Talentų blykstelėjimas

Kas yra talentas? Ar tai varžytuvės, lenktynės – kas geresnis? Be abejo, kad tai žmogaus sugebėjimai tam tikroje srityje, bet kuo jie matuojami? Kieno verdiktas lemia? Ar aplinkos žmonių veikla, ar logiškai nenusakomos kažkieno patirtys, ar socialiniai bei politiniai argumentai? Nenusakomas skonis, įgavęs sprendimo teisę. Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Tai klausimai, kasdien iškylantys kultūroje ir meno sprendimuose.

Tačiau kažkodėl visi (beveik visi) talentus atskiria. Nuo kasdienos milžiniško muzikos srauto atskyriau ir aš – šįkart vieną kompaktinę plokštelę. Du džiazo muzikantai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir pianistas Tomas Kutavičius – praėjusių metų pabaigoje išleido vinilinę plokštelę ir CD, kuriame įrašė aštuoniolika muzikinių miniatiūrų, pavadinę jas „Neskaitytais laiškais“. Šis diskas atgaivino ir mano atmintį.

Kažkada, prieš trisdešimt metų, vadovavau „Tembro“ įrašų ir kasečių leidybos studijai. Vienas pirmųjų darbų buvo mano mylimo, garbinamo Vyšniausko ir jo pasirinkto pianisto Kutavičiaus (garsaus kompozitoriaus Broniaus sūnaus) įrašas į tuo metu populiarias kasetes. Tai, ką šis jaunas duetas sukūrė, mane taip sužavėjo, jog pradėjau lakstyti po Vilnių ir visiems aiškinti, kad galima uždaryti ir Kompozitorių sąjungą, ir Muzikos akademijos Kompozicijos klasę, nes kad taip kurtum, nebūtinas akademinis išsilavinimas, tam reikia būt džiazmenu. Ta kasetė vadinosi kažkaip lyg ir simfonijomis, lyg ir kitaip. Jos jau nebeturiu.

Tai buvo improvizacijos, kuriose aliuzijos į rimtą klasikinę muziką, į to meto modernizmo stilistiką struktūriškai buvo logiškos, bet džiazo stiliumi išplėtotos ir įkūnytos. Svarbiausia, visa tai padaryta labai muzikaliai, tai yra natūraliai ir estetiškai. Deja, po to santykiai tarp abiejų dueto dalyvių nutrūko. Jie drauge nebekūrė.

Ir štai jie vėl kartu! Pradedu suprasti, kad tai išskirtinis dalykas mūsų muzikoje. Išskirtinis totalinėje mėgėjiškoje popso dainelių apsuptyje. Radijo studijų vadovai Lietuvoje jau pamiršo, kad muzikos istorija matuoja kelis tūkstančius metų, kad jos stilių įvairovę skatino tūkstančiai genialių kūrėjų. Išmesti šį fantastišką turtą iš radijo eterio sklindančios garsų erdvės ir lietuviams atkakliai į ausis kimšti vienas kitą beždžioniaujančių mėgėjų bandymus yra kultūrinis chamizmas. Europos ir Amerikos muzikinis gyvenimas mūsų nepateisina. Kur Sasnauskas, Banaitis, Bajoras ar Kutavičius? Lietuvos radijuose (išskyrus gal LRT Klasiką) jų nėra. Jie išmesti kaip nereikalinga praeitis. Taip yra sudurninti vertės kriterijai. Visose srityse. Kas yra talentas popse, džiaze, šiuolaikinių autorių kūryboje?

Bet grįžkime prie „Neskaitytų laiškų“. Jų pradžia – virtuozinis siautulys, iš karto visą kompoziciją nuspalvinantis kažkokia ironijos gaida. Tarp kita ko, o kur ironija ir humoras šiandienos modernizme? Bet šių muzikų įraše ironija tarsi atplėšia dabartį nuo romantinės pasakojimų vien apie skausmą ir gėlą praeities. Žavi fenomenalus abipusis muzikos emocinis apibrėžtumas, charakterio jutimas, pagava ir bendra tąsa. Ir kartu tai atpažįstamų stilistikų replikos, ir lyg žaidimas kitų žinomų stilių gestais, kaip ir džiaze juos stilistiškai plėtojant bei improvizuojant struktūromis. Abu muzikai susilydę kartu. To neišmokys jokie pedagogai, tik muzikalumas ir talentas.

Vinilinę plokštelę, ko gero, galima surasti vinilų parduotuvėse, o kur rasti CD, kas jį reklamuoja, kas skatina jo klausytis? Aiman – nežinau. Viskas perkelta į elektroniką. Nors Lietuvoje CD grotuvai jau nebepardavinėjami, muzikai vis dar leidžia CD, kad jie būtų atpažįstami, kaip ir autorinės knygos. Bet manau, kad popsininkai išstums į skaitmeninę erdvę ir knygas. Nebereikės nei knygų mugių, nei knygynų...

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama