Kur nukeliavo?

Esė „Šiaurės Atėnuose“ vadinasi „Vilniaus klajonė“. Ar čia ta prasme, kad Vilnius kažkur klajojo? Nuėjo kažkur kitur? Vėl perėjo valstybinę sieną? Po to paantraštė: „Išganymo beieškant, arba po Vilnių su Madame Nielsen“. Vadinasi, laimei, šįkart ne Vilnius klajojo, o autorė klajojo po jį. Autorės išvaizda įspūdinga, fotosesija įspūdinga, biografija įspūdinga, pristatymas įspūdingas: pabuvo vyru, paskui pabuvo moterimi, bet moterimi „jau šiek tiek užsibuvo“, tad netrukus pabus kokiu nors gyvūnu. Tiesa, iš trumpo pristatymo ne visai aišku, ar tie „pabuvimai“ yra nulemti vidinės būtinybės, ar konceptualios meninės pozicijos, ar tai tiesiog konjunktūrinės kaukės, padedančios geriau parduoti kūrybą (nesakau, kad negalima ir taip, taki tapatybė – puiku, o jau kam ji panaudojama – jų reikalas). Pristatyme negailima ir literatūrinių liaupsių („įvairių šalių ir kritikų pripažinta“), mane sudomino ir kūrybos principų apibūdinimas, tad ėmiausi skaityti, nors skaityti visada yra tiek daug ko nors kito.

Jau pats pirmas „dienoraščio“ įrašas trinktelėjo vakarietiška kairiąja „progresyviąja“ konjunktūra. Kiti trys – generic pafilosofavimu (dabar tai gali ir „chatGPT“), o penktas – prastu pažodiniu vertimu „vos per akmens metimą“. Ar daniškai autorės irgi buvo pavartotas klišinis vertinys iš anglų kalbos, ar danai patys turi tokį posakį (kurio lietuviai neturi), bet kokiu atveju – kodėl negalima pasakyti bent jau kaip nors natūraliau lietuviškai, pvz., „vos per nusviestą akmenį“, jei jau nenorima paieškoti idiomos atitikmens?

Ar verta skaityti toliau? Manau, neverta, bet kažkaip nuslystu dar kelis paragrafus, ir suprantu, kad toliau – tik blogyn, tad dabar skaitau jau grynai iš profesinio-kritinio intereso, ir atsiveria „Rytų ir Vakarų sandūra“, ir vis dar „Sovietų Sąjunga“ bei „komunistiniai namai“ – visos tos nugrotos postkolonijinės plokštelės. Ir vėl atgal prie DI stiliaus banalybių: „vaikai – vienintelė mūsų viltis“. „Priemiestis po priemiesčio iš tobulai vienodų kvartalų“ – gal Madame nebuvusi kur nors Egipte, kur neturtingųjų miegamieji rajonai iš tiesų dėžė prie dėžės, per trijų metrų tarpą ir tęsiasi kilometrų kilometrais? O mūsų Lazdynai, Karoliniškės, net Šeškinė – kad ir kokie jau ten „komunistiniai“ būtų, bet visi skirtingi, su didelėmis erdvėmis tarp namų, su daugybe žalumos ir bent šiek tiek įvairovės. Kaipgi ta išgirtoji Madame savo taikliąja išgirtąja keliautojos akimi to nemato? Nes nenori matyti, nes tiesiog nežiūri, nes viską jau žino iš anksto. Bet gal čia ne apie Vilnių, vėl tik stereotipinė išmintis, o gal net ir dar blogiau, nes esminė viso šio teksto įžvalga tokia: atsidūriau postsovietinėje erdvėje su baisiomis kapitalizmo grimasomis. Ir štai išvados: „Ji [čia autorė apie save trečiuoju asmeniu] trokšta sugrįžti į Brežnevo blokus, jų bespalvį nykumą, griūtį, taip, net totalitarinės sovietų valstybės struktūros jai atrodo žmogiškesnės už šita“ (tai yra už dabartinį kapitalizmą). Štai taip. Danas/ė, užaugusi saugioje Danijoje, trokšta „sugrįžti“ į totalitarizmo „žmogiškumą“. Na o kalbant apie literatūrinę teksto pusę – pamatyti, kad šviečia kažkokio vyro plikė, kai jis pasilenkęs, ir kad vaikas „aprengtas prekybcentrio drabužiais“, bei sumesti krūvą vakarietiškų stereotipų apie mūsų (ne kokios nors Rusijos ar Baltarusijos) vis dar ir amžinai „postsovietinę erdvę“ – ne, tai nėra „švelniausių kasdienybės įtrūkių“ ar „keisčiausių smulkmenų“ radimas ir „supynimas į alternatyvias pasaulio istorijas“, kaip teigiama pristatyme. Gal kam nors čia ir literatūra, o man panašiau į minkštąją propagandą.

Po viso to kabinėtis jau norisi iš peties ir prie visko. „Į dangų žvelgia žydri plukių veideliai“ – ar čia jau tas „alternatyvus pasaulis“? Nes Lietuvoje plukės yra tik dviejų spalvų – geltonos ir baltos. Gal turėjo omeny žibutes, nes jos iš tos pačios vėdryninių šeimos? Manau, kad čia ne poetic license, o paprasčiausias aplaidumas. Kaip ir „tirpsta motiejukų žvaigždutės“. Juk nesunku surasti motiejuko vaizdą ne tik galvoje, kur „motiejukas“ pirmiausia asocijuojasi su ilgu ir stačiu lyg kareivėlis ne visai pavasarišku smilgos žiedynu, bet ir internete. Tai kur ir kokios čia tos žvaigždutės?

Paaiškėja, kad Madame Nielsen po Vilnių klajojo beveik prieš metus – praėjusių metų balandį. Gal nuo to laiko pamiršo, ką iš tikrųjų matė? Na bet apie „skudurą“ nepamiršo. Na gerai, vertime ne „skuduras“, o „skepeta“, bet kai šalia toks ryškiai negatyvus žodis „nukarusi“, tai vaizdinys susikuria atitinkamas. Kaip originale – nežinau, tad tenka pasikliauti vertimu: „Priekyje, didžiulėje aikštėje, vakaro saulėje švelniai švyti katedra (sic) lyg kreminis tortas, o ant stiebo, nukarusi tarsi skepeta, kabo nacijos vėliava.“ Šiuo „įžvalgiu“ vaizdiniu ir jo prasmėmis esė beveik ir baigiasi. Iš kito jos teksto, spausdinto „Šiaurės Atėnuose“ daugiau nei prieš 11 metų, pasirodo, kad nacijų kaip tokių Madame tiesiog nemėgsta. Bet, atrodo, tik Europos nacijų – priminsiu, kad šios esė pradžioje rašytojos pastebėta „pro langą nuleista [...] žalia, balta ir juoda, su raudonu pleištu“ vėliava nebuvo aprašyta kaip „nukarusi“, o, sakyčiau, pakankamai pagarbiai, ir būtent šių spalvų vėliavų rašytojai kažkodėl smarkiai pritrūko Vilniuje. Mėlynų-geltonų neminėjo, gal neatkreipė dėmesio, ar gal ne taip rūpi. Prieš 11 metų Krymas jau buvo okupuotas, ir jau kurį laiką buvo varoma rusų propaganda, kad Ukrainos valstybė nėra jokia valstybė, ukrainiečiai – jokia nacija. Lygiai kaip ir Lietuva, ir visa „pribaltika“. Tad norisi paklausti: ar dabar tikrai tinkamiausias laikas pasisakyti ne tik prieš senąsias („tokia maža, nyki, ribota ir klampi šalis kaip Danija“), bet ir prieš naujosiomis laikomas Europos tautines valstybes, Madame? Kaip čia su tuo jautrumu, su tomis įžvalgomis? Kaip čia su tuo „Žemės rutulio „aklųjų zonų“ nenuilstamu kartografavimu žingsniais ir tekstais“? Ką šiuo atveju reiškia tas aklumas? Kažin ar radote Vilniuje tą savo paantraštėje paminėtą išganymą, ir jei taip, tai kokį? O gal tas žodis atsirado tiesiog dėl gražaus skambesio?

Norisi ir savęs paklausti: gal konservatyvėju? O gal vis dėlto šiandien svarbi ne vien tik individuali kūrybinė-intelektinė pozicija, bet ir konkreti geopolitinė situacija?

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama