Kad kūriniai gyvuotų ir toliau skambėtų

Kovo 7 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje scenoje solistė Asta Krikščiūnaitė kartu su savo buvusiais ir esamais studentais bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus, minėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. „Tai ne jubiliejinė, o muzikos šventė“, – mūsų pokalbio pradžioje pabrėžė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, daugybės reikšmingų operos vaidmenų, stambios apimties veikalų, kamerinės muzikos bei daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmoji atlikėja.

Koncerte skambėjo fragmentai iš Wolfgango Amadeus Mozarto, Giacomo Puccini, Gioacchino Rossini ir kitų klasikų operų bei kamerinė muzika. Taip pat išgirdome dar niekada Lietuvoje neskambėjusius Kurto Weillo operos „Gatvės scena“ („Street scene“) sekstetą ir Rossini ariją „Una voce m’ha colpito“ iš operos „Laiminga apgaulė“, kurie tarytum atspindėjo solistės veiklos tikslą – atrasti naują muziką ir ja dalintis su klausytojais. Kartu su Krikščiūnaite scenoje pasirodė Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Katarzyna Dudareva (sopranas), Salomėja Petronytė (sopranas), Vita Merkelytė (sopranas), Aistė Benkauskaitė (mecosopranas), Laurynas Viliušis (tenoras), Laurynas Aksamitas (tenoras), Klaudijus Zajančkauskas (baritonas), Pavelas Morgunovas (baritonas), Grantas Šileikis (baritonas).

Koncerto išvakarėse susitikome su profesore pasikalbėti apie svarbius jos kūrybinio kelio etapus – galimybes siekti dainininkės karjeros, daug lėmusius netikėtus atsitiktinumus, neblėstančią motyvaciją, lietuvišką muziką ir muzikinės kasdienybės džiugesį.  

Pokalbio pradžioje tradiciškai noriu pasiteirauti apie jūsų kūrybinio kelio pradžią: kokios buvo tuometės galimybės talentingai merginai iš Pasvalio siekti muzikinės karjeros?

Pirmą kartą į profesionaliąją sceną išėjau 1985 metais. Tais laikais Šiauliuose vyko senosios muzikos festivalis (dabar tarptautinis muzikos festivalis „Resurrexit“), kurį organizuodavo maestro Sigitas Vaičiulionis kartu su senosios muzikos vokaliniu ansambliu „Polifonija“ (nuo 1986 m. – Šiaulių valstybinis kamerinis choras). Su dainininkais Rima Daugėliene, Vytautu Bakula, Gintaru Vyšniausku atlikome Händelio kūrinį „Acis ir Galatėja“. Turbūt maestro paprašė mano profesorės Aldonos Vilčinskaitės-Kisielienės, kurios klasėje baigiau tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), o ji mane rekomendavo. Tai tapo tarsi atskaitos tašku, nuo kurio prasidėjo labai graži ir muzikaliai produktyvi draugystė su „Polifonijos“ choru, atvėrusi ir daugiau galimybių. Koncertuojant kažkas tave pastebi, išgirsta ir, jeigu neblogai pasiseka, taip ir įsisuka tas ratas. Vėliau pradėjau dirbti su pianiste Audrone Kisieliūte, su ja atliekame kamerinę muziką, ypatingą dėmesį skirdamos prancūzų autoriams. Bendradarbiauta ir su kvartetais – Čiurlionio, Vilniaus, su pastaruoju įrašėme pirmąją mano kasetę.

Amerikos lietuvių ir profesorės Vilčinskaitės rūpesčiu išvykau tobulintis į Niujorką, ten praleidau keletą metų. Tai buvo didžiulis ir, sakyčiau, vertybinis, kultūrinis bei mano pačios vokalinis žingsnis į priekį, nes buvo 1991-ieji, viskas tik tik prasidėjo... Ši patirtis mane užaugino ir praplėtė akiratį, ypač kai nuėjusi į Niujorko biblioteką pamačiau, kokie ten muzikinių partitūrų klodai.  

Debiutavote Klaipėdoje, stažavotės Niujorke, dirbote Estijoje, tačiau grįžote į Vilnių tuo metu, kai didžiulė dalis menininkų kaip tik kėlė sparnus svetur. Kuo grįstas toks apsisprendimas?

Tai buvo laikas, kai išvykti nebuvo paprasta ir, be to, neturėjome tiek drąsos. Dabartinis jaunimas turi ir drąsos, ir galimybių, o tų laikų žmonėms viskas dar buvo neįprasta, nepažįstama, baisu. Gal kitokiomis sąlygomis būtume buvę kitokie? Bet esu patenkinta tuo, ką turiu: iki šiol dainuoju ir galiu tą daryti, turiu puikią studentų klasę, labai mėgstu savo darbą.

O kaip pasirinkote dainininkės profesiją?

Mūsų giminėje beveik visi pedagogai – ir a.a. mamytė, ir a.a. teta, ir mano sesuo, ir pusseserė. Mamytė buvo muzikantė, su seserimi Gitana baigėme fortepijono specialybę muzikos mokykloje. Joje dainavau chore, altu, bet tapti dainininke niekad negalvojau. Gal irgi drąsos neužteko tokiai svajonei? Norėjau tapti muzikos mokytoja, bet įstoti pritrūko žinių. Kaip tik tuo metu draugė vyko į tuometę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, ir ją lydėdama netikėtai pati įstojau į Sofijos Vasiliauskienės dainavimo klasę. Pasirodo, atvykau ten, kur reikia.

Galima sakyti, kad netikėtumai, atsitiktinumai nemažai lėmė jūsų gyvenime?

Kai grįžau iš Amerikos į Vilnių, 1994–1995 m. Lietuvoje jautėsi sąstingis, teatrai buvo tušti, be žiūrovų. Kolega Audrius Rubežius važinėjo dainuoti į Taliną, aš jam padaviau kasetę, kurią jis perdavė Estijos nacionalinės operos teatrui (esu jam už tai dėkinga) ir teatras mane pakvietė dainuoti be jokios perklausos. Ten sukūriau Andželikos (Puccini „Sesuo Andželika“), Elizabetės (Verdi „Don Karlas“), Elvyros (Verdi „Ernanis“), Donos Anos (Mozarto „Don Žuanas“) vaidmenis. Tai buvo labai graži kūrybinė draugystė su režisieriais, dirigentais, tą laiką atsimenu kaip vieną gražiausių. Vėliau teko gastroliuoti su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dainuoti Estijos nacionalinėje filharmonijoje, produktyvi kūrybinė pažintis buvo su Andresu Mustonenu, su kurio vadovaujamu ansambliu „Hortus Musicus“ surengėme daugybę koncertų visoje Europoje. Kaip ir minėjau, viskas susiję. 

Kur slypi jūsų profesinės veiklos aktyvumo raktas? Kas jus motyvuoja?

Turbūt meilė tam, ką darau, tam, kas man patinka. Man visada buvo įdomu dainuoti tai, kas nauja, kas dar nebuvo atlikta. Kartą koncerte su Mustonenu Davido Oistrakho festivalyje Pernu, kuriame dainavau Richardo Strausso vokalinį ciklą „Keturios paskutinės dainos“, skambėjo ir kompozitoriaus Giyos Kanchelio kūrinys, o ir pats kompozitorius dalyvavo. Kanchelis išgirdo mano balsą ir vakarienės metu pasakė turintis kūrinį, kurį, manytų, tikrai turėčiau padainuoti. Taip atsirado nuostabi, užburianti, mediatyvi šio kompozitoriaus kamerinė kompozicija „Egzilis“, kurią keletą kartų dainavome su kolegomis muzikais. Pernai atradau André Previno keturių dainų ciklą balsui, violončelei ir fortepijonui, kurį jau atlikome ir vėl atliksime šį rudenį. Jei visos aplinkybės leis, ateity planuoju dar atrasti ir atlikti tai, kas atlieptų mane pačią – tiek balsą, tiek sielą.

O kas jums svarbu kaip menininkei?

Manau, kad meno kūrinio turinys. Taip pat tai, kas reikalauja profesinių iššūkių. Iš tikrųjų, nuostabios muzikos parašyta labai daug, o mes dažnai praplaukiame pro šalį ir atliekame ar klausomės to paties. Vis dėlto menininkas turi žvelgti plačiau, giliau, galų gale atlikti savo misiją ir pristatyti klausytojams ką nors nauja. 

Giedrius Kuprevičius, Audronė Žigaitytė, Algirdas Martinaitis savo scenos veikaluose yra skyrę jums partijų, taip pat esate ne vieno kompozitoriaus kūrinio pirmoji atlikėja. Papasakokite, kuo jums išskirtinė ši kūryba.

Sakyčiau, šių autorių muzika perteikia svarbią žinią, jei ne žodžiais, tai muzikos kalbos priemonėmis. Didžiulė atsakomybė ir garbė būti pirmajai atlikėjai. Juk kompozitorius į kūrinį sudeda savo širdį, sielą, mintis, talentą, o man patiki visa tai ištransliuoti, atliepti, įprasminti, tapti laidininku tarp jo ir klausytojo. Mano pagrindinė užduotis – kad kūrinys gyvuotų, toliau skambėtų.

2006 m. įkūrėte viešąją įstaigą „Cantus firmus“, kurios veikla siekiate populiarinti nacionalinę muziką. Kokia muzika buvo aktuali jos įkūrimo pradžioje, o kokia klausytojus suburia dabar?

2006 m. šventėme Miko Petrausko pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ 100-metį. Ta proga Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ją atlikome, įrašėme ir išleidome kompaktinę plokštelę, kuri dabar, kaip istorinis palikimas, yra mokyklose ir bibliotekose. Taip pat festivalyje „Pasaulio balsai“, vykstančiame nuo 2009 m. Palangoje, stengiamės pristatyti lietuvišką muziką, džiaugiamės, kad koncertai, vykstantys Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir kitose erdvėse, sulaukia gausaus publikos susidomėjimo. Festivaliu siekiame programų ir kolektyvų įvairovės – jame skamba vargonų, orkestrinė, chorinė, fortepijoninė, vokalinė muzika, pasirodo tiek brandūs, tiek jaunieji atlikėjai.

Į Lietuvos muzikinę kultūrą įnešėte daug reikšmingų reiškinių. Ką Lietuvos scena suteikė jums?

Lietuva man suteikė išsilavinimą, scenas, galimybes, pripažinimą. Jaučiu, kad žmonėms patinka tai, ką darau. Čia veikia ir aukštesnis tikslas: kalbamės vėlų vakarą, o už sienos repetuoja dirigentas Martynas Staškus su kovo 7-ąją koncertuosiančiais studentais. Dėl ko jie tą daro? Dėl muzikos.

Daugiau nei dvidešimt metų dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daugiau nei dešimtmetį vadovaujate Dainavimo katedrai. Kas svarbu dabartiniams studentams?

Visuomet yra visokių studentų – tai ne tik profesinis, bet ir didelis psichologinis darbas. Dainininko profesija reikalauja didžiulės atsakomybės ir stiprybės, nes kiekvieną kartą atėjęs į sceną turi daryti tai, ką ir kaip gali geriausiai, nepriklausomai nuo pasiekimų ar laikmečio. Žinia, be talento ir kasdienio sunkaus darbo, dainininkui taip pat reikia sėkmės. Kad laimės paukštė praskrisdama paliestų tave sparnu.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama