, yra tarsi laboratorija, kurioje patikrinami emociniai santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis, išbandomi gebėjimai kurti savarankiškus ryšius. Sudėtingos aplinkybės ir būtinybė išgyventi atskleidžia išskirtinį protingo vaiko gajumą ir kūrybingumą. Nepaisant to, į gyvenimiškas situacijas reaguojama su vaikui būdinga patirtimi – tiesiogiai ir stipriai. Kartais šios reakcijos gali dar labiau apsunkinti esamą padėtį arba įstumti į pavojų.
Esate daugelio filmų aktorių atrankos režisierė, o saviesiems filmams pasirinkote neprofesionalius atlikėjus. Gal dėl personažų ribinių išgyvenimų? Ar dėl jų psichologinės sandaros, fizinės plastikos? Tiesa, jūsų filmuose pasirodantys neprofesionalūs aktoriai turi sceninės patirties – „Narcize“ pagrindinį vaidmenį atlieka graikų violončelininkas Amvrosios Vlachopoulos, Danutę įkūnija profesionali šokėja Ūla Liagaitė.
„Dankoje“ personažai vaikai dažnai veikia sudėtingose ir brutaliose situacijose. Ieškojau išskirtinio tipažo aktorių, kurie perteiktų gatvės vaikams būdingas išraiškas ir judesius. Ūlą pagrindiniam vaidmeniui pasirinkau iš karto. Autentiška plastika, daugiaplanė veido faktūra, vaikiškų išraiškų nuogumas ir pagrindinės veikėjos amžių peržengianti branda – savybės, tinkamos psichologiškai sudėtingam ir įvairiapusiam personažui įkūnyti. Galutinį sprendimą priėmiau pamačiusi ją Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Respublika“. Jame įtaigiai atsiskleidė Ūlos raiškos savitumas – mano akimis, ji kuria vieną ryškiausių, režisieriaus koncepciją tiksliausiai artikuliuojančių vaidmenų.
Renkantis pagrindinę aktorę gebėjimas būti čia ir dabar, gyvai patirti ir perteikti esamąjį laiką buvo labai svarbus kriterijus. Sudėtingoje aplinkoje augantis vaikas privalo būti dėmesingas dabarčiai. Priverstas nuolat atsikovoti saugumą nenumatytose situacijose, jis privalo greitai ir tiksliai reaguoti. Kiti neprofesionalūs aktoriai organiškai kuria Danutės bendraamžių aplinką. Jai atskleisti reikalinga turtinga plastika, gyvos reakcijos ir aukštas emocinis intelektas.
Profesionalius aktorius rinkausi pagal vaidmenis, kuriems perteikti reikia konkrečių profesinių ir psichologinių savybių: motinos personažui buvo reikalingas gebėjimas atskleisti ribines patirtis bei suderinti išorinį lengvumą ir psichologinį gylį, tėvo vaidmeniui – tiksli, santūri ir talpi vaidyba, padedanti išvengti šabloniškumo ir sentimentalaus emocingumo. Tinkamas aktorių pasirinkimas nesusiaurina filmo formos ir turinio iki socialiai angažuoto kino, leidžia priartėti prie įvairiapusiškesnių ir išraiškingesnių psichologinių portretų.
Profesionalūs aktoriai suteikė struktūrą, leidžiančią kryptingiau interpretuoti kitiems atlikėjams?
Galima sakyti ir taip. Neprofesionalas reaguoja į menkiausią aplinkos pokytį, yra judrus, mirguliuojantis – kaip atspindys vandenyje. Jo aktorinė faktūra autentiška. Profesionalas turi įrankių, leidžiančių neprarasti pusiausvyros. Atvirai kalbant, man dar reikia priprasti prie malonumo, kurį teikia darbas su profesionaliais aktoriais. Jų veiksmų nereikia sudėlioti, jie patys apgalvos kelis ėjimus į priekį ir pasiūlys papildomų sprendimų.
Kokių principų laikėtės kurdami skurdo estetiką, įterpdami į ją tariamai sėkmingo gyvenimo vaizdus?
Rinkomės neperkrautas erdves, stengėmės išlaikyti spalvinį vientisumą su veiksmo laiku – vėlyvu rudeniu. Šis derinys suteikia foną skleistis veikėjų psichologiniams portretams. Jį papildo geresnio, atviresnio pasaulio ženklai. Danutės šeimos namuose kabo apsitrynusi Monos Lizos reprodukcija, sekcijoje įkurtas mamos Paryžius. Nenorėjome kurti tiesmukų nuorodų į veikėjų socialinę aplinką. Filmo estetinė atmosfera nesiekia aprėpti visumos, bet atlieka labai konkrečią užduotį – pasakoja apie sudėtingoje aplinkoje gyvenančią paauglę Danutę. Skurdo suvokimas gali labai skirtis ir reikštis priklausomai nuo vertinimo atskaitos taško. Filme Danutės tėvas sako: „Važiuosim į Turkiją, ne į kokią Palangą.“ Panašių stereotipų lydimi vaizdiniai tampa matavimo vienetais.
Sutarėme, kad Danutės šeimos namai neturėtų atitikti tikrovės, nes tai mūsų sukurtas pasaulis. Iš pradžių norėjau, kad Danutė būtų gerokai jaunesnė. Tokiu atveju neprofesionalų aktorių – vaiką – būtų tekę statyti į sudėtingas ir niūrias situacijas. Kas atsakytų už jo savijautą ir filmavimo pasekmes? Joks filmas nevertas, kad kas nors dėl jo nukentėtų. Suaugęs aktorius geriau atskiria fikciją nuo tikrovės, kitaip suvokia situacijas, nepriima filmavimo kaip tiesioginių patirčių. Kai nufilmavome sceną, kurioje Dana įsitaiso miegoti po turgaus prekystaliu, Ūla prisipažino, kad dar kurį laiką išgyveno dėl savo veikėjos. Jaunesnį aktorių tokios patirtys paveiktų dar stipriau.
Prisimenu, pasakojote, kad minėtai scenai ieškojote žėrinčių, šviesą atspindinčių aprangos detalių. Kuprinės pakabuko, blizgių sportbačių – smulkmenos, kuri išryškintų pagrindinę veikėją tamsoje, liudytų jos egzistavimą. Man tai atrodo svarbus momentas, atkreipiantis dėmesį į kostiumų dailininkės darbą. Kartais manoma, kad filmuojant kasdienybę drabužiai gali būti atsitiktiniai. Rečiau aptariamas jų vaidmuo kuriant filmo prasminį audinį.
Dirbdamos su kostiumų dailininke didžiausią dėmesį skyrėme pagrindinės veikėjos ir jos bendraamžių aprangai. Norėjome perteikti, kaip paauglės noras atrodyti tinkamai bendraamžių aplinkoje neatitinka jos realių galimybių. Danutės drabužiai – atiduoti, dovanoti, pirkti per išpardavimus dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jie liudija mergaitės socialinę padėtį ir finansinį nestabilumą. Filme vyrauja niūrios erdvės, todėl kostiumai atlieka labai konkrečias užduotis: ryškios spalvos, blizgūs audiniai ir detalės išryškina veikėjus, pagyvina atskirus epizodus ir bendrą atmosferą, skaido kadro erdvę arba suteikia jai vientisumo, atspindi šviesą, išlaiko žiūrovų dėmesį.
Ar pasiteisino sprendimas filmuoti ilgu kadru, taip siekiant perteikti tiesioginio artumo, tikroviškumo įspūdį?
Vientisa scena kuria kitokį ritmą ir kvėpavimą, jos buitiškumas, netvarka labai tinka šiam filmui. Atrodo, kad dalyvauji jo vyksme. Vienas kadras nesuskaido vaizdo į stambesnius planus ir atskirus fragmentus. Didžiausias trūkumas – vienu kadru nufilmuotų scenų negali skaidyti. Taip pat filmuojant kelis žmones vienoje scenoje gali pamesti svarbius akcentas. Iš karto nusprendėme, kad daugiausia dėmesio teks Danai. Vaizduodami pagrindinę veikėją norėjome priartinti ją prie žiūrovo – gyvos ir autentiškos mergaitės reakcijos tampa svarbiausiu instrumentu, perteikiančiu jos nuostabą, pasaulio tyrinėjimo alkį, įjautrintas jauno žmogaus būsenas ir egzistencines patirtis.
Įsiminė pokalbiai su panašaus likimo jaunuoliais. Pasak jų, tokių vaikų gatvėje niekas nepastebi, jei jie patys nepatraukia dėmesio arba tėvai nepaskelbia paieškos per policiją. Jie yra visų akiratyje, bet lieka nematomi. Globos namų darbuotojos minėjo, kad socialiai remtini vaikai atrodo vyresni, todėl nekrinta į akis kaip nepilnamečiai, kuriems reikėtų pagalbos. Filme šį įspūdį siekėme perteikti nespalvotais gatvės vaizdo kamerų vaizdais.
Ar „Danka“ buvo pastebėta Taline?
Reakcijos nustebino stipriomis emocijomis. Kai kurie žiūrovai taip atvirai priėmė filmo tikrovę, kad akimirką pamiršo kalbantys apie išgalvotą veikėją. Ūla tualete rado dėl Danos verkiančią moterį. Paaugliai per visą seansą neišsitraukė mobiliųjų telefonų – tai ženklas, kad pavyko sudominti.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
