Bendros kūrybos tiltai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilyje kovo 21 d. – neįprastas reginys: bus pristatyta misterija „Septyni tiltai“, liudijanti kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės ir poeto Gasparo Aleksos kūrybinės bendrystės dvidešimtmetį, praturtinusį Lietuvos kultūrą unikaliais pastatymais, kuriuose kartu su menininkais profesionalais dalyvavo ir žmonės su negalia. Šiais įtraukiais sumanymais abu kūrėjai siekia praplėsti meno formų, ekosistemų ir įvairovės ribas.
Jie susipažino Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje. Jauna meno projektų koordinatorė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė kreipiasi į Gasparą Aleksą – ne kaip į tuometį organizacijos viceprezidentą, bet į jau žinomą rašytoją, kelių poezijos rinkinių, romanų autorių. Abu tariasi, ar profesionali kūryba gali tapti reabilituojančiu, o gal net ir terapiniu veiksniu. „Jūsų poezijoje girdžiu muziką!“ – prisipažįsta kompozitorė. „Tikrai? – nustemba poetas. – Ir negąsdina mano kalbos rupumas, savotiškas šiurkštumas?“ Kompozitorė purto galvą ir perbraukia stryku per smuiko stygas. Taip prieš dvidešimt metų prasidėjo dviejų asmenybių kūrybinė bendrystė.
Netrukus pasirodo Aleksos poezijos rinkinys „Giedantis rupūžys“, nominuotas „Poezijos pavasario“ apdovanojimui. Nominacija išliko, laurai atiteko kitam autoriui. Tačiau rezonansas, kurį knyga sukėlė, nepradingo. „Tada net nesvajojau, – prisimena Gasparas, – kad sykiu su Snieguole pasinersime į kitokį kūrybos pateikimą žiūrovams: pradėsime statyti meilės, atjautos, įsiklausymo tiltus žmonių širdyse.“
Dikčiūtės sukurta vokalinė siuita „Rupūžio giesmių improvizacijos“ sulaukė didelio klausytojų dėmesio. Jos suburta muzikos grupė „Impulsas“ sėkmingai koncertavo Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos klube, Maironio muziejuje Kaune, Plungėje, Veliuonoje ir kitur. Tai pirmasis bandymas, vadovaujantis performatyvaus meno principais, sujungti į vientisą meno kūrinį ne vien muzikavimą, vaidybą, bet ir profesionalių rašytojų balsus.
Kitas svarbus kūrybinis tiltas – misterijos „Pašvęstojo gimimas“ premjera Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyziečio (Bernardinų) bažnyčioje 2008 metais. Pasitelkus Oskaro Milašiaus ir Aleksos tekstus misteriją atliko 40 aktorių, muzikantų, choristų, šokėjų. Sausakimša šventovė ir žiūrovų ovacijos buvo neįkainojamas atlygis kūrėjams. Pasak Dikčiūtės, kuriant šią misteriją norėta perteikti pasaulio modelį: parodyti, kad šalia gyvena ir kitokio kūno žmonės. „Man, – liudija autorė, – buvo labai svarbi misterijos literatūrinė dalis, kuri surišo ir veiksmą, ir mano sukurtą muziką. Gasparo ciklo „Kaktusai ieško tėvynės“ poezija įkūnijo pasaulio dygumą, užaštrino iš Oskaro Milašiaus „Pašvęstojo gimimo“ plaukiančią melodiką. Kita vertus, abu autoriai kalba apie vertybes, kurios man svarbios, tačiau abiejų kalbėjimo stilistika labai skirtinga. Būtent toks susikirtimas ir skatina ieškoti ypatingo muzikinio skambesio.“
Kompozitorei antrino Aleksa: „Man rūpėjo, kaip garsas atsilieps į žodį. Misterijos veiksmą pavyko sujungti į vienį. Snieguolė sukūrė šiuolaikišką, veržlią, gana kietokos faktūros, tačiau ypatingo subtilumo muziką. Užbūrė visuma – ir judesys, ir bažnyčios skliautuose vibruojantys profesionalių ir aktorių su negalia balsai.“
Bendradarbiaujant abiem menininkams, netrukus buvo sukurta dar viena misterija – „Prabudimai“, vėl sujungianti poeziją su muzika (perkusija, elektronika), vaizdo vizualizacija bei šokiu, siekiant atskleisti gilų žmogaus vidinį pasaulį. Premjera įvyko 2009 m. Kėdainių Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje. Vertinant šį kūrinį socialiniu tarpdisciplininio meno aspektu, buvo akivaizdu, kad autoriams rūpėjo ne vien originalumas, bet ir dar didesnis nei „Pašvęstojo gimime“ socialinis įtaigumas. Misterija sėkmingai keliavo po Lietuvą, buvo atlikta pačiose įvairiausiose kultūros erdvėse.
Į klausimą, kodėl įgyvendindama kūrybinį sumanymą pasitelkė judėjimo ir intelekto negalią turinčius asmenis, Dikčiūtė atsako: „Mums, profesionaliems menininkams, kūryba kartu su ypatingais žmonėmis daro didžiulę įtaką kaip asmenybėms. Tokiuose projektuose nepakanka, kad būtum profesionalus muzikas, profesionalus aktorius, profesionalus rašytojas. Visiems – ir menininkams, ir žmonėms, turintiems kitokį kūną, – tenka patirti tranformuojantį bendravimo, psichologinį krūvį. Tikrai ne visi sveiki žmonės tą ištveria. Perskaičiusi Gasparo futuristinį romaną „Ėriukėlis stiklo ragais“ apie senojo ir naujojo žmogaus konfliktą, pradėjau mąstyti apie tai, kad mūsų kūnai yra tarytum nedidelės planetos. Suvokiau, kokie esame trapūs, kaip svarbu išsaugoti ne tik sveiką kūną, bet ir sveiką Žemę, kaip svarbu sustabdyti cheminę invaziją, ekosistemos griovimą.“ Taip gimė tęstinis projektas „Skambantys kūnai“. Bendradarbiaudami su įvairių medicinos sričių profesionalais, pasitelkdami tyrimų metodikas, kraujotakos indų – arterijų ir venų – garsus skirtinguose organuose, Snieguolės suburti kompozitoriai ir vaizdo menininkai sukūrė kūrinius, atspindinčius kūne vykstančius procesus, ir juos vizualizavo. Premjera įvyko 2015 m. lapkričio mėnesį „Menų spaustuvėje“ Vilniuje.
Kruopštaus bendro darbo dešimtmetį vainikavo profesionali interopera „Meilė be mirties smėlynuose“ (režisierė Saulė Degutytė). Didelę nuostabą ir nesumeluotą žiūrovų susidomėjimą kelia kūriniai, kuriuose negalią turintys žmonės kartu su profesionaliais muzikantais bei aktoriais įtraukiami į savitą kultūros reiškinį. Stebinčiuosius tokie reginiai visada provokuoja, sukelia tam tikrą kultūrinį šoką: žadą užkandę iš nuostabos, jie akivaizdžiai pamato, kad net ir specialieji poreikiai nėra kliūtis, kad jie kuria pridedamąją kūrinio meninę vertę.
Kita svarbi šios veiklos pusė – pats kūrybos procesas. Repeticijose tobulėja sutrikę judesiai, įgyjamas pasitikėjimas savimi, lavinama sutrikusi kalba, atkuriami ir sustiprėja bendravimo įgūdžiai. Keičiasi ne vien kūnas, bet ir žmogaus dvasia, jo emocijos, išryškėja įvairūs gebėjimai, lavėja abstraktus mąstymas. Aleksa, ne vien rašytojas, bet ir gydytojas, įsitikinęs: „Tokie projektai turėtų apimti kuo daugiau specialiųjų poreikių žmonių, nes meninės praktikos gali papildyti ir patobulinti dėl ergoterapijos ar kineziterapijos pasiektus įgūdžius, gerinti psichosocialinę aplinką.“
Kas paskatino kompozitorę Dikčiūtę imtis projekto – geooperos „Vitruvijaus žmogus“, arba „FI“? Snieguolė atsako: „Grožis šiuolaikinėje visuomenėje siejamas su materialiomis vertybėmis, po kuriomis vartotojiška visuomenė slepia savo dvasinį neįgalumą. Nutariau operoje išsiaiškinti kūniško ir dvasinio grožio sampratas, bandyti atrasti tokią grožio formulę, kurioje atsirastų vietos ir kitokiam, ypatingam kūnui. Pasitelkiau Leonardo da Vinci sampratą ir užsakiau Gasparui parašyti trylika tekstų, kurių pagrindą sudarytų žmogaus kūno biocheminės formulės.“ Gasparas prisimena: „Man toks sumanymas iš pradžių nepatiko. Bandžiau atsisakyti. Tačiau ar įmanoma ištverti Snieguolės spaudimą? Taip ir tapau gyvojo garso (alternatyvios muzikos grupė „Brave Noises“) ir veiksmo tapybos (dailininkė Audronė Brazauskaitė) performanso – geooperos – tekstų autoriumi.“
Operos premjera įvyko 2020 m., per pandemiją, uždarame Paluknio aerodromo angare bei lėktuvų kilimo ir nusileidimo takuose. Ji buvo tiesiogiai transliuojama Aktualaus meno tinklo platformoje VOXART. Muzikologė Vita Gruodytė savo monografijoje „Muzikinės lietuvių tapatybės pėdsakais“ (2024) apie šį kūrinį rašo: „Operos performanso dalyviams suteikiama galimybė pajusti savo kūną kitame matmenyje, išeiti iš determinuotos fizinės būklės per judesį, per piešinį, per skrydį, pasijusti globalios bendruomenės dalimi ir lygiaverčiu dalyviu.“
Naujausias Dikčiūtės ir Aleksos kūrybinės bendrystės vaisius – intraopera „Ėriukėlis stiklo ragais“. Gasparas prisimena: „Literatūros kritikė ir poetė Lina Buividavičiūtė, analizuodama lietuvių autorių futuristinius kūrinius, prisiminė ir mano distopinį romaną. Įvertino jį kaip moksliškai pagrįstą ateities viziją. Snieguolė pasirinko šį kūrinį meniniam tyrimui, o jos sukurtas biopsichosocialinis muzikos komponavimo modelis tapo pagrindu muzikinio veiksmo organizavimui keturiose erdvėse. Pasidaviau intrigai ir parašiau pagal romaną libretą.“
Operos premjera įvyko 2025 m. gegužę „Senjorų avilyje“ Vilniuje, muzikinį veiksmą organizuojant keturiose erdvėse. Kaip sako kompozitorė, „Ėriukėlis stiklo ragais“ – ne vien spektaklis, bet ir filosofinis eksperimentas, ir meninis-terapinis tyrimas – įtraukiantis, mokantis, gydantis tiek dalyvius, tiek žiūrovus. Visa tai vyksta vienu metu.“
Kovo 21-ąją Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilyje abu kūrėjai pristatys savo kūrybinės bendrystės dvidešimtmečiui skirtą misteriją „Septyni tiltai“. Reginyje, be misterijos autorių, dalyvaus aktorius Saulius Čėpla, vaizdo režisierius Gintaras Šeputis, aktorė ir dainininkė Rasa Kulytė-Polini, dainininkė Giedrė Genutaitytė, perkusininkas Dominykas Snarskis, arfininkė Viktorija Smailytė, kompozitorius, pianistas Mantvydas Leonas Pranulis, trombonininkas Paulius Balčytis ir garso menininkas Valdas Narkevičius.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
