Per muziką dalintis gauta šviesa
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Publikos pamėgtoje atnaujintoje LVSO salėje sulaukiame vis naujų muzikinių debiutų. Kovo 6 d. joje koncertavo viena ryškiausių mūsų šalies smuikininkių Dalia Kuznecovaitė, Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Jonas Janulevičius. Šį smuikininkės pasirodymą santykinai galima laikyti debiutu, nes atnaujintoje salėje ji grojo pirmą kartą. Su Valstybiniu simfoniniu orkestru Dalia koncertavo jau senokai, kai apie salės remontą dar nebuvo net kalbama. Tokiam svarbiam koncertui ji pasirinko itin rimtą kūrinį iš smuiko literatūros aukso fondo – Johanneso Brahmso Koncertą D-dur, op. 77. Pastaruoju metu Brahmsą dažniausiai griežia gastroliuojantys smuikininkai, tarp mūsiškių tokių, be Dalios, nėra, nebent prieš kelis dešimtmečius aktyviai koncertavęs Raimundas Katilius.
Kuznecovaitei šis koncertas svarbus dar ir dėl to, kad su juo smuikininkė 2008 m. laimėjo prestižinį Henryko Szeryngo konkursą Meksikoje ir J. Brahmso Austrijoje. 2010 m. Brahmsą ji pagriežė ir Nacionalinėje filharmonijoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Kuznecovaitės kūrybinė biografija turtinga ir įvairi. Po konkurso ji tęsė studijas Vokietijoje ir Prancūzijoje, keliolika metų gastroliavo Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Meksikoje, Kanadoje, Italijoje ir kitur. Nuo 2015 m. solinę veiklą papildė kamerinis muzikavimas: Kuznecovaitė yra Vilniaus kvarteto primarijė, taip pat – „Vilnius Grand Trio“ su Petru Geniušu ir Davidu Geringu narė.
Per du vasaros mėnesius sukurtą smuiko koncertą Brahmsas paskyrė garsiam smuikininkui ir bičiuliui Josephui Joachimui. Su juo kompozitorius konsultavosi dėl smuiko partijos techninių dalykų, bet svarbiausia jam vis dėlto buvo pati muzikos koncepcija. Solistas su orkestru nekonfrontuoja, jis dalyvauja bendrame simfoniniame muzikos vyksme (galime palyginti su Antruoju fortepijono koncertu B-dur). Užbaigtą rankraštį paštu nusiuntęs Joachimui, Brahmsas gavo jį su nemažais pataisymais, tačiau nebūtinai į viską atsižvelgė. Išoriniu virtuoziškumu nepasižyminti smuiko partija iš tiesų liko labai sudėtinga, kupina intensyvių akordų, judėjimo dvigubomis natomis, garso šuolių iš žemiausio tiesiai į aukščiausią registrą, specifiškų pasažų ir t.t. Iš smuikininko ši muzika reikalauja, greta dvasinių, ypač daug fizinių jėgų.
Nors 1879 m. sausio 1 d. Leipcigo „Gewandhaus“ pirmą kartą Joachimo atliktą smuiko koncertą publika sutiko entuziastingai, kūrinio vertintojai buvo nusiteikę kritiškai. Kai kurie sakė, kad tai yra smuiku atliekamas fortepijono kūrinys, kiti – kad koncertas „antismuikiškas“. Iš tiesų, Brahmso muzika išsiskyrė iš tuomečio muzikinio konteksto, ji artimesnė Beethovenui nei tuo metu plačiai grotiems Henryko Wieniawskio, Charles’io Auguste’o de Bériot, Henri Vieuxtemps’o ir kitų koncertams. Po Joachimo atlikimų įvairiuose Vokietijos ir užsienio miestuose Brahmsas smuiko partiją dar taisė ir džiaugėsi, kad Joachimui muzika darėsi vis artimesnė... Mūsų epocha abejonių dėl Koncerto muzikos genialumo nekelia: jį grojo ir groja visų kartų koncertuojantys smuikininkai. Kuznecovaitės interpretacija per keliolika metų keitėsi kartu su menininkės kaupiama muzikine patirtimi. Kaip ir daugelis iškilių smuikininkų, ji mano, kad Brahmso muzikos suvokimas, jos gelminis turinys reikalauja didelės meninės brandos. Apie savo kaip atlikėjos gyvenimą ji prieš koncertą sakė: „Mano užduotis – būti tikra ir per muziką dalintis ta šviesa, kurią gavau.“ Dalia Brahmso koncerto atlikimą įvardijo kaip savotišką muzikinę išpažintį. Pridursime, kad šių dalykų niekaip nepasieksi be įvaldytų smuikavimo paslapčių ir puikios technikos. Šiais „įrankiais“ Kuznecovaitė naudojasi laisvai ir nevaržomai.
Tuo įsitikinome nuo pat pirmos kūrinio dalies, kai po orkestrinės įžangos pradėjo solistė. Nepaprasta energija tryško patetiški minoriniai smuiko sakiniai ir po jų einantys greiti pasažai, palaipsniui atvedantys į pirmąją bethovenišką mažoriniais trigarsiais judančią temą. Smuikininkė ją atliko nepaprastai skaidriu, šviesiu ir intensyviu garsu. Pirmoje koncerto dalyje ji įtikinamai atskleidė muzikos kontrastus, kai nuostabią lyriką keičia patetiška ryžtinga taškuoto ritmo akordų tema ir vėl grįžtama į lyriką. Joachimo sukurta kadencija buvo įprasminta ir kartu žėrėjo virtuoziškumu. Sudėtingas ir įvairuojantis solisto partijos muzikinis vyksmas glaudžiai susietas su orkestru, kuris turėtų alsuoti kartu. Mano galva, tai ne visada pavyko, ir kaltas čia ne orkestras, o keistoki dirigento mostai.
Antroje, Adagio, dalyje gražiąją lyrinę temą pradžioje Brahmsas skyrė obojui, jautriai ją atliko Kristina Budvitytė-Palej. Temą perėmęs smuikas suskambo itin šiltai ir jausmingai, o minorinėje padaloje – patetiškai. Gausūs dinaminiai atspalviai, romantiškai alsuojančios frazės kūrė ramybe dvelkiantį peizažą. Energingą mažorinę finalo temą Kuznecovaitė pradėjo didmeistriškai, tercijos buvo tikslios ir skambios. Virtuoziški pasažai, oktavos suskambėjo ir kaitaliojosi su jausmingos lyrikos salelėmis, galiausiai atvedančiomis į triumfališką finalą.
Kuznecovaitės interpretacijai būdingas jos kartos smuikininkų požiūris – šios muzikos romantizavimas, sakytum, jausmo pirmenybė. Yra ir kitas požiūris, dėmesį skiriantis labiau bethoveniškai Brahmso interpretacijai. Tikriausiai gyvuoti turi teisę abu, lemiamu veiksniu čia tampa skonis. Bisui Kuznecovaitė pagriežė Eduardo Balsio Koncerto smuikui solo pirmąją dalį.
Koncertas Brahmsu nesibaigė. Orkestras atliko dar tris Ferenco Liszto kūrinius – simfonines poemas „Preliudai“ ir „Mazepa“ bei populiarią Antrąją vengriškąją rapsodiją. Šiame koncerte pagirtinai grojo orkestro muzikantai, atlikę solines partijas ar tiesiog vedami koncertmeisterių Kristupo Kellero, Viktoro Rekalo, Gintaro Ščerbavičiaus, Vytenio Gikniaus, Eriko Šlakaičio ir kitų.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
