Judesys kaip baigties ir pabaigos nebuvimas

Edvinas Jakonis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto šokėjas, kurį laiką dirbęs ir Nacionaliniame Anglijos balete. 2025 m., Lietuvos baletui minint šimtmetį, tapo vedančiuoju solistu. Šoko tiek klasikiniuose pastatymuose – „Žizel“ (choreografė Lola de Avila, LNOBT, 2020 m.) ir „Arlekino milijonai“ (choreografas Alexei Ratmansky, LNOBT, 2023 m.), tiek moderniuose: „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, LNOBT, 2022 m.), „Moving rooms“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, LNOBT, 2025 m.). Choreografinių dirbtuvių projekte „Kūrybinis impulsas X“ pristatė savo kurtą choreografinį etiudą „Fundamentalusis adagio“.

Susitinkame pokalbio praėjus trejiems metams. Kai žvelgiate į žmogų prieš tuos keletą metų, kaip šokis pakeitė jūsų asmenybę?

Per pastaruosius metus šokis mane vedė transformatyviu savęs ir pasaulio pažinimo keliu. Visos gyvenimo patirtys vienaip ar kitaip siejasi su juo, lyg tai būtų visa jungianti jėga, nusakanti vidinę būseną, surinktų prisiminimų kolekciją, materialias pamokas ir savimonę. Tokia tankiai su šokiu susijusi savęs pažinimo raida nėra lengva, bet kartu apdovanojanti nišinėmis patirtimis, įgūdžiais naviguoti tokiame nuo meno priklausomame pasaulyje. Skamba kaip kraštutinumas, bet šiuo metu – taip.

Buvote išvykęs dirbti į Nacionalinį Anglijos baletą. Kokius skirtumus pastebėjote tarp trupių Lietuvoje ir užsienyje?

Tokį palyginimą ir išvadas sunku daryti dėl skirtingo repertuaro, repeticijų kiekio ir aplinkos mentaliteto. Kiekviena terpė neabejotinai turi savo subtilumų ir principų, tačiau darbo virtuvė ir jos vidinė dinamika skirtingose darbo vietose mažai kuo skiriasi.

Vis dėlto šiuo metu LNOBT trupė, vadovaujama Jurgitos Droninos, eina identiteto paieškų ir savęs atradimo keliu, todėl kyla nemažai iššūkių, atsiranda naujovių. Anglijos nacionalinio baleto trupė šį kelią jau nuėjusi ir viską susidėliojusi į vietas.

Kas paskatino sugrįžti ir šokti Lietuvoje?

Mano sentimentalumas. Ilgėjausi namų ir pažįstamų veidų, mūsų nuostabaus teatro. Žvelgdamas atgal suprantu, kad tai – ne visai subrendusio žmogaus vizija. Jis dar tik mokosi būti pasaulyje su savomis žaidimo taisyklėmis. Bet nesigailiu grįžęs į Vilnių. Priimu tai kaip dar vieną savo virsmo etapą, kupiną gyvenimiškų pamokų.

Išties grįžti paskatino Jurgita Dronina – ji mane pakvietė. Londone patyriau stagnacijos būseną, ir ji parašė pačiu tinkamiausiu metu. Man labai reikėjo spyrio siužeto pokyčiui, todėl gavęs žinutę iš Jurgitos priėmiau sprendimą.

Šis sezonas LNOBT skirtas Lietuvos baleto šimtmečiui. Ką reiškia artistui dirbti tokiu laikotarpiu?

Dirbti tokiu laiku – be galo simboliška. Nors darbo krūvis didelis, jis užlietas stipraus tradicijos pojūčio. Man atrodo, esu nelengvai, bet pakankamai susitaikęs su konceptu, kad visiška gyvenimo kontrolė neįmanoma. Tačiau sugrįžimo būtent tokiu svarbiu Lietuvos menui laiku sunku neromantizuoti ir nematyti tame aukštesnės prasmės ir likimo.

Neseniai įvyko lemtingas „Žizel“ spektaklis, po kurio buvote paskelbtas vedančiuoju LNOBT solistu. Kokią reikšmę jums, kaip šokėjui, tai turi?

Visų pirma, tokios pareigos indikuoja, kad turėčiau turėti pakankamai patirties ir išminties naviguojant mūsų meno srityje. Žinoma, padidėjo darbo krūvis, o tai kelia daugiau emocinės bei fizinės įtampos. Tokie dalykai reikalauja labai strategiško požiūrio į profesiją, vaidmens atlikimą ir darbo grafiką. Jaučiu didelę atsakomybę, galiu įvertinti savo raidą nuo pirmojo sezono iki dabarties taško.

Labiausiai šis karjeros laiptelis lemia tai, kad dabar turiu atlikti ne solinius, o tik vedančiuosius vaidmenis. Jie reikalauja ne tik daug fizinių, bet ir emocinių investicijų.

Toks spektaklis kaip „Žizel“ turi stiprią simbolinę reikšmę. Šiuo baletu atlikėjai pradeda ir baigia karjerą.

Kaip manote, kas sudėtingiausia būnant vedančiuoju solistu?

Visi vaidmenys – pagrindiniai, atsakingi ir reikalaujantys labai didelės asmeninės investicijos. Kartais jaučiuosi ne visada turintis tiek daug vidinių resursų. Ši pozicija reikalauja gebėjimo strateguoti tiek repeticijose, tiek scenoje spektaklio metu, kad išgautum tą rezultatą, kurio žiūrovas yra nusipelnęs.

Dešimtajame „Kūrybiniame impulse“ dalyvavote kaip choreografas, šiemet pasirodėte kaip šokėjas. Ar planuojate plėtoti savo choreografinį stilių, kurdamas šokį?

„Kūrybinio impulso“ euforinis debesis jau išsisklaidęs, nors pastarajame turėjau naują, didžiulę patirtį – teko filmuoti videoklipus, kurių kūryba tapo didžiuliu nuotykiu. Šį procesą iki šiol prisimenu su didele šiluma.

„Kūrybinis impulsas“ man asocijuojasi su dideliu spontaniškumu bei laiko stoka, tačiau visada džiaugiuosi jo rezultatu. Mane žavi plačios galimybės ir mūsų kūrybinė bendruomenė, sugebanti koordinuotis tarpusavyje per tokį trumpą laiką ir parengti netikėtų gražių dalykų.

Po kurio laiko supratau, kad noras kurti choreografiją niekur nebuvo dingęs. Praeitą „Kūrybinio impulso“ sezoną šokau Dorėjos Atkočiūnas numeryje „Dviejų karalių pasaka“, o darbas su ja mane be galo įkvėpė. Pasinėriau į visiškai naują, man iki tol nepažįstamą judesio ir kūno kalbos erdvę. Nustebau, kad mano kūnas gali judėti kitokiomis trajektorijomis, niuansuoti judesį visai kitu lygmeniu, kurio anksčiau pats nebuvau suvokęs.

Būtent ši patirtis mane labai stipriai paveikė ir paskatino priimti sprendimą – šiais metais noriu kurti choreografiją, o ne koncentruotis vien į vizualinius dalykus. Nors nežinia, kaip viskas susiklostys, gal teks derinti abu dalykus. Labai norėčiau skirti laiko eksperimentams su judesiu, jei tik bus tokia galimybė, nes jaučiu, kad nuo mano pastarojo choreografinio darbo daug kas pasikeitę: tiek mano choreografinis ir judesio skonis, tiek vizija, dramaturginis mąstymas choreografiniame tekste.

Didelę įtaką man taip pat padarė darbas su Martynu Rimeikiu kuriant „Kopeliją“. Martynas repeticijų salėje dažnai buvo labai spontaniškas – mes kartu kūrėme, bandėme ir stebėjome, kas veikia, kaip gimsta sprendimai, reaguojant į tai, ką daro šokėjai, kaip ir kokiomis trajektorijomis juda jų kūnai. Tai buvo ir šokiruojantis, ir nuostabą keliantis procesas – labai įkvepiantis ir motyvuojantis dar kartą išbandyti jėgas būtent choreografijoje.

Nemažai teko dirbti ir su fotografija, vaizdo klipų filmavimu. Kokią įtaką vizualieji menai daro jūsų kūrybai?

Nuo dvylikos metų filmavau ir fotografavau – savarankiškai išmokau montuoti ir įvairių kitų dalykų. Visą laiką kūriau kažką sau. Esu labai vizualus žmogus. Mane itin žavi įvairios vizualinio meno formos ir jų raiška.

Choreografijos srityje nesijaučiu pakankamai kompetentingas, kad galėčiau labai tvirtai atsakyti į su ja susijusius klausimus, nes man pačiam tai būtų didelis eksperimentas. Tai būtų bandymas dar kartą grįžti prie kūrybinio proceso. Kaip minėjau, choreografiją esu kūręs tik vieną kartą ir, atvirai kalbant, tuo darbu nesu patenkintas. Todėl dabar labai norisi vėl „pažaisti“ šioje srityje, vėl ją patyrinėti ir pačiam iš naujo atrasti.

Žiūrovai scenoje mato sunkaus darbo rezultatą, bet nemato proceso. Koks spektaklis ar vaidmuo iš jūsų pareikalavo daugiausia fizinių ir emocinių jėgų?

Visada svajojau atlikti Alberto vaidmenį balete „Žizel“ ir išgyventi šį pasakojimą, kuriame „maudžiausi“ jau ne vienoje versijoje ir atlikdamas ne vieną vaidmenį. Tačiau niekada nebuvau iki galo pasinėręs būtent į Alberto liniją. Neabejotinai tai fiziškai ir emociškai sunkiausias vaidmuo, kurį man teko atlikti scenoje. Labai džiaugiuosi, kad patyriau Jurgitos Droninos mentorystę – jos dalijimąsi vaidmens ruošimo subtilybėmis, tam tikromis paslaptimis. Tuomet iš tiesų supranti, kiek daug galimybių slypi viename vaidmenyje ir koks platus yra skirtingų kelių žemėlapis, kurį gali pasirinkti.

Emociškai tai itin sudėtingas darbas. Atsižvelgiant į patį libretą, kiekvieną kartą tenka išgyventi išdavystės momentą – Alberto išdavystę Žizel, jos mirtį ir savo personažo veiksmų pasekmes. Tai labai intensyvios emocijos: kova už gyvybę, kaltė, atleidimo prašymas ir kiti vidiniai lūžiai. Visi šie siužetiniai elementai po išoriniais veiksmų stereotipais atveria labai didelę erdvę kūrybai ir saviraiškai – čia nėra vieno teisingo ar neteisingo būdo.

Šokau du spektaklius ir jie buvo visiškai skirtingi – taip pat ir generalinė repeticija. Kiekvieną kartą buvimas scenoje turi stiprų impulsyvumo momentą: net maži mikrosusitikimai žvilgsniais su partnere ar kordebaleto šokėjais gali suteikti visiškai naują impulsą ir atverti kitokią išraiškos galimybę.

Ką jums reiškia judesys?

Šiuo metu judesys man yra nuolatinis baigties ir pabaigos nebuvimas. Tai sunkiai apibrėžiamas, bet labai tiksliai jaučiamas konceptas, kuriame telpa nuolatinės transformacijos motyvas. Tai tarsi momentas laike, kuris net ir šimtą kartų atkartotas niekada nesuteikia absoliučios kontrolės jausmo. Priešingai – verčia pasitikėti akimirkos galia, jos trapumu ir neišvengiamu neapibrėžtumu.

Atrodo, lyg judesio formoje gyventų begalė subjektyvių tonų ir pustonių, skirtingų būsenų, nuotaikų, net vidinių prieštaravimų. Ir būtent tame nuolatiniame virsme, tame slystančiame nestabilume man ir glūdi judesio grožis.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama