Kaip atsikratyti vaiduoklių ir traumų

Pratusiems kartu su „Kino pavasariu“ sekti naujienas rekomenduojame žadinančius norą diskutuoti – dviprasmiški, nelygūs filmai kartais įdomesni už patinkančius visiems.

„2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 metters to Andryiivka“, JAV, Ukraina, 2025)

Naujas „Oskaru“ apdovanotų „20 dienų Mariupolyje“ autoriaus Mstyslavo Chernovo filmas nukelia į 2023-iųjų vasarą, kai Ukrainos kariuomenė pradėjo puolimą šalies rytuose, kur jau beveik sunaikinta Andrijivka vis dar lieka strategiškai svarbi. Du kilometrus iki Andrijivkos automobiliu galima nuvažiuoti per dvi minutes, nubėgti per aštuonias, sviedinys į ją nuskrenda per 35 sekundes. Vienintelis saugus kelias į miestelį veda per mišką, tiksliau, per tai, kas iš jo liko, nes aplink besidriekianti lyguma užminuota. Kiekvienas žingsnis tampa kova dėl išlikimo. Mūšius stebime ne tik režisieriaus, bet ir ant karių šalmų įtaisytų kamerų akimis.

„Alfa“ („Alpha“, Belgija, Prancūzija, 2025)

„Auksine palmės šakele“ apdovanoto filmo „Titanė“ režisierė Julia Ducournau sukūrė bene asmeniškiausią filmą, taip pat kalbantį apie kūną. Režisierė rodo ateities pasaulį, kurį ištikusi epidemija. Paauglės Alfos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai į jos namus grįžta nuo narkotikų priklausomas dėdė. Prasideda dramatiška sugriautos šeimos išlikimo kova. Ducournau įpynė į „Alfą“ prisiminimų ir jausmų, susijusių su brendimu AIDS epidemijos šešėlyje, gal todėl filmas primena skausmingo brendimo dienoraštį ir balansuoja tarp coming-of-age ir apokaliptiškos fantastikos, jis prisodrintas vizualizuotų baimių bei troškimų.

„Divija“ („Divia“, JAV, Lenkija, Nyderlandai, Ukraina, 2025)

Dmytro Hreshkos dokumentinis filmas – apie karo Ukrainoje įtaką gamtai ir gyvūnams. Režisierius atsisakė žodžių ir remiasi tik monumentaliais ilgais kadrais, žavinčiais gamtos harmonija arba atakuojančiais mūšių chaoso vaizdais. Jis rodo filmuose apie Ukrainą dažniausiai apeinamą įvairių ekosistemų naikinimą. Šias karo pasekmes teks patirti dar ne vieną dešimtį metų. „Divija“ atskleidžia Rusijos invazijos apimtis ir rodo bandančiuosius sustabdyti nelaimę – tai išminuotojai, žuvusiųjų kūnų neprieinamose vietose ieškantys žmonės, toksiškumą matuojantys ekologai. Jų pastangos žadina viltį, kad ateityje skriaudą gamtai pavyks ištaisyti.

„Francas“ („Franz“, Čekija, Lenkija, Prancūzija, Vokietija, Turkija, 2025)

Agnieszka Holland dar paauglė įsimylėjo Franzo Kafkos kūrybą, pajuto su juo ypatingą ryšį ir ėmė traktuoti kaip brolį – apdovanotą ypatingu talentu, bet jautrų ir reikalaujantį globos. Apie Kafką prirašyta daugybė tomų, jo kūrybą analizavo šviesiausi protai, knygas ekranizavo garsūs režisieriai. Bet Holland nenorėjo kurti tradicinio biografinio filmo ir kažkelintą kartą reinterpretuoti Kafkos kūrybos. Ji siekė atrasti to vaikystėje suvokto pasąmoningo ryšio šaltinį, todėl filme seka Kafkos (Idan Weiss) keliais, iš svarbiausių jo gyvenimo momentų kurdama keistą ir kartais linksmą mozaiką. Filmą sudaro keturios susipinančios laiko ir tikrovės linijos, o visuma pateikiama kaip 4-ojo dešimtmečio reportažo apie Kafką fragmentai.

„Gerojoje gatvėje nesivaidena“ („Nie ma duchów w mieszkaniu na Dobrej“, Lenkija, 2025)

...Dailininkė Jana yra vyriausia iš keturių brolių ir seserų, todėl jaučia pareigą globoti dvynius Franeką bei Nastką ir jaunylį Beneką, nesugebantį rasti vietos. Su kuprine jis keliauja pas vieną ar pas kitą seserį, nes iš buto Gerojoje gatvėje Varšuvos centre jį išmetė Franekas. Tačiau Benekas ir taip nesugebėjo ten gyventi, nes tiki, kad bute įsikūrė piktosios dvasios. Retai filmo autoriai sugeba taip įsižiūrėti į savo herojus ir parodyti, kas vyksta jų viduje. Režisierė Emi Buchwald įsiklauso į brolių ir seserų kalbas, supranta jų dramas, o kartu ir mūsų laikų tragizmą bei absurdą. Ji beveik dokumentiškai atkuria brolių ir seserų kasdienybę, kartais filmas net primena šeimos albumą, bet palieka vietos ironijai, poezijai ir metafizikai: ilgam įsimena kad ir scena, kai Benekas išvaro iš namų susiraukusią piktąją dvasią. Buchwald sulaukė Gdynės kino festivalio prizų už geriausią režisūrą ir debiutinį filmą bei prestižinio žurnalo „Polityka“ apdovanojimo.

„Magelanas“ („Magalhães“, Filipinai, Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Taivanas, 2025)

Lėtojo kino klasikas Lavas Diazas šįkart kuria epišką reginį, trunkantį ne devynias, o nepilnas tris valandas, nors žinovai teigia, kad egzistuoja ir trigubai ilgesnė versija. Filmas perkelia į XVI amžių ir apima maždaug šešiolika ambicingojo portugalo Fernão de Magalhãeso, istorijoje geriau žinomo kaip Ferdinandas Magelanas (Gael García Bernal), gyvenimo metų. Jis įtikina ispanus finansuoti kelionę į legendinius Rytus, bet režisieriui Magelanas yra žmogus, kovojantis su savo vidaus demonais. Paskutinius gyvenimo mėnesius Magelanas praleido Filipinuose, kur 1521-ųjų balandį įvyko jo lemtingas susidūrimas su vietinių gentimis. Diazas vengė efektingų epizodų, tvirtindamas, kad jo filmas yra apie tai, kaip valdžia apsvaigina žmogų, ir apie atradimų mitą. „Magelanas“ tęsia Diazo ankstesniuose filmuose pradėtą oficialių istorijos versijų permąstymo temą. Režisierius suteikia žodį tiems, kurie buvo pamiršti, svarsto apie galią, tikėjimą ir idealų žlugimą.

„Mažoji sesė“ („La petite derniére“, Prancūzija, Vokietija, 2025)

Hafsia Herzi ekranizavo autobiografinį to paties pavadinimo Fatimos Daas romaną.

...Septyniolikmetės Fatimos gyvenimas atrodo tvarkingas – ji laikosi savo prancūziškos ir alžyrietiškos šeimos tradicijų. Tačiau persikėlusi į Paryžiaus centrą studijuoti filosofijos Fatima pradeda abejoti tapatybe, supranta, kad ją traukia moterys. Režisierė rodo, kaip giliai slėpti geismai susiduria su atstūmimo baime. Kamera nepaleidžia herojės iš akių, fiksuoja jos permainas ir vidinę kovą. Fatimos likime susipina imigrantiška, musulmoniška ir queer patirtis. Ribines herojės emocijas tiksliai perteikusi debiutantė Nadia Melliti pelnė Kanų festivalio apdovanojimą.

„Namie geriausia“ („Dom dobry“, Lenkija, 2025)

Wojciechas Smarzowskis išgarsėjo filmu „Blogi namai“ (2009) – pasakojimu apie prievartos, smurto ir alkoholio pritvinkusią, veidmainišką ir purviną Liaudies Lenkiją. „Namie geriausia“ (originalus pavadinimas „Geri namai“) rodo šių dienų heroję Malgožatą (Agata Turkot), kurios šeiminis gyvenimas virtęs nesibaigiančiu pragaru. Iš pradžių ji idealizuoja būsimą vyrą (Tomasz Schuchardt), viską jam atleidžia, bet ilgainiui nebesugeba pasipriešinti fizinei ir psichologinei prievartai, pradeda gėdytis savęs, nori apsaugoti vaiką. Ji įkalinama namuose, atskiriama nuo artimųjų ir pasaulio, abejingai stebinčio moters mėlynes ir sutrikimą. Malgožatos istoriją Smarzowskis rodo nenuosekliai, užsimindamas ir apie alternatyvią herojės likimo versiją, iliustruodamas pasakojimą sukrečiančiais prievartos ir manipuliavimo auka vaizdais. Dėl pastarųjų režisierius net kaltintas „prievartos pornografija“. Skausminga buitinės prievartos studija „Namie geriausia“ tapo svarbiausiu pernai Lenkijoje sukurtu filmu: jis sulaukė minių žiūrovų, audringų diskusijų ir pastebimai padidėjusio moterų ir vyrų, nutarusių oficialiai kreiptis dėl namie patiriamos prievartos, skaičiaus.

„Našlaitis“ („Árva“, Vengrija, D. Britanija, JAV, Kipras, Prancūzija, Vokietija, 2025)

Naujausias László Nemeso („Sauliaus sūnus“, „Saulėlydis“) filmas nukels į 1957-ųjų Budapeštą. Režisierius tvirtina, kad po 1956 m. pralaimėto sukilimo prieš komunistų valdžią šalis taip pat pasijuto našlaitė: „Žmonės už sukilimą sumokėjo gyvenimais, po to prasidėjo represijų ir diktatūros metai. Faktas, kad jiems niekas nepadėjo, paliko gilų pėdsaką sielose.“ Trylikametis filmo herojus Andoras gyvena kartu su mama Klara. Ji idealizuoja nacių koncentracijos lageryje žuvusį berniuko tėvą. Tačiau netrukus Andoro gyvenime pasirodo vyras, tvirtinantis, kad jis yra tikrasis jo tėvas. Pasak režisieriaus, „Našlaitį“ įkvėpė jo tėvo ir senelės istorija: „Tai istorija, persekiojusi mane visą vaikystę ir dar ilgiau. Ji man atrodė beveik nereali. Tai istorija apie berniuką, kuris būdamas dvylikos ar trylikos metų turi pažinti savo tikrąjį vardą. Turi jį pakeisti, nes gyvenime pasirodė svetimas žmogus, prisistatantis jo tėvu. <...> Bet aš niekad nenorėjau traktuoti šios istorijos kaip galutinės tiesos. Traktavau ją kaip medžiagą, kaip šaltinį. Trauma juk taip pat sužadina fantazijas.“

„Prisikėlimas“ („Kuángyě Shídài“, Kinija, Prancūzija, JAV, 2025)

Kanuose Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Bi Gano filmas – odė kinui, filmas odisėja, filmas sapnas, pasakojantis apie žmogaus jusles. Kartu tai distopija, kur sapnuojantieji (kiną) yra pasmerkti amžinai klajoti. Dvi su puse valandos trunkantis „Prisikėlimas“ kviečia keliauti po dešimtosios mūzos istoriją, kurioje atgyja vokiečių ekspresionizmas, Antrojo pasaulinio karo laikų film noir, neorealistinis heist movie ar vampyriška meilės istorija, bet kartu tai ir Kinijos kultūrai būdingų simbolių prismaigstyta praėjusio amžiaus istorija. Bi Ganas sakė „Prisikėlime“ norėjęs atgaivinti grožį, kadaise priklausiusį kinui.

„Renuaras“ („Runowâru“, Japonija, Prancūzija, Singapūras, Filipinai, Indonezija, 2025)

Japonų režisierės Chie Hayakawos filmo herojė vienuolikmetė Fuki turi susitaikyti su tuo, kad mylimas tėtis išeina. Mergaitė bėga į fantazijų sritį, bando rasti draugų ir vietą pasaulyje, kurio dažnai nesupranta. Fuki pasaulis pilnas magijos ir vienatvės, grožio ir naivumo, šypsenų ir baimių. „Renuaras“ – melancholiškas brendimo 9-ojo dešimtmečio Tokijuje portretas, bet kartu ir Auguste’o Renoiro paveikslų dvasios nuspalvinta jausmų mozaika.

„Romerija“ („Romería“, Ispanija, 2025)

Šįkart Carla Simón perkelia veiksmą į Galiciją, kad atkurtų vieną savo jaunystės vasarą. Septyniolikmetė studentė Marina (Llúcia Garcia) atvyksta į Vigo miestelį stipendijai gauti būtino dokumento. Tačiau iš pirmo žvilgsnio nereikšminga pažyma iškelia į paviršių šeimos paslaptį, daug metų slėptą tiesą, nutraukia tylos sąmokslą. Kaip ir ankstesniuose filmuose, Simón meistriškai portretuoja šeimą – jos slaptas struktūras, jautrias vietas, ritualus ir kaukes. Marinos atsiradimas atveria išstumtą praeitį ir vidinius konfliktus. Filme susiduria skirtingi laiko sluoksniai, įterpiami asmeninio režisierės archyvo dokumentai. Kartu tai ir pagarbos duoklė AIDS aukoms, kurių kančia buvo ištrinta iš šeimos albumų.

„Tiesiog atsitikimas“ („Yek tasadef sadeh“, Iranas, Prancūzija, Liuksemburgas, 2025)

„Auksine palmės šakele“ pernai Kanuose apdovanotas Jafaro Panahi filmas – ir sukrečiantis manifestas, ir įtampos kupinas, į kelio filmo drabužius įvilktas trileris.

...Automobilių mechanikas Vahidas vieną savo klientų atpažįsta kaip kalėjime jį kankinusį žmogų. Nors ir kyla abejonių, ar tai iš tikrųjų kankintojas, su taip pat nukentėjusiais draugais Vahidas nusprendžia kerštyti. Ar iš aukų jie taps budeliais, ar įvykdys teisingumą? Antitotalitariniame ir kartu universalios ištarmės filme Panahi kelia nepatogius klausimus.

„7md“

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama