Be gyvybės ženklų

Norėčiau sužinoti, kodėl santykiai su vyru, moterį prikėlusiu iš mirusiųjų prieš jos valią savo poreikiams tenkinti ir beveik visą laiką jai melavusiu, feministiniame turinčiame būti filme pateikiami kaip fatališka meilės istorija. Tačiau „Nuotaka!“ („The Bride!“, rež. Maggie Gyllenhaal, JAV, Prancūzija, 2026) atsakymo į šį klausimą nepateikia. Kaip ir į daugelį kitų.

Po šimto metų vienatvės Frankenšteino monstras Frenkas (Christian Bale) atsiduria praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio Čikagoje, kur susiranda kiek kvaištelėjusią mokslininkę Eufreniją (Annette Bening), vildamasis, kad ši padės jam sukurti žmoną. Tuo pačiu metu kapinėse atsiduria nelaimėlės Aidos (Jessie Buckley) kūnas – rašytojos Mary Shelley dvasios apsėstą moterį nužudo vietiniai gangsteriai. Aida puikiai tinka Frenko ir Eufrenijos projektui – netrukus ji atgyja kaip prisiminimų apie praėjusį gyvenimą neturinti Frenko nuotaka.

Nuo pirmų kadrų nėra abejonių, kad režisierė myli kiną ir jo istoriją. „Nuotaka!“ – gangsterių, siaubo filmų, miuziklo, detektyvo ir komedijos hibridas. Jame cituojami ir „Frankenšteino“ įkvėpti filmai, ir „Metropolis“, ir begalė kitų, o naujoji monstrų pora kartais yra Bonė ir Klaidas, o kartais – Ginger Rogers ir Fredas Asteras. Net ir pati nuotaka simboliškai atgaivinama anglies elektrodais, naudotais šviesai kino projektoriuose generuoti. Frenkas ir Aida mylisi, šoka ir šaudo, bėga per Ameriką ir per Holivudo istoriją, per kino teatrus, šokių vakarėlius tamsiuose skersgatviuose ir aukštuomenės pokylius. Sinefiliškas chaosas ekrane kuria patrauklią formą, tačiau tai negelbėja padriko filmo turinio.

„Frankenšteinas“ yra amžina istorija dėl savo klausimų apie religiją, moralę, gyvybę (kaip ir teisę į ją), todėl nestebina, kad ji vis randa kelią į ekranus. Nors pačią Gyllenhaal domina ne tik originalus romanas (jame monstro mylimoji sunaikinama dar neatgijusi), tačiau ir 1935 m. pasirodęs filmas „Frankenšteino nuotaka“, kuriame (gana ironiška) dėmesio centre vis tiek lieka Frankenšteino monstras, o ne moteris, filme pasirodžiusi vos keletą minučių. Tad „Nuotakoje!“ galima įžvelgti režisierės viziją – norą sukurti garsų, drąsų, sąmojingą filmą apie patriarchalinę santvarką ir moterų išsilaisvinimą. Vyrų šešėlyje gyvena ne tik Aida, tačiau ir detektyve norinti būti, bet dėl lyties diskriminuojama Mirna (Penelope Cruz), ir vyru dėl savo mokslinių atradimų laikoma Eufrenija. Ir nors „Nuotakoje!“ atsiranda moterų teisių judėjimas, kurio simboliu tampa juoda dėmė prie lūpos kampo, o Mirna virsta tylia Eufrenijos sąmokslininke, neišartikuliuotos temos pranyksta filmo netvarkoje. Užuot apsiribojusi moters išsilaisvinimo istorija, Gyllenhaal bando apimti daugiau. „Nuotaka!“ tampa ir meilės istorija, ir kelio filmu, ir pasakojimu apie institucinį smurtą. Temos sunkiai siejasi tarpusavyje, kelia daug klausimų, tačiau nepasiūlo atsakymų. Todėl galų gale Aidos sušuktas „ir aš“ (me too) skamba ne pergalingai, o tiesiog banaliai.

Scenarijui trūksta tolygumo. Kas kartą filmo veiksmui įgijus pagreitį, jį nutraukia pasikeitęs Aidos-Šeli akcentas ir pasigirstantis primityvus feministinis monologas. Vis pasirodantis Cruz ir Peterio Sarsgaardo detektyvinis duetas atrodo tarsi priklausantis kitam (įdomesniam) filmui. Plėtojimo pritrūksta net ir tikrojo monstro – gangsterio Lupino, žmogaus, savo galią įtvirtinančio smurtu, – temai.

Paviršutiniškų personažų negelbėja talentingi aktoriai (nors jie akivaizdžiai stengiasi). Bale’as, kurį laiką bandęs įtikinti savo vienišos sielos amplua, paslėptas po begale protezų, atrodo, ir pats nebesupranta, ką turi vaidinti. Buckley nuostabi – atsidavusi ir nepailsdama laviruoja plačiame emocijų spektre. Vis dėlto į Aidą sudėta tiek konfliktų ir nerealizuotų istorijų, kad ji, kaip ir jos atgaivinta nuotaka, lieka be jokios aiškios tapatybės ir filme veikia ne kaip tragiškas personažas, o kaip keiksmažodžių ir feministinių tezių transparantas.

„Nuotaka!“ – vizualiai gražus filmas (gana akivaizdu, kam, be atlyginimų aktoriams, buvo panaudoti 80 biudžeto milijonų), pilnas meilės, smurto, pertekliaus ir kino. Bet jis desperatiškai nori būti gyvas, aktualus filmas, nors iki galo neapsisprendė, ką nori pasakyti. Todėl reanimacija nepavyksta – iš daugelio dalių susiūtas kūnas visas dvi valandas taip ir lieka be žymesnių gyvybės ženklų.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama