Laikytis europinių meno vertybių

Kas veikia kultūroje ir kas yra kažkodėl nepastebima? Pastebimi savieji, pro dėmesį prateka svetimieji. Gal todėl savoje tėvynėje taip kaunamasi dėl garbės ir pripažinimo, dėl vietos menininkų kalnelyje Antakalnyje... Nors, žinia, kultūra yra gyviesiems – tai jų vidinės nuostatos ir supanti būtis, reali tikrovė. Bet kodėl taip kovojama, kad savųjų pripažinimas ateitų iš svetimųjų? Nors ką reiškia Asmik Grigorian triumfas pasaulyje mūsų popsininkams kovojant dėl dešimtos vietos „Eurovizijoje“... Koks ilgas ir nesibaigiantis pripažinimo ir užmaršties kelias.

Šios mintys mane aplankė per koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai klausiausi po daugelio metų čia sugrįžusio prancūzų violončelininko Dominique’o de Williencourt’o. Prieš vienuolika metų jis kėlė ovacijas Vilniuje. Su Šv. Kristoforo orkestru tada ne tik įrašinėjome jo, kaip kompozitoriaus, muziką, bet ir išleidome kompaktinę plokštelę, įgroję Josepho Haydno koncertus violončelei („EA Records“). Maža to – jis tiesė pripažinimo kelius orkestrui Prancūzijoje. Įvyko keletas koncertų prestižinėje Paryžiaus „Champs-Élysées“ salėje, Marselyje, kituose miestuose, festivaliai plaukiant Baltijos ir Viduržemio jūromis. Tikra tarnystė Lietuvos kultūriniam pripažinimui.

Orkestro senbuviai prisimena šį muzikantą su dideliu dėkingumu. Bet laikas bėga, viskas kinta. Kontaktai ėmė trūkinėti. Ir štai Dominique’as vėl Vilniuje! Viešai trupant klasikinėms stilistikoms violončelininkas pasirodė esąs ištikimas Europos meno vertybių esmei. Koncerto centre buvo jo muzikavimas, kuris ir vėl nepaliko klausytojų abejingų. Iš savos kūrybos Williencourt’as pristatė kelis operos „L’Apocalypse d’Icare“ fragmentus. Ši opera, neseniai sėkmingai nuskambėjusi Paryžiuje, grįsta senąja graikų mitologija. Autorius joje netikėtai interpretuoja Ikaro skrydį, jo kritimą suskaldęs į keletą dalių iki pavirtimo lengvu pūku ir taip pasukęs žinomą tragediją kitu keliu. Operines baritono arijas jis pritaikė solo violončelei (beje, griežia 1757 metų Gagliano instrumentu) ir aistringai bei prasmingai atliko kartu su Šv. Kristoforo orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko. Originali, nebanali muzika.

Kaip solistas virtuozas Williencourt’as atsiskleidė Camille’io Saint-Saënso populiariajame Pirmajame koncerte violončelei ir orkestrui: jį pagriežė su absoliučiu, nepamėgdžiojamu virtuoziškumu, parodydamas prancūzų kultūros didybę, kuri dar nesenai pas mus buvo gožiama įrodinėjant kaimynų kultūros nepralenkiamumą. Ir po tiek metų išgirstas Williencourt’as įrodė, kad jo kūrybos pastangos atitiko talentą. Man smagiausia buvo girdėti, kad jo meninė individualybė liko prancūziška, muzikavimo frazavimas susijęs su prancūzų kalba, tartimi, kad iš jo interpretacijų sklido prancūzų menui būdinga šviesa, lengvumas ir optimizmas. Tokia buvo ir bisui pagrota dalis iš Johanno Sebastiano Bacho sonatos, kurių visus įrašus jis yra kažkada padaręs. Unikali interpretacija!

Bet šis koncertas ypatingas ir dėl dar vieno dalyko: juo pažymėtas Šv. Kristoforo orkestro trisdešimt antrasis gimtadienis. Turbūt todėl vakaras prasidėjo orkestriniu kūriniu – gerai žinoma Edvardo Griego siuita „Iš Holbergo laikų“. Kaip buvęs orkestro vadovas tiesiog gėrėjausi ir orkestro muzikavimu, ir vadovu Modestu Barkausku. Ši siuita – lyg nedidelis paminklas tam baroko muzikos supratimui, kuris klestėjo XIX amžiuje. Bet muzika visada lieka muzika. Orkestras grojo gyvai, drąsiai, be nereikalingos dabartinės kvazibarokinės stilizacijos, gerai jausdamas dirigento interpretaciją ir į ją įsigyvenęs. Buvo gražu ir šventiška.

Orkestras, persikraustęs į naujas patalpas Mokytojų namuose, ir toliau savo meistriškumo lygiu ir menu reprezentuoja Lietuvą. Būtų nuostabu, kad skurdi Vilniaus savivaldybė finansuotų orkestrą bent taip, kaip skurdžios Klaipėdos ar Šiaulių savivaldybės, ką jau kalbėti apie bendrą valstybės požiūrį į kultūros finansavimą.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama