Juokas – būdas išgyventi ir būdas pamatyti tiesą

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kovo 27-ąją laukiama Wolfgango Amadeaus Mozarto dviejų dalių, keturių veiksmų komiškosios operos „Figaro vedybos“ premjeros. Šį kartą savąją kūrinio interpretacijos versiją pristato režisierė Viktorija Streiča, muzikos vadovas ir dirigentas Markus Huberis, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Trečią šimtmetį gyvuojantis veikalas (premjera įvyko 1786 m. Vienoje) išlaikė epochų kaitos egzaminą. Laiko tėkmėje, rodos, kinta ir keičiasi viskas – moralinių vertybių normos, pažiūros, nuostatos, socialiniai stereotipai, visuomeniniai statusai. Net ir tai, kas daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama kaip gyva ir saugotina tradicija, vis dėlto neretai pakeičiama naujovėmis. Taip, tai kelia kartų priešpriešą, bet, kita vertus, skatina peržvelgti nekvestionuojamus įsitikinimus, kad būtų suvokta ir asmeniškai priimta jų tikroji prasmė bei reikšmė. Drįsdami teigti, kad apie tai yra opera „Figaro vedybos“, kalbiname režisierę Viktoriją Streičą.

Esminis operos žanro elementas yra muzika, tad prašau papasakoti, ką ir kaip sukomponavo Mozartas, „Figaro vedybas“ parašęs vos per mėnesį, o finalą – per dvi dienas.

Mozartas čia sukomponavo ne numerių rinkinį, bet gyvą socialinį organizmą, kai kiekvienas individas scenoje turi savo pulsuojančią širdį, o visi kartu sudaro bendrą nervų sistemą. Man „Figaro vedybose“ įspūdingiausia yra muzikos dinamika, ekspresija ir ta nuolatinė tėkmė: net kai personažai meluoja, painiojasi, užkliūva vienas už kito, Mozartas viską sutvarko taip, kad žiūrovas niekada neprarastų vyksmo nuovokos. Jau uvertiūra užduoda žaidimo taisyklių ritmą: jis greitas, šurmuliuojantis, su vidinės komiškos panikos viražais. Taip užprogramuojama spektaklio logika: visi bėga, visi kažką slepia, visi kažko nori, o laikas spaudžia. Toje desperatiškoje skuboje randasi žmogiškas švelnumas, nes Mozartas net pačias aštriausias situacijas dažnai nudažo ne keršto, o ironijos ir atjautos spalvomis. 

Libreto autorius Lorenzo Da Ponte meistriškai išrašė XVIII amžiaus Europos gyvenimo tikrovę, kurios dominantė – daugialypiai vyrų ir moterų santykiai, dargi pagrįsti socialinio statuso diktuojamais elgesio modelio standartais. Šiandien visa tai jau gerokai pakitę, bet esminės idėjos, svarbiausi akcentai tebegalioja. Apie ką ir kaip šia opera norite kalbėti jūs? Ką ir kodėl siekiate aktualizuoti, kviesdama užmegzti vidinį ar (ir) išorinį dialogą?

Man svarbu priminti, kad Lorenzo Da Ponte ne sukūrė siužetą nuo nulio, o padarė labai protingą, „dramaturgiškai chirurgišką“ veiksmą: jis paėmė Pierreʼo Augustino de Beaumarchais pjesę ir ją suveržė, išgrynino, iškėlė į muzikinį teatrą. Beaumarchais tekste verda tikriausias visuomenės katilas: teisinės vingrybės, apkalbos, socialinė satyra, žemiausių sluoksnių kartėlis, aukštuomenės cinizmas. Da Ponte iš tos gausos parengė precizišką operos mechanizmą, kuriame išlieka svarbiausia – klasinės įtampos nervas, „mažųjų“ proto pergalė prieš „didžiųjų“ savivalę ir tas pavojingas klausimas, kabantis ore: ar privilegijos tikrai amžinos? Ir čia glūdi svarbiausia istorinė aplinkybė: tai priešrevoliucinis pasaulis, kurio išorėje dar laikosi etiketas, titulų spindesys, „tvarka“, bet viduje jau kaupiasi sprogstamas nepasitenkinimas. „Figaro vedybos“ gimsta kaip komedija, tačiau jos juokas turi parako. Grafas Almaviva nėra tik pavydus vyras, jis – toji sistema, kuri įpratusi, kad jai visi pavaldūs. Figaras ir Suzana nėra tik gudrūs tarnai, jie – naujasis protas, naujasis balsas, nebeprašantis leidimo egzistuoti.

Šiandien man įdomu aktualizuoti būtent tai: ne muziejinį „dvarą“ ir niekam nesuprantamą droit du seigneur (pranc. feodalinę teisę), o galios mechanizmą, kuris keičia kostiumus, bet ne principus. Moderniaisiais laikais privilegija dažnai nebeatrodo kaip herbas ant sienos. Ji atrodo kaip statusas, ryšiai, institucinis imunitetas, pinigai, kontrolė, manipuliacija kūnais ir reputacijomis. Todėl ieškau šiuolaikinio atpažinimo kodo, kuris galėtų būti telenovelės ir kriminalinės įtampos estetika, kartelio logika, ryškūs socialiniai kontrastai. Ne tam, kad „pagražinčiau“, bet kad žiūrovas iškart pajustų: čia kalbame apie valdžią, kuri flirtą painioja su teise, o žmogų su nuosavybe. Ir dar: man labai svarbu, kad ši opera kviečia dialogui ne moralizavimu, o protingu juoku. Žiūrovas juokiasi, bet jame kažkas dygsta: o kas mano gyvenime yra grafas? O kur aš pats tampu grafu?

Kokius jums, kaip režisierei, didžiuosius iššūkius kelia Mozartas ir Da Ponte?

Pirmas iššūkis režisieriui: čia viskas parašyta taip tiksliai, kad „pritempti“ labai lengva, o pataikyti – sunku. Mozartas neleidžia meluoti: jeigu scenoje emocija netikra, muzika ją iškart demaskuoja. Antras iššūkis: „Figaro vedybų“ komedija turi aštrų ašmenį. Reikia išlaikyti balansą, kad juokas neužtildytų skausmo, o skausmas neužmuštų komedijos. Trečias: ansamblių logika. Tai opera, kurioje svarbiausi dalykai dažnai vyksta ne per solines arijas, o per kolektyvinius sprogimus – tercetus, kvintetus, finalus. Ten režisūra turi būti kaip tikslus laikrodis: veiksmo choreografija, mizanscenos, stop kadrai, „kas ką mato“, „kas ką slepia“ – viskas turi veikti milimetrine precizika.

„Figaro vedybų“ realybės pasaulį sudaro vienuolika unikalių charakterių. Neatskleisdama visko, kas laukia premjeros vakarą, pasidalinkite savuoju personažų matymu.

Man jie svarbūs tuo, kad tai ne tipažai, o gyvas visuomenės pjūvis: kiekvienas personažas turi savo norą, baimę ir strategiją. Jų tarpusavio žaidimuose matome, kaip veikia galia, kaip gimsta intrigos, kaip meilė tampa derybų objektu, o išlikimas, ypač „mažųjų“, reikalauja proto ir greičio.

Svarbiausia man Figaro ir Suzanos tandemas, kaip aktyvus pasipriešinimas sistemai, Grafas, kaip privilegijos mentalitetas, Grafienė, kaip žmogus, bandantis susigrąžinti orumą, o Kerubinas – kaip chaoso katalizatorius, atidengiantis suaugusiųjų veidmainystę. Visi kiti personažai sustiprina šį mechanizmą: jie yra socialinės mašinos sraigteliai, kurie vieną dieną gali tapti ir jos griovėjais.

Kaip jau užsiminėte, galime nesitikėti scenoje išvysti XVIII amžiaus dvaro, tad į kur nukeliauti kviesite publiką?

Taip, dvaro nebus. Kviečiame publiką į pasaulį, kuris veikia pagal pažįstamas taisykles: prabanga, hierarchija, kūnų ekonomika, įtakos tinklai, stebėjimas ir gaudynės. Mano „Figaro vedybų“ visata yra tarsi telenovelė su kriminaline potekste: grafas visada turi ką slėpti, ir užkulisiuose nuolat tvyro grėsmė, kad jo „imperija“ bus demaskuota ir sučiupta. Tai leidžia operoje išryškinti antrą planą – matome ne tik meilės trikampius, bet ir galios režimą, kuriame visi gyvena. Estetiškai tai ryšku, kontrastinga, su sąmoningais kino gestais: stop kadrai, kolektyvinės kompozicijos, scenos šurmulys, kuris juda kaip muzikinė partitūra. 

Pokalbio pabaigoje – jūsų kvietimas ir patarimas, ko nepamiršti, ką būtina prisiminti ruošiantis premjeros vakarui.

Ateikite ne „pažiūrėti klasikos“, bet į vestuves, kuriose visi šypsosi, tačiau kažkas kišenėje laiko peilį, o kažkas kitą kišenę jau seniai apvogė. Nepamirškite, kad „Figaro vedybos“ yra apie mus: apie tai, kaip lengva supainioti meilę su nuosavybe, flirtą su prievarta, o statusą su teise. Ir dar: leiskite sau juoktis. Čia juokas nėra paviršius. Juokas yra būdas išgyventi ir būdas pamatyti tiesą.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama