„Oskarai“ II
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Vieša paslaptis, kad „Oskarai“ iš tikrųjų atspindi ne kino meną, o pačią Holivudo industriją – jos prioritetus, rinkodarą ir galios balansą. Šių metų nominacijos tai tik patvirtina. Viena vertus, tarp favoritų atsirado ambicingų projektų – nuo Paulo Thomo Andersono politinės dramos „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, JAV) iki Ryano Cooglerio siaubo trilerio „Nusidėjėliai“ („Sinners“, JAV, Australija, Kanada), kurį kritikai vadina netikėtu žanro ir istorinio pasakojimo deriniu. Kita vertus, pati lenktynių logika jau pažįstama: apdovanojimų sezonas tampa ilga kampanija, kur svarbu ne tik filmo vertė, bet ir jo matomumas, studijų investicijos bei industrijos simpatijos.
Todėl ir šiemet (kaip kasmet) „Oskarų“ nominacijos atrodo tarsi kompromisas tarp skirtingų kino „stovyklų“: festivalinio autorinio kino, prestižinių studijinių dramų ir neretai į šį sąrašą prasprūstančių didelio biudžeto projektų. Nors Akademija pastaraisiais metais mėgina demonstruoti atvirumą įvairesniems balsams, galutiniai rezultatai dažniausiai rodo tą patį paradoksą: kuo platesnis darosi kino pasaulis, tuo atsargiau jį vertina Holivudas.
Apžvalgose neretai atkreipiamas dėmesys ir į kitą paradoksą: nors nominacijų sąrašas atrodo itin įvairus, reali konkurencija yra tik tarp kelių kūrinių. Visi kiti filmai – tik savotiškas simbolinis fonas. Kitaip tariant, nominacijų įvairovė dažnai funkcionuoja labiau kaip reprezentacinė strategija nei kaip reali meninių vizijų konkurencija.
Ryškiausiai šioje konkurencijoje išsiskiria du filmai, nuo pat apdovanojimų sezono pradžios minimi tarp pagrindinių favoritų. Vienas jų – Paulo Thomo Andersono „Mūšis po mūšio“, daugelio vadinamas tipišku vadinamojo prestižinio kino pavyzdžiu ir autorinio amerikiečių kino sinonimu. Antras – Ryano Cooglerio „Nusidėjėliai“, kuriame režisierius vampyrų mito estetiką sujungia su istoriniu pasakojimu apie rasę ir Amerikos praeitį. Toks modelis Holivude nėra naujas – jį jau anksčiau išpopuliarino Jordano Peele’o filmai ar kai kurie Guillermo del Toro darbai. Tačiau Cooglerio atveju šis derinys įgyja ir kitą dimensiją: režisierius, iki šiol labiausiai siejamas su didelio biudžeto studijiniais projektais, mėgina derinti autorinę ambiciją su komercija.
Šių metų nominacijose – du neanglakalbiai filmai, nominuoti ir geriausio filmo, ir užsienio filmo kategorijose. Geriausio filmo nominacija Klebero Mendonços Filho politiniam trileriui „Slaptasis agentas“ („O Agente Secreto“) atrodo bene paradoksaliausiai. Tai ryškus festivalinio kino pavyzdys – sudėtingas, beveik 160 minučių trunkantis pasakojimas apie gyvenimą Brazilijoje karinės diktatūros laikotarpiu. Politinė drama čia susipina su siurrealistiniais ir net groteskiškais epizodais. Tokia fragmentiška, sąmoningai nelygi filmo struktūra labiau primena šiuolaikinio autorinio kino eksperimentus nei tradicinį „Oskarų“ repertuarą. Turbūt tokie filmai Akademijos nominacijose dažnai atsiduria kaip simboliškai atstovaujantys „pasauliniam kinui“.
Visai kitokį, gerokai labiau nuspėjamą modelį reprezentuoja Joachimo Triero „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“) – šis filmas atrodo beveik idealus „Oskarų“ skonio pavyzdys. Tai santūri, aiškiai struktūruota šeimos drama apie tėvo režisieriaus ir jo dukterų santykius, kurioje asmeninė trauma, kūrybinė atmintis ir susitaikymo motyvas suvedami į gana klasikinę emocinę kulminaciją. Kitaip tariant, „Sentimentali vertė“ yra būtent toks europietiško autorinio kino variantas, kurį Akademija dažniausiai ir linkusi pripažinti: pakankamai subtilus, kad atrodytų „festivalinis“, bet kartu pakankamai skaidrus ir dramaturgiškai tvarkingas, kad būtų lengvai perskaitomas platesnės auditorijos. Todėl šio filmo pasirodymas pagrindinėje kategorijoje neatrodo netikėtas – veikiau tai dar vienas pavyzdys, kaip „Oskarai“ renkasi tarptautinį kiną, atitinkantį jų estetikos suvokimą.
Kiti šios kategorijos nominantai sudaro savotišką Holivudo prioritetų žemėlapį – nuo autorinių režisierių projektų iki didelio biudžeto studijinės produkcijos. Guillermo del Toro „Frankenšteinas“ („Frankenstein“, Meksika, JAV) tęsia režisieriui gerai pažįstamą gotikinio kino liniją, tačiau šįkart ji atrodo nuobodžiai saugi. Del Toro jau ne kartą kūrė monstrų istorijas kaip melancholiškas metaforas apie kitoniškumą ir vienatvę, todėl naujoji klasikinio romano ekranizacija primena veikiau savotišką režisieriaus estetikos pasikartojimą nei tikrą kūrybinį posūkį.
Yorgoso Lanthimoso „Bugonija“ („Bugonia“, Airija, D. Britanija, Kanada, P. Korėja, JAV) šių metų nominacijų sąraše atrodo kaip dar vienas pavyzdys, kad Akademija mėgsta apdovanoti jau atpažįstamą autorinį braižą. Nors šio režisieriaus estetika, kadaise atrodžiusi provokuojanti ir gaivi, pastaraisiais metais vis dažniau ima priminti savotišką savicitatų rinkinį. Chloé Zhao „Hamnetas“ („Hamnet“, D. Britanija, JAV) reprezentuoja kitą, Akademijos itin mėgstamą kategoriją – literatūros ekranizaciją. Zhao ankstesniuose darbuose gebėjo kurti jautrius, beveik dokumentinius žmonių portretus, tačiau pastarasis filmas atrodo tarsi įspraustas į akademiškai tvarkingos kostiuminės dramos formą su daug ašarų.
Dar vienas nominantas – Josho Safdie „Didysis Martis“ („Marty Supreme“, JAV, Suomija), pasakojantis apie stalo teniso čempiono Marčio Mauzerio karjerą. Kritikai ne kartą pastebėjo, kad filmas iš esmės tęsia režisieriui būdingą stilių – nervingą, chaotišką pasakojimą apie ambicijų ir savidestrukcijos apsėstą herojų. Intensyvus režisūros tempas ir stilistinė energija išlieka, tačiau dramaturgija dažnai atrodo fragmentiška, o pats personažas – tuščias ir manipuliatyvus.
„Traukinių svajones“ („Train Dreams“, JAV) pavadinčiau šios kategorijos pamestinuku. Clinto Bentley filmas, sukurtas pagal Deniso Johnsono romaną, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tipinis „rimto kino“ kandidatas: lėtas tempas, asketiška režisūra, daug Amerikos peizažų ir melancholiškų pauzių. Gal todėl kyla įspūdis, jog tai jau matytas filmas, kuris „Oskarų“ nominacijų sąraše atsiranda tarsi reprezentacinis ženklas – kad Akademija nepamiršta ir lėto, meditacinio kino, net jei tokie filmai retai tampa rimtais konkurencijos dalyviais. Tačiau reikia pripažinti, kad vaizdai ir muzika gražūs.
Kas geresnis?
Geriausio filmo kategorija leidžia kasmet apžvelgti Holivudo prioritetų žemėlapį, o štai aktorių nominacijos dažnai atskleidžia kitą šios sistemos pusę – jos emocinę ir simbolinę hierarchiją. Čia vis dar dominuoja dideli emociniai gestai, vaidmenys ir personažai, leidžiantys aktoriams tapti pagrindiniu filmo dramaturgijos centru.
Štai Timothée Chalamet „Didžiajame Martyje“ kuria ambicingo, per kitus lipančio sporto pasaulio karjeristo portretą – energingą, nervingą ir, viliuosi, sąmoningai paviršutinišką personažą, kurio magnetizmas remiasi ne tiek emociniu gyliu, kiek aktoriaus gebėjimu užvaldyti ekraną. Michaelo B. Jordano vaidmuo „Nusidėjėliuose“ išskirtinis (Akademijos ribose) tuo, kad aktorius vaidina dvynius, kurių skirtingi charakteriai leidžia demonstruoti techninį virtuoziškumą. Leonardo DiCaprio personažas Paulo Thomo Andersono dramoje „Mūšis po mūšio“ atrodo pavargęs, išsiderinęs, net šiek tiek apgailėtinas – tai veikiau žlungančio politinio herojaus nei triumfuojančios figūros portretas. Ethanas Hawke’as Richardo Linklaterio „Mėlynajame mėnulyje“ („Blue Moon“, JAV, Airija) siūlo klasikinį šios kategorijos vaidmenį – melancholišką kūrėjo portretą, kai sąmojis, saviplaka ir profesinis nuovargis susilieja į subtilų, tačiau teatrališką vaidmenį. O Wagneris Moura „Slaptajame agente“ tampa savotiška šio penketo priešprieša: jo vaidyba paremta ne demonstratyvumu, bet nuolatiniu savęs slopinimu: tai žmogaus, gyvenančio diktatūros baimėje, portretas, kai svarbiausia ne išorinė transformacija, o vidinė įtampa. Bet mes juk puikiai žinome, jog šis aktorius statulėlės tikrai negaus, – jo personažas per daug niuansuotas, kad būtų suprastas.
Geriausios aktorės kategorija šiemet, palyginti su vyrų vaidmenimis, atrodo gerokai blankesnė. Nors nominantės – talentingos ir skirtingos aktorės, jų personažai dažnai konstruojami pagal gana siaurą dramaturginį modelį. Kol vyrai šiemet vaidina politinius antiherojus, paranojos apsėstus karjeristus ar istorinių traumų paženklintus veikėjus, moterims dažniausiai tenka emocinės kančios ar asmeninės krizės teritorija. Jessie Buckley „Hamnete“ kuria gedinčios motinos portretą – intensyvų ir kone fiziškai jaučiamą vaidmenį, tačiau pats personažas remiasi gana tradicine tragedijos schema.
Rose Byrne filme „Jei galėčiau, tau įspirčiau“ („If I Had Legs I’d Kick You“, rež. Mary Bronstein, JAV) balansuoja ties nuolatinio nervinio išsekimo riba – jos vaidyba dramaturgiškai uždaryta ankštoje psichologinės krizės erdvėje. „Meilės melodijoje“ („Song Sung Blue“, rež. Craig Brewer, JAV) suvaidinusios Kate Hudson atveju Akademija renkasi dar vieną saugų variantą – biografinį vaidmenį, kai nostalgija ir muzikinio pasaulio romantika veikia kaip patikimas „oskarinio“ pasirodymo modelis. Renate Reinsve „Sentimentalioje vertėje“ siūlo bene subtiliausią vaidmenį, tačiau būtent tokie niuansuoti vaidmenys „Oskarų“ kontekste dažnai lieka mažiau pastebėti. Emma Stone „Bugonijoje“ tęsia bendradarbiavimą su Yorgosu Lanthimosu – jos personažas ir vėl neperžengia absurdiškos režisieriaus visatos ribų, o ironija ir emocinė distancija tampa jau iki skausmo atpažįstamomis pagrindinėmis vaidmens priemonėmis.
O kas gi šiemet yra tie režisierių režisieriai? Žvelgiant į nominacijos penketą, Akademijos atsakymas gana aiškus: Paulas Thomas Andersonas, Ryanas Coogleris, Chloé Zhao, Joachimas Trieras ir Joshas Safdie – penki autoriai, kurių pavardės jau seniai yra patikimi kino industrijos prekių ženklai. Todėl geriausio režisieriaus paskelbimas kasmet veikia kaip savotiškas ritualas – šiek tiek rimtas, šiek tiek ceremoninis ir, kaip visada „Oskaruose“, truputį nuspėjamas. Ir jei kas nors vis dar klausia, kas laimės, atsakymas paprastas: laimės Holivudas.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
