Būti vertiems Mokytojos

Prieš dešimtmetį Johanno Sebastiano Bacho Čakoną smuikininkė Ingrida Armonaitė griežė Thomo Manno festivalyje. Pradžios koncerte šiuo kūriniu ji iškilmingai, tvirtai bei koncentruotai paskelbė, „įgarsino“ tuomečio festivalio temą – „Sąžinės proveržis“. Kūrėjo, menininko vaidmuo, atsakomybė visuomenei – tai tik dalis tąsyk festivalyje svarstytų temų, kurios ir tada, bet dar labiau dabar siejasi ar net yra suaugusios su Ingrida Armonaite. Nespėliosiu, kiek ir kada Armonaitė yra griežusi Čakoną, bet esu tikra, kad tai buvo jai artimas kūrinys, su kuriuo ji, panašiai kaip jos mokytojas smuikininkas Raimundas Katilius, buvo užmezgusi ypatingą ryšį – apie tai teko išgirsti iš pačios Ingridos. O štai ir tąsa – prieš porą metų jau minėtame Th. Manno festivalyje rečitalį rengdamas buvęs Armonaitės mokinys Pijus Česaitis (tuo metu jau Veimaro Ferenco Liszto aukštosios muzikos mokyklos studentas) savo solo programą pats pasirinko pradėti Bacho Čakona. Taip, tai smuikininkus formuojantis veikalas, neretai ženklinantis svarbius etapus, įvykius, atmintis, betgi ir reikalaujantis atsiduoti jam „visa siela, visu savimi“ (Edmundo Gedgaudo pastebėjimas apie Armonaitę).

Bemaž per Armonaitės gimtadienį (šis – vasario 24 d.), vasario 25-ąją, Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvyko koncertas „Hommage à Ingrida“, minintis jau metus be Ingridos. Koncertas prasidėjo labai dėsningai – jau minėta Bacho Čakona (iš Antrosios partitos smuikui solo, BWV 1004), bet atliktas labai netikėtai ir be galo paveikiai. Į sceną žengė per 30 smuikininkų – Armonaitės klasės absolventai, trumpiau ar labai ilgai (Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) šioje klasėje patirtį kaupę, visi susivieniję šiam ypatingam smuiko solo repertuaro kūriniui, kurį nebūtinai visiems pavyksta įgyvendinti asmeniniame repertuare. Tai buvo bemaž geniali Lietuvos kamerinio orkestro smuikų koncertmeisterės Irmos Belickaitės idėja: Čakonos temą, akordinius epizodus griežė visi, o 30 variacijų – jau soluodami po vieną, susikaupę ir labai atidžiai „ausdami“ šią keliolikos minučių, 256 taktų drobę. Ne tik muzikos profesionalus, mėgėjus, bet ir ją tyrinėjančiuosius stulbina Čakonos dvilypumas: kone plieninė natų teksto konstrukcija ir improvizaciškumo regimybė. Kaip tik šių savybių darną ir kūrė visų drauge ir kiekvieno soluojančiojo išsisakymas – vis kitoks, su savo balso intonacija.

Retenybė scenoje išgirsti tokią gausią, įvairias kartas apimančią specialybės klasę, daug ką pasakančią apie jos Mokytoją. Viso koncerto metu tarytum ryškėjo esminiai ir Ingridos, ir jos pedagogikos bruožai: gebėti maksimaliai susikaupti, ypač kūrinio pradžiai ir pabaigai, taip pat būti visokeriopai susijusiam su grojama muzika, kad būtų svarbu ne tik kas, kaip, bet ir kodėl. O dar siūlosi ir autentiška Armonaitės mintis: „Esi atsakingas už kultūrinį tęstinumą, už kartą, kuri tęs darbus. Pedagogo, mokytojo indėlis šiame procese itin reikšmingas. Atvirumas ir sąžiningumas – du kertiniai akmenys, ant kurių turi būti statomas visas mokymo statinys.“

Pirmoje koncerto dalyje dar skambėjo Anatolijaus Šenderovo, Broniaus Kutavičiaus, Šarūno Nako solo smuikui kūriniai, pagriežti Konrado Levickio, Dovydo Čiplio (koncerte vienintelis M.K. Čiurlionio mokyklos moksleivis, devintokas), Simo Tankevičiaus. Eugène’o Ysaÿe Šeštąją sonatą atliko Ieva Hieta, savo sukurtą „Kadenciją“ smuikui solo Mokytojos atminimui dovanojo Rapolas Venckus. Pirmąją dalį savo fortepijonine improvizacija „Tylos takas“ baigė Tomas Kutavičius.

Antroji koncerto dalis prasidėjo prisimenant svarbų Armonaitės etapą, susijusį su Armonų trio veikla. Brolio Rimanto Armono pagriežtą Bacho Sarabandą violončelei solo pratęsė jau kartu su pianiste Irena Uss atliktas Enrique’s Granadoso „Madrigalas“, skambėjo ir Jurgio Juozapaičio „Mėnulio šviesa“, dedikuota Armonų trio (Ingridos smuiko partiją atliko Irma Belickaitė).

Išgirdome griežiant ir Armonaitės mokinius – Agnę Meilę ir Barborą Domarkaitę (Šenderovo „Dialogai“), Silviją Vaitkevičiūtę (Nino Rotos „Improvviso“, prie fortepijono – Eglė Vosyliūtė). Vytauto Germanavičiaus „L’astéroïde B612“ pagrojo Augusta Zuokė su Pauliumi Biveiniu, Rasa ir Eglė Vosyliūtės – Osvaldo Balakausko ciklą „Kaip marių bangos prisilietimas“. Koncertą baigė Armonaitei dedikuota, deja, jos nebeatlikta Tomo Kutavičiaus „Ingarmoni“, kurios premjerą šiam koncertui parengė Pijus Česaitis ir pianistė Indrė Baikštytė.

Norėjosi bent išvardyti visus tuos, kurių didelėmis ir nuoširdžiomis pastangomis gimė unikalus proginis koncertas, skirtas Ingridos Armonaitės atminimui, tikrų tikriausiai vertas Jos įvairiomis prasmėmis. Viena jų – daug lietuvių kompozitorių kūrinių, kuriems likimas ne visada būna dosnus ir tik nuo atlikėjų priklauso platesnio ir dažnesnio skambėjimo galimybė, – tai buvo ir Ingridos kūrybinio darbo imperatyvas. Kitas akcentas – rimtis, vientisumas skirtybėse, koncertas (su mažytėm išlygom) dėliojosi į pasakojimą, primenantį Armonaitės kaip atlikėjos etapus, prioritetus, pomėgius. Apie tai koncerto rengėjų, ko gero, ir buvo sąmoningai galvojama.  

Prabėgę metai dažnai pasiūlydavo progų atsiminti Armonaitę kaip menininkę, kaip pedagogę, savo profesine veikla tapusią reikšmingu reiškiniu, kuriame visada švietė žmogus. Daug progų susiklostė atsiminti Ingridą ir kaip asmenybę – labai vientisą žmogų, kuris nemokėjo būti dviveidis, nedarė dirbtinio skirtumo tarp oficialaus ir kasdienio, kuris natūraliai vadovavosi vidiniu etikos bei garbės kodeksu ir niekada savęs nekonstravo: štai čia scenai, čia draugams, čia mokiniams, o čia spaudai. Ne, ji pasirinko visur būti savimi. Todėl kiek disonansiškai (bent man) viešojoje erdvėje skambėjo pastarąjį koncertą anonsuojantys tekstai, įkyriai prie Ingridos klijavę etiketę „žvaigždė“. Ne, tai labai nesubtilus, netinkamas titulas aukščiausios prabos profesionalei Ingridai Armonaitei. Žvaigždės juk mėgsta nupoliruotą paviršių, mėgsta liaupses. Armonaitės atžvilgiu visa tai – pro šalį, nes tai jau puikybė, su kuria jai buvo ne pakeliui. Man regis, brangiausi ir tikriausi jai buvo Smuikininkės ir Mokytojos titulai, kurių darnų sąskambį su savo asmenybe Armonaitė visą gyvenimą šlifavo ir tobulino.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama