Seniausias teatras Lietuvoje (I)

Klaipėdos dramos teatras drąsiai gali didžiuotis seniausio teatro Lietuvoje titulu. Žinoma, kalbama apie patį pastatą, statytą dar XVIII amžiuje. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad miesto planuose netoli pilies griovių ir Danės yra pažymėtas kvadratinio plano pastatas, pavadintas „Komedijų namais“, kuris anksčiau tikriausiai buvo naudojamas kariniams tikslams. Nedaug šaltinių liudija apie 1777-uosius metus, kai pastate vaidino Berlyno teatro trupė. Dabartinės Teatro aikštės vietoje ankstesniais amžiais driekėsi Danės žiočių pelkės. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje prie aikštės, netoli Danės, stovėjo senas šaulių batalionui skirtas sandėlis, karių pritaikytas pratyboms. 1803 m. pirklys Vachsenas, kariams pastatęs naują pastatą, senajame įrengė teatrą. Po pirklio Vachseno mirties 1814 m. teatro pastatas buvo parduotas ir paverstas gyvenamuoju namu. Vėlesnis pastato likimas nėra žinomas, tačiau istorikas dr. Vasilijus Safronovas teigia, kad „Komedijų namas yra pirmas Klaipėdoje žinomas pastatas, tarnavęs (tikriausiai, ir specialiai sukonstruotas) vien vaidinimams. Miesto teatrui, kurį galėtume laikyti netiesioginiu dabartinio dramos teatro pirmtaku, tas Komedijų namas buvo atskaitos taškas. Kai 1936 m. pavasarį miesto teatras baigė sezoną, vietos spauda šią sezono pabaigą pristatinėjo kaip teatro 150-metį.“

XIX a. pradžioje į miestą atvyko vokietis Ulbrichas, kuriam miško prekybos įmonė leido nemokamai naudotis vienu mediniu laikinuoju pastatu. Teigiama, kad jame Ulbrichas įrengė 200 vietų salę ir atidarė teatrą. Pirklių Rupelio ir Voitkovičiaus iniciatyva įkurta akcininkų bendrovė įsigijo sklypą ir 1818 m. pabaigoje dabartinio teatro vietoje buvo baigtas statyti naujasis mūrinis teatras. Tai buvo dviejų aukštų klasicizmo stiliaus pastatas su mansarda. Deja, 1854-aisiais mieste kilus gaisrui teatras sudegė, o jo griuvėsius nupirko pirklys Masonas ir savo lėšomis ant senųjų pamatų 1857-aisiais pastatė naują pastatą, kurio trys fasadai tebestovi ir dabar. 1893 m. pirkliui Liudwigui Hohorstui suteikus 30 000 markių paskolą, teatro pastatas perėjo miesto nuosavybėn. Vėl prasidėjo kalbos apie rekonstrukcijos poreikį, ji vyko 1895–1898 m. ir suteikė pastatui neoklasicizmo bruožų: pastato fasadas dekoruotas įvairiais elementais, įkomponuota bei įgilinta lodžija, trikampiame frontone įrengtas bareljefas su Klaipėdos miesto herbu. Taip pat fasado šonuose įrengti du balkonai, priestatas, skirtas kasai, metaliniai žibintai bei dekoratyvinė tvorelė. Kitaip tariant – pastatas įgavo dabartinę išvaizdą. Manoma, kad teatro salėje tilpo apie 800 žiūrovų, kuriuos nuo 1912 m. džiugino aikštėje įrengtas skulptoriaus Alfredo Künnės fontanas su Taravos Anikės skulptūra, nugriauta 1939-aisiais ir atstatyta 1989 metais.

XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje pagal miesto statybos patarėjo Paulio Giesingo projektą dar kartą rekonstruotas teatro interjeras įgavo ekspresionizmo architektūros bruožų: buvo paplatintos rūbinės, pertvarkyta scena, įvestas centrinis šildymas, pakeista sienų apdaila, interjero detalės. Per Antrąjį pasaulinį karą suniokotą interjerą pavyko atkurti 1945 metais.

Per Pirmąjį pasaulinį karą teatras neveikė ir tylą nutraukė tik jam pasibaigus, tačiau kertiniu atskaitos tašku laikomi 1934-ieji, kai Švietimo ministerijos įsaku buvo likviduotas Valstybės teatro Šiaulių skyrius, kuris po metų persikėlė į Klaipėdą, taip įkuriant naują įstaigą. Jos branduolį sudarė Elena Bindokaitė, Teklė Daubaraitė, Valerijonas Derkintis, Galina Jackevičiūtė, Gražina Jakavičiūtė, Stepas Jukna, Richardas Krameris, Juozas Laucius, Potencija Pinkauskaitė, Alfonsas Radzevičius, Juozas Rudzinskas, Liucija Rutkauskaitė, Ipolitas Tvirbutas bei kiti. Pirmuoju trupės spektakliu tapo Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“, režisuotas Antano Sutkaus. Šalia teatro buvo įkurta ir vaidybos mokykla, kuriai vadovavo Juozas Stanulis.

1936–1939 m. teatre pastatyta apie dvidešimt spektaklių, tarp jų Kazio Binkio, Petro Vaičiūno, Vydūno, Hermano Sudermanno, Charleso Dickenso, Molière’o ir kitų autorių darbai, kuriuos savaip interpretavo Borisas Dauguvietis, Juozas Stanulis, Antanas Sutkus, Vladas Sipaitis bei kritikų už teatrališkumą, estetiškumą ir siekį stilizuoti darbus palankiai įvertintas Ipolitas Tvirbutas. Jo spektakliai „Vilkaitė“, „Žmogus po tiltu“, „Diplomatai“ spaudoje sulaukė daugybės pagyrų.

Šie metai teatrui buvo itin sėkmingi ir dėl režisieriaus Romualdo Juknevičiaus indėlio – jis sutelkė teatro trupę, bandydamas nugalėti šablonišką vaidybą. Pirmąjį dramos teatro veiklos etapą 1939-ųjų kovą nutraukė Klaipėdos krašto prijungimas prie Vokietijos bei trupės persikėlimas į Šiaulius.

Po septynerių metų tylos teatro mūzos galiausiai buvo pažadintos – 1946 m. Klaipėdoje įsikūrė muzikinės komedijos teatras, balandžio 6-ąją pakvietęs karo ir sovietų okupacijos nualintus žiūrovus į Vinco Adomėno „Svetimas plunksnas“ bei liepos 27-ąją pasaulį išvydusią Kazio Jurašūno „Eglę žalčių karalienę“. Abu spektaklius režisavo Juozas Gustaitis. Teatre ėmė veikti dvi trupės, kurdavusios tiek dramos, tiek muzikinius spektaklius. Klaipėdos miesto gyventojai galėjo žiūrėti operetes ir net pačią operą (1949 m. pastatytas „Sevilijos kirpėjas“). 1946–1949 m. meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu dirbo Klemensas Griauzdė, o greta dirbęs režisierius Juozas Gustaitis stengėsi kelti aktorių profesinį meistriškumą.

Tačiau kalbant konkrečiai apie patį Klaipėdos dramos teatrą, kurio 90-mečio jubiliejus minimas šiemet, susiduriame su dilema, kokį jubiliejų minėti. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, teatras, kaip miesto institucija, galėtų švęsti 240 metų jubiliejų. Pasak istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, „90 sezonų nelabai išeina suskaičiuoti, nes nuo 1946 m. iki dabar yra 80, keturi nebaigtiniai sezonai buvo 1935–1939 metais. Tad jų iš viso yra 84. Valstybės teatro Klaipėdos skyriumi jis buvo pavadintas dviejuose švietimo ministro įsakymuose dėl teatro perkėlimo, mat tik tokią galimybę (kurti provincijoje) skyrius numatė 1929 m. paskelbta nauja Valstybės teatro įstatymo redakcija. Bet jau 1935 m. vasarą Klaipėdos teatras gavo visišką savarankiškumą ir nebebuvo Kauno filialas. Tai buvo atskiras teatras, vadintas įvairiai – Valstybės teatru Klaipėdoje, Valstybiniu Klaipėdos teatru arba Klaipėdos valstybės teatru. 1945 m. teatras Klaipėdoje nebuvo atkurtas. Tai buvo visiškai nauja įstaiga, nauji žmonės, naujos sąlygos ir netgi kitoks teatro profilis. Institucinio ryšio tarp tų teatrų nėra. Dėl to, manau, nelogiška Klaipėdos dramos teatrui pradėti pasakojimą apie savo kilmę nuo 1935 metų. Jeigu labai norima, galima minėti 90 metų nuo dienos, kai Klaipėdoje ėmė veikti Valstybės teatras, bet ne 90 metų Klaipėdos dramos teatrui. Dabartinio teatro institucinė atmintis, tiesioginis perimamumas ir tęstinumas prasideda nuo 1945 m. <...> Po aneksijos visa trupė ir beveik visas pagalbinis personalas su tuo pačiu Stanuliu priešaky turėjo vėl nuolatinai keltis į Šiaulius. Kaip jie patys į visa tai žiūrėjo? 1936 m. Klaipėdos laikraštyje „Vakarai“ buvo straipsnis „Klaipėdos Valstybės Teatrui 5 metai“. Tad jie patys savo atskaitos tašku laikė ne 1935 m., o 1931 m., kai dalis teatralų iš Kauno persikraustė į Šiaulius ir įkūrė ten Valstybės teatro skyrių.“

Prisimindamas teatro pradžią ir pirmuosius veiklos metus, ilgametis Klaipėdos dramos teatro aktorius bei direktorius Balys Juškevičius savo memuaruose rašė, kad iš Šiaulių į Klaipėdą perkeltas teatras atsivežė ne tik visus darbuotojus bei trupę, bet ir savo direktorių Juozą Stanulį: „Juozas Stanulis – Valstybės teatro aktorius, Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo teatro“ auklėtinis ir ilgametis dalyvis, turėjo ne tik aktoriaus, bet ir puikaus organizatoriaus gabumų. <...> Valstietiškos prigimties – dzūkas, sveikas, tvirtas, pasižymėjo darbštumu, pareigingumu, atkaklumu, atvirumu, taikumu, gyvenimiška tiesa, betarpiškumu scenoje. <...> Šiauliuose teatras dažnai buvo vadinamas „teatru ant ratų“. Mieste teatras vaidino kartą per savaitę, nes „Kapitolio“ teatro savininkai dažniau neleido. J. Stanuliui atiteko sudėtingos darbo sąlygos – rūpesčiai įvairiausiais materialiniais ir kūrybiniais reikalais, nepabaigiamų gastrolių organizavimas, naujų pastatymų režisavimas, nes oficialus teatro režisierius Borisas Dauguvietis gyveno ir dirbo Kaune, o pradėtus ruošti spektaklius palikdavo J. Stanuliui.“

Per ilgus metus Klaipėdos teatro pastatas buvo valdomas skirtingų vadovybių, tad nenuostabu, kad bėgant metams daug kas keitėsi, ir kiekvienam naujam direktoriui tekdavo viską pradėti iš pradžių. Ne išimtis buvo ir Stanulis, kuris, įvertinęs Klaipėdos miesto magistrato nenorą itin daug prisidėti prie lietuviškosios kultūros, stengėsi formuoti lietuviškesnį repertuarą, bet kartu ir atliepti publikos poreikius. Teatrui nebuvo lengva, nes leista „pagal sutartį nuomoti teatro salę tik dvi dienas per savaitę, o repeticijos, dekoracijų ruošimas, administracijos darbas buvo išmėtytas po įvairias senamiesčio patalpas. <...>  Rūpesčių per akis tiek mieste, tiek gastrolėse, kurios siekė visą Žemaitiją ir Lietuvos šiaurinę dalį.“

Šiais laikais esame įpratę, kad teatras per sezoną parengia keletą premjerų, tačiau tarpukario Lietuvoje noras augti visose srityse darė stebuklus. Antai teatro atidarymo vakarą, rugsėjo 20-ąją, publikai buvo pristatyta Antano Sutkaus režisuota Kazio Inčiūros drama „Vincas Kudirka“, o jau po savaitės klaipėdiečiai išvydo Boriso Dauguviečio pastatytą Hermano Zudermano „Tėviškę“. Lyg to būtų negana, po trijų savaičių parodyta to paties Dauguviečio „Sulaužyta priesaika“, o dar po mėnesio – „Pūsk, vėjeli“, kurį režisavo Juris Zakis. Šaltiniuose galima rasti informacijos, kad pirmąjį sezoną teatre įvyko šešios premjeros, kurios pritraukė nemažai naujos publikos. Deja, vidinės problemos neleido galvoti tik apie repertuarą: „Direktoriui J. Stanuliui nemaža problemų kėlė ir teatro vidaus ūkiniai, organizaciniai, kūrybiniai klausimai, ir įvairios sunkios procedūrinės problemos su vis labiau vokiškėjančiu magistratu. Tik atkaklus, nuoseklus ir sumanus diplomatinis darbo stilius leido jam be didesnių sutrikimų vairuoti teatro laivą per neramius Klaipėdos vandenis.“

Prabėgus keletui metų nuo teatro veiklos pradžios, repertuare puikavosi nemažai spektaklių, publika teatrą lankė ir pripažino, tačiau spaudoje pasirodė įdomus straipsnis apie tai, kad teatras parengia per mažai premjerų ir neuždirba pakankamai lėšų. Žurnalistui teatro direktorius Stanulis atsakė: „Mes negalime nei giliai pasinerti į skubėjimą, nei į lėtinimą. Teatras nėra sėslus. Labai sunku susitelkti, kai žinai, kad rytoj reiks kraustytis į Biržus ar dar kažkur. Mes vaidiname ir kaimui, ir miestui. Tai du skirtingi dalykai, nes miestas turi vienokią užduotį, o kaimas – kitokią. Spektaklių nemažinsime. <...> Teatras nėra kokia nors biznio firma, o meno ir kultūros įstaiga, taigi biznieriškos reklamos nereikia. Pati geriausia reklama teatrui – jo darbas. Mes nežiūrime į artisto diplomą – o į jo darbą. Aš esu amerikoniškos teatro reklamos priešininkas. Svarbu, kad visuomenė būtų informuota, o pats mūsų darbas įrodys teatro vertę.“

Per ketverius metus teatre įvyko 22 premjeros, aktoriai uždirbdavo apie 400–450 litų, pradedantieji – šiek tiek mažiau, bet daugelis neturėjo kur gyventi, o nuoma mieste galėjo siekti ir apie 100 litų, tad dalis aktorių apsigyveno teatre. Jaučiant profesionalų trūkumą, greta teatro buvo įsteigta teatro studija, kurioje „be scenos meno dalykų buvo dėstoma literatūra, dailės, muzikos, menų istorija. Dramos studijoje dėstė R. Juknevičius, H. Kačinskas, I. Tvirbutas, G. Pinkauskaitė ir kiti. Studija nesugebėjo baigti savo programos, nes 1939 metų kovo mėnesį Klaipėdą užgrobė hitlerininkai.“

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus ateities planus. Bandymai gelbėti dekoracijas, rekvizitą buvo priešiškai sutikti okupacinės valdžios, kuri liepė viską palikti pastate, o trupei ir darbuotojams palikti miestą. Teatro vadovas išvyko į Vilnių, o likę darbuotojai išsibarstė po įvairius Lietuvos kampelius.

Šviesios atminties aktorius Vytautas Kancleris 1972 m., kai buvo repetuojamas spektaklis „Koriolanas“, duodamas interviu Kino studijai apie savo darbo metus teatre pasakojo: „1945 metų rudenį drauge su dailininku Juozu Jankumi atvažiavome čia. Kaip nebūtų nuostabu, visas miestas buvo sugriautas, o teatras stovėjo visiškai sveikas. Nebuvo žmonių, artistų, šilumos, bet vaidinti buvo galima. Prasidėjo ieškojimai, važinėjimai. Galiu paminėti nuo pradžios iki šiol dirbančius aktorius Platušaitę, Kerniūtę, Čepulį – viskas, kas liko iš to laiko. Per tuos dvidešimt aštuonerius metus buvo ir gerų, ir blogų laikų. Būdavo taip, kad bilietų į spektaklį nėra, o būdavo, kad dėl žiūrovų stokos spektaklis neįvykdavo. Tačiau augant miestui augo ir teatras. Su draugo Gaidžio atėjimu, kai susiliejo Kapsuko ir Klaipėdos teatrai, viskas pasikeitė, įvyko dviejų teatrų susiliejimas. Iš pradžių atrodė, kad taip ir liko, kapsukiečiai baigę konservatoriją, turintys kitoniškus požiūrius į meną negu mes, atrodė, kad bus skirtumas. Tačiau draugas Gaidys mokėjo padaryti būtent Klaipėdos teatrą, jis toks ir liko. Tai didžiausias mūsų vyriausio režisieriaus nuopelnas.“

Karo metais uždarytas teatras atgimė 1945-aisiais, taip pradėdamas ilgą kelionę, kuri tęsiasi iki šiol.

B. d.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama