Metas kelti sunkius klausimus

Valentyno Vasyanovychiaus naujausias filmas „Iki pergalės!“ („To the Victory!“, Ukraina, Lietuva) pristatytas tarptautiniame Toronto kino festivalyje, kuriame pelnė pagrindinį konkursinės programos „Platforma“ prizą. Filmas pateikia itin intymų režisieriaus portretą. „Iki pergalės!“, kuriame susilieja dokumentikos ir fikcijos ribos, kol kas asmeniškiausias Vasyanovychiaus darbas. Jis buvo filmuojamas režisieriaus bute ir yra tiesiogiai įkvėptas jo kasdienio gyvenimo. Filmo centre – kino kūrėjas, susiduriantis su karo padariniais: netekęs valstybės finansavimo ir institucinės paramos, tačiau vedamas nepajudinamo troškimo kurti. Vasyanovychius nesiremia alegorija – jis nukreipia objektyvą į save, savo namus, savo nuovargį ir savo šeimą, paversdamas asmeninę krizę drąsiu kinematografiniu eksperimentu. Taip Vasyanovychius kelia klausimą, ar kinas gali būti išgyvenimo būdas – tiek menininkui, tiek šaliai.

Prieš premjerą „Kino pavasaryje“ kalbamės su Valentynu Vasyanovychiumi ir filmo prodiuseriu Volodymyru Yatsenko.

2022 m. rudenį su Volodymyru Yatsenko rengėme trumpą pranešimą apie jūsų projektą portalui „Cineuropa“. Tuomet jis pavadino filmą asmeniškiausiu iš visų, kuriuos kada nors esate sukūręs. Ar tai tiesa?

Valentyn Vasyanovych: Taip. Prasidėjus karui, po tam tikro laiko, kai susitaikiau su šiuo baisiu įvykiu, pajutau, kad turiu kažkaip tai apmąstyti, nufilmuoti ką nors svarbaus. Iš pradžių galvojau apie karinę dramą, bandžiau kurti dokumentinius filmus, bet tai man nepatiko.

Pamažu išryškėjo kita tema: mano draugai išgyveno skyrybas, mano žmona su vaiku taip pat buvo užsienyje. Atrodė, kad mūsų santykiai buvo geri, bet atstumas darė savo. Ir aš supratau: tai pagrindinis dalykas, apie kurį verta kalbėti. Juk karo metu skyrybų daug daugiau, ir tikriausiai po karo ši banga tik didės. Taip atsirado istorija, kuri iš dalies susideda iš mano ir mano draugų patirties. Nusprendžiau pats vaidinti pagrindinį vaidmenį, todėl pasakoju apie save – nuoširdžiai ir ironiškai.

Ironija tikrai juntama.

V. V.: Gerai, kad mano draugai tai puikiai supranta. Mes puikiai praleidome laiką filmavimo aikštelėje, ruošdamiesi. Tai mus išgelbėjo nuo sunkių dalykų, kurie vyko aplinkui.

O berniukas, vaidinantis sūnų, ir yra jūsų sūnus?

V. V.: Ne, tai Hrysha Naumovas, puikus aktorius. Jis vaidino sūnų, o mano tėvo vaidmenį taip pat atlieka aktorius. Pagrindinio veikėjo žmoną vaidino prodiuserė, su kuria kūriau pirmuosius savo filmus.

O kaip ryžotės pats imtis pagrindinio vaidmens? Nebuvo baisu?

V. V.: Žinoma, buvo. Visą gyvenimą bijojau kameros. Bet kalbėdamasis su savo draugu Vladu Odudenko (filme jis taip pat vaidina herojaus draugą – N. S.) staiga pajutau, kad įdomu tiesiog fiksuoti mūsų dialogus. Mes sąmoningai pabandėme tai pakartoti – ir tai suveikė.

Kai šalia yra draugai, baimė dingsta. Tu nemąstai, kaip atrodai, ką pasakys kiti. Tiesiog esi savimi. Ir tada viskas pavyksta iš pirmo karto, net per repeticijas. Nereikia išgalvoti personažo – pakanka būti sąžiningam. Todėl man tai atrodė labai natūralu ir kartu tapo iššūkiu. O be iššūkio kiną kurti nėra įdomu.

Jūsų ankstesni darbai pasižymėjo griežta struktūra ir aiškia forma. Jūsų stilius yra atpažįstamas: kamera visada centre, kadras labai subalansuotas. O čia – visiškai kitaip, labiau dienoraštinis kinas.

V. V.: Aš tyčia nieko neišgalvojau, nebandžiau keisti stiliaus ar plėsti „paletės“. Filmavau taip pat: jei lokacija nereikalavo ypatingų rakursų ar kokių nors operatoriaus „triukų“, tai pastatydavau kamerą centre ir kurdavau paprastą, suprantamą mizansceną. Tiesiog šį kartą istorija pagrįsta dialogais, kitaip aš negalėjau jos papasakoti.

Ar dialogai buvo iš anksto parašyti?

V. V.: Procesas buvo toks: aš padariau keletą scenos „juodraščių“, pavyzdžiui, ant stogo. Bet jie buvo nuobodūs. Tada Vladas sako: „Viskas nuobodu, geriau susimuškim.“ Mes su operatoriumi Misha Lubarsky užlipome ant stogo. Jis pastatė kamerą, tuo pačiu metu reguliuodamas fokusą ir laikydamas mikrofoną. Ir iš pirmo dublio išėjo scena, kuri liko filme. Dažnai po tokių improvizacijų užrašydavau tekstą scenarijaus forma, struktūruodavau. Bet kai pradėdavome mokytis ir kartoti parašytą tekstą, niekas negalėdavo jo įsiminti.

Volodymyr Yatsenko: Na, jau senstame.

V. V.: Taip, kognityviniai gebėjimai ir anksčiau nebuvo išskirtiniai, o dabar – tuo labiau. Bet tai normalu. Ir netgi gerai: kai nebandai atkartoti teksto pažodžiui, atsiranda netikėtų posūkių, kurie gali net pradžiuginti. Jei tai galima pavadinti metodu, tai štai jis. Mes tiesiog mėgavomės procesu: vaidinome save, filmavome filmą apie save – tai buvo mūsų pačių dovana sau.

Pirmoji scena – per radiją kalbama apie demografinę krizę. Labai simbolinė pradžia, užduodanti toną visam filmui. Ar jus asmeniškai ši tema jaudina?

V. V.: Taip, labai. Nes kalbama apie šalį, kurioje turėsime gyventi mes ir mūsų vaikai. Man svarbu, kas čia liks, kaip mes vystysimės ir kas bus išrinktas prezidentu. Bijau populistų, kurie gali vėl nutempti šalį atgal. Didžiausia baimė – kad po karo mes dar labiau nesusilpnėtume.

Filme yra daug vidinių pokštų ir aliuzijų, suprantamų tik siauram ratui. Ar nebijote, kad platesnei auditorijai tai bus nesuprantama?

V. V.: Taip, tai filmas saviems žmonėms. Aš jau neturiu iliuzijų dėl masinės auditorijos. Kuriu nedidelei žmonių grupei, kuri yra pasirengusi žiūrėti mano filmus.

V. Y.: Bet atkreipkite dėmesį: šį kartą mes dirbome ne už valstybės lėšas. Priešingai nei daugelis kolegų, kurie karo metu filmavo ne itin kokybišką turinį už biudžeto pinigus, mes nepaėmėme nė cento iš mokesčių mokėtojų. Mes finansavome save pačių jėgomis ir fondų dotacijomis. Ir tai yra principas. Nes kai sakai kažką svarbaus savo lėšomis, tai visai kitoks jausmas nei kuriant filmą „valstybei“.

V. V.: Taip, tai visiškai kitoks atsakomybės lygis. Kai filmas finansuojamas valstybės lėšomis, visada galvoji, kaip jį priims žiūrovai. O čia leidome sau būti nuoširdiems, be savicenzūros. Ir, sąžiningai sakant, man pačiam kartais nepatogu žiūrėti šį filmą – tai tarsi vaikščioti po miestą nuogam.

O kaip dėl to pokšto, kai prodiuseris parduoda paveikslą, kad galėtų nufilmuoti filmą?

V. Y.: Tai netgi ne visai juokai. Manau, kad mums tai visiškai įmanoma ateitis. Jūs žinote apie konfliktą tarp dalies kinematografininkų ir Valstybinės kino agentūros. Daugiau nei 700 žmonių pasirašė laišką, kuriame reikalavo skirti lėšas ne filmų gamybai, o gynybos reikmėms. Tačiau pinigai vis tiek buvo paskirstyti kinui, ir, pirma, jų buvo per mažai, kad realiai padėtų industrijai, o antra – kilo nemažai klausimų dėl proceso skaidrumo.

Pavyzdžiui, ESF fondo ekspertai yra užsieniečiai, kurie atrenka geriausius Ukrainos projektus, – ir tai veikia. O pas mus dažnai būna taip, kad komisijose sėdi žmonės, patys teikiantys savo darbus. Animacijos srityje, pavyzdžiui, darbus vertina žmonės, kurie neturi nieko bendro su animacija.

Būtent todėl sukūrėme šį filmą be kompromisų – nuoširdžiai, apie tai, kas mums iš tiesų rūpi. Tai pirmas ukrainiečių filmas, kuris klausia: kas bus po karo? Juk pirmoji diena po karo gali būti net sunkesnė nei pirmoji karo diena. Nes dabar mus vienija bendras tikslas – išsaugoti šalį. O kas bus, kai šio spaudimo nebeliks? Kaip mums vėl išmokti gyventi kartu: tiems, kurie išvyko ir nebegrįš, tiems, kurie pabėgo, ir tiems, kurie liko? Tai dideli klausimai. O Valentynas – pirmas, kuris išdrįso juos užduoti.

Valentynai, jūsų ankstesni darbai buvo pristatyti Venecijoje, o šįkart – Toronte. Ar tai jums yra nusivylimas, ar, atvirkščiai, galimybė prisistatyti naujai auditorijai?

V. V.: Paprastai po Venecijos važiuodavome į Torontą, taigi čia ne pirmoji mūsų patirtis ten. Gerai pažįstu šį festivalį – jis didelis, turi savo rinką, o tai svarbu mūsų pardavimo agentams. Venecijoje pagrindinis konkursas – tai didelė eilė, į kurią patekti labai sunku. Mes jau turime apdovanojimą „Horizontų“ programoje, todėl dabar nėra prasmės ten grįžti. O dalyvauti nekonkursinėse sekcijose irgi nėra prasmės. Sąžiningai sakant, man šis festivalinės sėkmės etapas jau baigtas. Į šiuos dalykus žiūriu ramiai. Suprantu, kad tai svarbu reklamai ir rinkodarai, bet tegul tuo užsiima kiti.

V. Y.: Mums buvo pasiūlytos įvairios nekonkursinės programos, bet turėjome atsižvelgti į kontekstą. Pavyzdžiui, būti vienoje programoje su Sokurovu – tai būtų buvę labiau pažeminimas. Mūsų kartelė aukšta, nes būtent Venecijoje pradėjome savo festivalinę karjerą. Be to, nenorėjome laukti kitų metų, Berlyno kino festivalio ar naujo ciklo. Norėjome išleisti šį filmą būtent dabar, kol jis turi prasmę. Nes jis yra „čia ir dabar“. Mums tai svarbu. Be to, atrodo, tai pirmas atvejis Ukrainos kino istorijoje, kai patekome į vienintelę Toronto konkursinę programą „Platforma“. Ten yra tik apie dešimt filmų. Tai labiau žingsnis į šoną nei į viršų ar į apačią, bet vis tiek įdomu.

Manau, po pagrindinio konkurso Venecijoje į visus klausimus atsakyta. Kita vertus, ne visada Vakarų žiūrovai ar festivalių programų sudarytojai gali iki galo suprasti įvairius niuansus. Mes rodome ateitį, apie kurią net Ukrainoje ne visi galvoja, o Europoje – tuo labiau. Galvoti apie ją nemalonu, bet teks. Todėl mes ramiai žiūrime į tai, kad dabar filmas gali būti neįvertintas.

V. V.: Tuo pačiu metu Europos festivalių „respublika“, nežinodama visų mūsų realijų, filmą suvoks abstrakčiai. Tai nėra blogai. Tarptautiniam platinimui tai normalu. Bet dabar bijau filmo išleidimo Ukrainoje. Galbūt verta palaukti, kol baigsis karas. Antraip reakcija gali būti pernelyg aštri.

V. Y.: Manau, kad išleisti verta. Mes galime priversti žmones atsiriboti nuo kasdienės kovos už išlikimą ir pagalvoti, kas bus po to. Nes svarbu apie tai pagalvoti dabar, o ne tada, kai viskas įvyks ir po dviejų savaičių bus rinkimai.

Paskutinis klausimas. Filmas atrodo labai nuoširdus, tarsi savęs paieškos. Ar galima sakyti, kad tai naujas etapas, pasirengimas kūrybiniam lūžiui?

V. V.: Taip, žinoma. Kituose filmuose aš pats filmuosiuosi, pakviesiu šeimą, draugus, filmuosime namuose. Nes bijau, kad Europos fondai pavargs mus remti, o Ukrainos valdžia taip ir nesupras, kad kinas yra svarbi tautos gyvenimo dalis. Ir mes tiesiog neturėsime galimybės kurti normalių filmų su tinkamais biudžetais. Todėl galvoju apie „kino savo jėgomis“ kelią. Tai suteikia didelę laisvę. Tu darai, ką nori, nemąstai apie biudžetą ar žiūrovų lūkesčius. Tai leidžia nuoširdžiai plėtoti dialogą su savimi ir perteikti jį kitiems.

V. Y.: Manau, kad būtent tai ir yra kultūra. Kai nuoširdžiai kalbiesi su savimi, netarnauji niekieno interesams – nei valdžios, nei visuomenės. Kai keli fundamentalius klausimus ir sąžiningai į juos atsakai.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama