Pasirinkimų kaina

Receptas paprastas: paimti garsią praeities figūrą, pakviesti ją (jį) vaidinti populiarius aktorius, pakeičiant jų įprastą įvaizdį, pavyzdžiui, seksualumo įsikūnijimą paverčiant pavargusia, pilka moterimi. Gerai tiks padidinta nosis ar priaugti kilogramai, veido bruožus keičiantis grimas. Tokie filmai dažnai sulaukia „Oskarų“ dėmesio. Bet ne visada. Taip atsitiko su Ellen Kuros filmu „Tiesos kadras. Lee“ (LNK, 11 d. 21.55), nė per milimetrą neperžengiančiu biografinių filmų nubrėžtų ribų. Nors, regis, viskas žadėjo sėkmę: pagrindinė herojė – menininkų mūza, modelis Lee Miller, Antrojo pasaulinio karo metais tapusi fotografe, jos gyvenimo paslaptys ir konfliktai, vis dar neišnaudojusi „Titaniko“ sukaupto dėmesio kapitalo aktorė Kate Winslet, vaidmens pagrindu paverčianti herojės senstantį kūną ir mirtiną jos nuovargį. Kad ir kaip vertintume filmą, Winslet vaidmuo puikus, bet net ji negali įkvėpti gyvybės sustingusioms konvencijoms. Tačiau jų užtenka režisierei. Filmo herojė jai stipri, talentinga moteris, privalanti išsikovoti vietą vyrų pasaulyje. Todėl „Tiesos kadras. Lee“ susideda iš mūšių su vyrais, aiškinančiais, ką herojė gali ir ko negali daryti. Žinoma, bus ir meilės nuotykių, ir scena, iliustruojanti bene garsiausią Miller nuotrauką – fotografės maudynes Adolfo Hitlerio vonioje. Tačiau tai negelbsti filmo nuo visiško vidutiniškumo.

Vokiečių aktorės ir režisierės Marios Schrader filmo „Tiesos galia“ (TV3, 7 d. 22 val.) herojės taip pat realios moterys – „New York Times“ žurnalistės Megan Twohey ir Jodi Kantor. Jas suvaidino Carey Mulligan ir Zoe Kazan. „Tiesos galia“ primins ne vieną filmą apie tiesos ieškančius žurnalistus, tik šįkart herojės kruopščiai renka faktus apie prodiuserio Harvey Weinsteino seksualinius nusikaltimus ir, nepaisant prieš pat nosį užtrenkiamų durų, neatsakytų laiškų ir telefono skambučių, nesirengia pasiduoti. Žurnalistų tyrimus rodantys filmai yra numanomi, šiame režisierė rodo ne tik jų darbą, bet ir asmeninį gyvenimą, tad charizmatiškoji Megan ir užsispyrėlė Džodi kuria įdomų duetą, o studijos „Miramax“ darbuotojos filme netampa tik Weinsteino aukomis.

Sarah Polley filmas „Moterys kalba“ (LRT, šįvakar, 6 d., 22.45) sugrįžta prie įvykių Bolivijos menonitų bendruomenėje 2005–2009 m., kai devyni bendruomenės vyrai prievartavo narkotikais apsvaigintas moteris ir mergaites. Aukos atsigaudavo kruvinos, su mėlynėmis, bet vyrai sakydavo, kad viskas tik jų fantazijos arba Dievo bausmė.

„Moterys kalba“ herojės, kurias suvaidino garsenybės Rooney Mara, Claire Foy, Jessie Buckley, Frances McDormand, kalbasi, nes nori suprasti, kaip joms gyventi toliau, sukurti geresnes sąlygas sau ir vaikams. Nors filmo fonas žiaurus, ekrane nepamatysime herojų patiriamos prievartos. Tik tos patirties atšvaitus ir moteris, bandančias vienytis, kad galėtų judėti toliau.

Kaltinimų seksualiai išnaudojus partnerės Mios Farrow įvaikintą mergaitę sulaukė ir Woody Allenas, iki šiol įrodinėjantis, kad tai šmeižtas. Filmas „Vyrai ir žmonos“ (LRT Plius, 7 d. 21 val.) kurtas dar neprasidėjus metoo epochai, kai Allenas buvo vienas labiausiai vertinamų kino kūrėjų. Tai komiškas, bet kartu liūdnas pasakojimas apie dvi Niujorko intelektualų šeimas, kurių santykiai pradeda irti. Alleno ir Farrow herojai sužino, kad geriausi draugai (juos vaidina režisierius Sydney Pollackas ir Judy Davis) ketina skirtis. Jie renkasi jaunesnius partnerius, iš naujo atranda meilės privalumus, tačiau bėgantis laikas sužadina ir paslėptas nuoskaudas, ir pavydą, o tai verčia persvarstyti skubotai priimtus sprendimus.

Allenas laiko „Vyrus ir žmonas“ vienu geriausių savo filmų. Tai buvo eksperimentas, nes rankine kamera tada dar filmuota nedaug. Dokumentinė stilizacija išėjo į naudą, juolab kad per filmo premjerą Berlinalėje visi jau žinojo, jog režisierius ir Farrow išsiskyrė. Tai tipiškas Alleno filmas: jame daug nuorodų į Ingmarą Bergmaną, intelektualių pokalbių apie Joyce’ą ir Dostojevskį, Rilkę ir Bauhauzą, literatūrinio meistriškumo kursų, apsilankymų operoje ir pasivaikščiojimų Centriniame parke, tačiau išmintingojo režisieriaus išvada pesimistiška: kartais poros vėl susieina ne todėl, kad ilgisi, bet todėl, kad įprato būti kartu.

Šeimos ryšiai, žinoma, svarbūs, tačiau juos puoselėdamas gali patekti į pavojingą situaciją, kaip kad Jessicos M.Thompson filmo „Kraujo kvietimas“ (LNK, 8 d. 23.55) herojė Evi (Nathalie Emmanuel). Likusi viena po mamos mirties ji pasidarė DNR tyrimą ir susirado giminių, apie kurių egzistavimą nežinojo. Evi pakviečiama į vestuves Anglijos kaime ir netrukus sužino šeimos paslaptis bei jos nerimą žadinančius ketinimus. „Kraujo kvietimas“ – siaubo filmas, bet tai tik paaiškina, kodėl šeimos ryšiai kartais žadina siaubą.

Jei atvirai, vadinamieji coming of age filmai jau gerokai nusibodo. Brendimo dramos panašios, nesvarbu, kur jos vyksta. Bet Gáboro Reiszo filmui „Tikroji priežastis“ (LRT Plius, 12 d. 21.33) bus sunku atsispirti.

Jis perkels į karštą vasarą Budapešte. Jaunasis Abelis bando susikaupti, kad išlaikytų baigiamuosius egzaminus. Jis galvoja apie vasaros malonumus, myli savo geriausią draugę, einančią iš proto dėl istorijos mokytojo, ir nenujaučia, kad netrukus jo istorija taps visą šalį sudrebinusiu skandalu. Režisierius lyg ir uždaro savo personažą susipynusių šeimos, mokyklinių, visuomeninių santykių sūkuryje: čia bus ir apie atstūmimo kultūrą, ir apie mokyklos politizavimą, ir apie informacijos perteklių, ir apie jaunimui privalomą patriotizmą, bet apie tai Reiszas pasakoja pasitelkdamas kelias perspektyvas: konservatoriaus Abelio tėvo, liberalaus istorijos mokytojo ir paties Abelio. Tad iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija pamažu išsirutulioja į išsamią studiją apie tai, kaip atsitiktinė situacija, esant atitinkamai žiniasklaidos ir politikų valiai, tampa nacionaliniu skandalu. Kaip gerai žinote, atsitiktinumas dažnai nulemia visą gyvenimą.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama