Pavasario skambesys, epas ir laisvė
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Nauja pradžia arba atgimimo procesas dažniausiai siejama su pavasariu. Būtent jame slypi skirtingi virsmai: nuo tamsos ir joje slypinčio paslaptingumo iki šviesos su ryškėjančiu laisvės atspindžiu. Visa tai buvo galima patirti vasario 27-osios koncerte, kuriame skambėjo Jeano Sibelijaus „Tuonelos gulbė“ iš „Leminkeineno siuitos“, op. 22, Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui e-moll, op. 64, ir Sibelijaus Simfonija Nr. 2 D-dur, op. 43. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, smuiku griežė viešnia iš Pietų Korėjos (šiuo metu gyvenanti Berlyne) Bomsori Kim.
Suomių romantiko Jeano Sibelijaus legenda „Tuonelos gulbė“ yra antroji iš keturių simfoninių poemų – „Leminkeineno siuitos“, grįstos garsiausiu suomių epu „Kalevala“. Simfoninė legenda pasakoja apie herojų Leminkeineną, siekusį per meną išlaisvinti žmoniją nuo mirties. Tam jis turi nušauti Tuonelos gulbę, kuri plaukioja mirtį ir tamsą simbolizuojančioje upėje. Deja, herojui nepasiseka ir jis žūsta. Šį pasakojimą orkestras perteikė muzikine kalba. Styginiai su surdinomis, dinaminėmis bangomis bei pastoviu tempu kūrė tekančios upės įspūdį, kurį dar sustiprino arfos (Vilija Grencevičiūtė) arpeggio. Gulbę įkūnijo anglų rago partija (Ugnius Dičiūnas). Šio instrumento atlikėjas pasižymėjo švariu, įtaigiu garsu, dailia frazuote. Viso orkestro jautriai perteikiamą kūrinio meditatyvią bei melancholišką būseną tikrai buvo galima pajusti.
Pavasariško skambesio į LVSO salę paskleidė talentingoji smuikininkė Bomsori Kim, Vilniuje viešinti jau antrą kartą. Ji yra pirmoji korėjiečių smuikininkė, kuri pasirašė sutartį su prestižine „Deutsche Grammophon“, jau yra koncertavusi tokiose svarbiose salėse kaip Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono „Royal Albert Hall“, Berlyno filharmonija, Niujorko „Carnegie Hall“.
Beje, pavasario simboliką minėjau neatsitiktinai: smuikininkės vardas Bomsori išvertus iš korėjiečių kalbos reiškia „pavasario garsas“ – ir tai atsispindėjo jos interpretacijoje! Publika išgirdo tikrai puikų Mendelssohno Koncerto smuikui e-moll atlikimą. Kim techninė meistrystė nepriekaištinga ir preciziška. Smuikininkė jau nuo pirmos dalies Allegro molto appassionato formavo lengvą ir švelnų garsą. Girdėjome švarią intonaciją, ypač aukštame registre. Žemo registro skambesys išliko sodrus, o vibrato intensyvus. Itin subtilūs sulėtinimai ir garso nutylinimai suteikė interpretacijai išskirtinumo.
Antroje, lyriškoje, dalyje Andante melodinės frazės priminė vokalines linijas, kai nėra ryškaus segmentavimo ir muzika tiesiog teka, kvėpuoja. Būtent kvėpavimo aspektas svarbus griežiant Kim – jis daro nenutrūkstamos melodijos įspūdį, kuris, beje, būdingas ir Korėjos dvarų muzikai. Tai ir šios atlikėjos unikalumo bruožas. Trečioje kūrinio dalyje Allegro molto vivace nuo jausmingos B-dur temos perėjus į greitus pasažus ir spiccato štrichus buvo juntamas atlikimo lengvumas ir grakštumas. Balansas ir ryšys tarp atlikėjos ir orkestro buvo sėkmingas, ypač antroje ir trečioje kūrinio dalyse.
Publikos audringai išprašytam bisui smuikininkė pagriežė Fritzo Kreislerio pjesę „Schön Rosmarin“, kurioje atskleidė nepriekaištingus techninius sugebėjimus ir nostalgišką kūrinio nuotaiką. Prieš koncertą kalbinama Ievos Bačiulytės, Kim sakė: „Man sėkmingas koncertas nėra tobulumo siekis. Svarbu nuoširdumas ir ryšys. Kad koncertas tikrai pavyko, jaučiu tada, kai muzika ima gyventi savarankiškai, kai nebevaldau kiekvienos detalės, o klausausi, reaguoju ir kvėpuoju kartu su orkestru ir publika.“ Ši mintis koncerte buvo sėkmingai įgyvendinta giliu garso išgavimu bei jautria ir neperspausta emocine raiška.
Sibelijaus Antroji simfonija D-dur kurta XX a. pradžioje, kai carinė Rusija siekė kalbinės, socialinės ir politinės kontrolės Suomijoje. Taip kūrinys gavo ir neoficialų programišką pavadinimą – „Nepriklausomybės simfonija“. Vis dėlto opusas grįstas autoriaus asmeniniais išgyvenimais ir jo paties apibūdinamas kaip „sielos išpažintis“. Ko gero, klausytojas gali pasirinkti, kaip traktuoti šią kompoziciją. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atlikimas buvo labai geras. Dinamikos kontrastai aiškūs, o kylantis ketvirtinių motyvas, išryškėdavęs skirtingose dalyse, tapo optimizmo ir šviesos pranašu. Pagrindinės temos su liaudies muzikos motyvais efektingai perteiktos visų instrumentų grupių, o soliniai fragmentai raiškiai išsiskyrė tarp skirtingų orkestro tembrų. Finalas nuskambėjo energingai, pakiliai, perteikiant laisvės siekį.
Koncerte klausantis trijų skirtingų kompozicijų buvo galima patirti pavasariui būdingą atsinaujinimo ir laisvės virsmą. Šviežias ir lengvas lyg pavasaris Bomsori Kim grojimas atliepė ir jos vardo reikšmę – kaip sakė smuikininkė, vardo, „kurį man davė senelis. Jis davė šį vardą savo anūkei, gimusiai šaltą žiemą, kad ji, kaip pavasario garsai, atneštų pasauliui viltį.“
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
