Šiuolaikinės keramikos akiratyje

Panevėžio miesto dailės galerijoje 2026 m. sausio 29 – kovo 1 d. veikė paroda „Daugiabalsė žemė“, skirta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Keramikos katedros 95-erių metų sukakčiai. Eksponuoti 2020–2025 m. sukurti darbai, kurių autoriai – katedros studentai, jaunieji alumnai ir įvairių disciplinų dėstytojai. Apie šią parodą ir keramikos meno dabartį kalbamės su menininkais, tyrėjais, „Daugiabalsės žemės“ dalyviais – viena iš parodos kuratorių kritike Aiste Kisarauskaite ir VDA Keramikos katedros vedėju Roku Dovydėnu.

Esate ne kartą kuravę skirtingo pobūdžio įsimintinas parodas, kurios išsiskirdavo konceptualiais, aktualiais sumanymais, domindavo ir įtraukdavo publiką. O su kokiais iššūkiais susiduriate rengdami progines, jubiliejines ekspozicijas? Gal galėtumėte pakomentuoti parodos „Daugiabalsė žemė“ formavimo strategiją?

Aistė Kisarauskaitė: Galvojant apie VDA Keramikos katedros 95-erių metų sukakčiai skirtą parodą, atsisakyta jau įprasto tapusio istorinio pjūvio, o pasirinktas siekis atskleisti, kokia gali būti šiuolaikinė keramika, kokia ji dėstoma ir kuriama Vilniaus dailės akademijoje. Pati sąvoka „keramika“ ir „keramikai“ skamba kiek anachronistiškai, nes dabar ją kuria įvairūs šiuolaikiniai menininkai, tiesiog naudojantys keramikos (arba ne tik) mediją savo idėjoms reikšti. Katedros studentai ir dėstytojai atlieka įvairius tyrimus, kuriuos finansuoja Lietuvos mokslo taryba, naudoja keramikos 3D spausdintuvų technologijas, kuria garso instaliacijas ar tyrinėja augalijos ir žmogaus santykį. Idėjų, krypčių gausa reikalavo jas struktūruoti, taip atsirado parodos skyriai: „Gamta“, „Išmanusis molis“, „Išdykusi žemė“, „Garsas“, „Naratyvas“.

Rokas Dovydėnas: Šiuo atveju mano darbas buvo tik sutarti dėl parodos datos ir vietos su Panevėžio dailės galerija. Vietą parodai pasirinkau neatsitiktinai, džiaugiuosi, kad galerija sutiko mus priimti. Parodą kuravo Rasa Justaitė-Gecevičienė ir Aistė Kisarauskaitė, tad galiu tik išsakyti komplimentus kuratorėms, sukūrusioms puikią parodą. Autorių parodoje daug, nepaisant to, manau, kad išties geras kuratorių sprendimas nesistengti aprėpti viso šiandienio keramikos lauko – nuo serijinės gamybos dizaino darbų iki vienetinių sienų plytelių. Pasirinkta rodyti ryškius autorius, jų naujausius, aktualius darbus.

Keramika – archajiška meno šaka, tad nuolat kyla tradicijų tęstinumo klausimas. Kurios tradicijos, jūsų manymu, prasmingos šiuolaikinėje keramikoje? Kokias jums svarbias meno istorinės praeities ir šiuolaikybės sankirtas įžvelgiate „Daugiabalsėje žemėje“?

A. K.: Pradėčiau nuo to paties keramikos termino (čia norisi pridėti šypsenėlę). Sakyčiau, kad tai archajiška medija arba technologija, nes šiuolaikiniame mene, matyt, „meno šakos“ sąvoka yra stipriai aptirpusi, praradusi aiškumą. Tačiau, žinoma, keramika yra vienas iš pačių seniausių žmonijos atradimų, pasakojančių archeologams mūsų augimo ir nuopuolių istoriją. Taip susiklostė, kad studentai šiuo metu intensyviai domisi įvairiais istoriniais keramikos aspektais, tai jungdami su šiuolaikiškiausiomis technologijomis ir reiškiniais. Senųjų baltų dievų temą Gedvardas Simonenko atskleidžia per kompiuterinių žaidimų estetiką ir įgyvendina juos iš porceliano 3D spausdintuvu („Tarp žemės ir dangaus“, 2025), Eglė Kulbytė tyrė lietuviškų molių, kuriuos pati surinko vietiniuose karjeruose, galimybes ir tinkamumą 3D spausdinimui („Vietiniai iš karjerų“, 2025), katedros alumnė Elena Laurinavičiūtė („Baltijos jūros sirenos“, „Švilpiantys karoliai“, 2023) jau pagarsėjo savo garso objektais, sukurtais archajiškų švilpukų pagrindu. Dėstytojai taip pat nevengia ir spausdintuvo, ir istorinių keramikos formų tyrimo. Pavyzdžiui, Remigijus Sederevičius tiria istorinių indų formas („Puodo evoliucijos teorija“, 2024), tradicijas ir jas savaip interpretuoja, kurdamas precizišką ir savitą pasakojimą.

R. D.: „Archajiškumą“ kiek pataisysiu: keramika – ne tik sena, bet ir nuolat atsinaujinanti meno šaka. Yra keramikos dalis, kuri visada tęsiasi: molis lipdomas, džiovinamas ir degamas, to neišvengsi, nes be šio proceso nebus ir pačios keramikos. Keramikos darbai gerokai pasikeitė net per pastaruosius du dešimtmečius, jei lygintume „Daugiabalsę žemę“ ir kūrinius parodoje „Pamatyk nematytą“, eksponuojamus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Jei rinktumės lyginti jaunosios kartos darbus su muziejiniais, matytume mažesnį susidomėjimą indo forma ir gerokai laisvesnę jų interpretaciją. Kaip kad Yanos Karpan indai, kurie yra kiek tradiciniai savo išvaizda, bet autorė visiškai nesiekia suteikti jiems funkcijos, ar Elenos Laurinavičiūtės darbai, kai indai turi aiškią funkciją, tik ta funkcija nebėra ką nors į juos įdėti ar laikyti, jos darbų funkcija – švilpti. Kita nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio matoma tradicija – skulptūrinės formos dominavimas. Čia galiu pasakyti, kad Rokas Janušonis ar Matas Gaučas juda nuosekliai tolyn nuo įvairių tradicijų, ir tuo labai džiaugiuosi, nes jų kuriamos instaliacijos parodose ir mieste išties įtraukiančios.

Panevėžys – keramikos meno plėtrai reikšmingas miestas, jame beveik keturiasdešimt metų rengiami tarptautiniai keramikos simpoziumai. Panevėžio miesto dailės galerija yra ilgametė šių renginių organizatorė, sukaupusi didelę keramikos kūrinių kolekciją. Tai parodos „Daugiabalsė žemė“ atidarymo metu akcentavo ir jos kuratorė Rasa Justaitė-Gecevičienė. Kiek Dailės galerijos tarptautinė veikla bei ekspozicinės erdvės specifika dėkinga, reikšminga jūsų organizuotai parodai, tarp kurios autorių – katedros dėstytojai (Rytas Jakimavičius, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Rasa Justaitė-Gecevičienė, Rūta Šipalytė, Remigijus Sederevičius, Jurgita Jasinskaitė), dalyvavę Panevėžio tarptautiniuose keramikos simpoziumuose?

R. D.: Ne tik dėstytojai yra dalyvavę simpoziumuose, juose dalyvavo ir Rokas Janušonis bei Elena Laurinavičiūtė. Gaila, kad simpoziumai organizuojami tik kas dvejus metus, nes jie sukuria reikiamą postūmį jauniems kūrėjams visavertiškai įeiti į meno lauką, dirbti ir eksponuotis šalia pripažintų autorių. Prieš dvejus metus svarsčiau, kur būtų smagu atšvęsti Lietuvos profesionaliosios keramikos 95-metį, tai, prisipažinsiu, negalėčiau įvardinti reikšmingesnio keramikos centro Lietuvoje, nei esančio čia, Panevėžyje. Žinoma, dauguma keramikų, kaip ir jų pirkėjų ar žiūrovų, gyvena Vilniuje, bet Panevėžyje yra tokia savita, specifinė molio aura. Miestas, kuriame yra Molainių mikrorajonas, – šio to vertas.

„Daugiabalsė žemė“ išsiskiria ekspozicijos vientisumu, kalbant tiek apie skirtingą kūrybinę patirtį turinčius menininkus, tiek apie pristatytas šiuolaikinio meno tendencijas. Ką bendra matytumėte tarp katedros studentų, jaunųjų alumnų ir skirtingoms disciplinoms atstovaujančių dėstytojų kūrinių? Kurias šiuolaikinio meno kryptis, jūsų požiūriu, ši paroda labiausiai atliepia?

A. K.: Šį kartą ekspozicijos vientisumas pasiekiamas ne tiek dėl darbų panašumo, kiek kuriant parodos architektūrą ir grupuojant kūrinius. Pastaraisiais metais kuruodama didesnes ar mažytes parodas, labai daug galvoju apie tai, ką sau vadinu parodos scenografija. Svarbu atmosfera, ekspozicinės medžiagos, tūriai. Šios parodos architektas, su kuriuo visada dirbu, jei tik leidžia parodos biudžetas, yra skulptorius Danas Aleksa. Tarpusavio diskusijose gimė mintis panaudoti ne tik medžio konstrukcijas, bet ir baltą minkštą vyniojamąjį plastiką, į kurį pakuojami kūriniai transportavimui. Parodai pasibaigus nulupsime šią ekspozicinių pertvarų dangą ir į ją iš tiesų supakuosime darbus.

Apie bendrumus tarp katedros studentų, jaunųjų alumnų ir skirtingoms disciplinoms atstovaujančių dėstytojų kūrinių – suradus konceptualų žiūros tašką, visada galima atrasti ir bendrumų, tačiau aš labiau džiaugiuosi įvairove, didžiuliu idėjų, tyrimo sričių ir technologinių sprendimų spektru. Laukinio kobalto ir aukso Roko Dovydėno objektai („Mėlynos vazos“, 2025), alumno Roko Janušonio pašėlusi keramika bei piešiniai („Nūdiena (Nowaday)“, keramikos objektas, 2022, piešiniai, 2025) sudaro puikų kontrastą Rūtos Šipalytės architektūrinei precizikai („Silicio namai. Mėlynos spektras“, 2026) ar brolių Gataveckų kruopščiam piešiniui („Kodas: aš esu“, 2025). Ūlos Šukytės čerpių stogas guli ant žemės, išraustos kurmių, o Eglės Ridikaitės garsiosios grindų plytelės („Viršutinis aukštas, pusiau baltas, pusiau rudas“, iš ciklo „Kultūringos grindys“, 2013–2020) tvarkingai kabo ant sienos, ir šie kūriniai susišneka savo apversta logika. Nors kartais dėstytoja su savo buvusia studente kasa tą pačią lysvę – Rasa Justaitė-Gecevičienė („Toksiškas sodas“, 2024–2025) ir Diana Grochovska („Biofilija, arba „Rėdos ratas“, 2025) atidžiai žvelgia į augalijos pasaulį. Ar reikia stebėtis? Juk studentai ir renkasi tuos dėstytojus, kurie gali padėti užauginti jų kūrybinį projektą...

Kai kalbama apie šiuolaikinį meną, sunku aiškiai išskirti konkrečias kryptis, greičiau galime matyti skirtingas filosofines perspektyvas, įvairias problemų sritis. Man kelia nuostabą taip dažnai pabrėžiama kūrinio idėjos viršenybė medžiagos atžvilgiu, kuri turi paklusti tvirtai menininko valiai. Kodėl žmogaus protoproduktas (idėja) turėtų būti aukštesnė už jo aplinką, už medžiagą, materiją? Gal galimas horizontalus santykis, neneigiantis vieno ar kito? Esu įsitikinusi, kad menininkui visai ne gėda klausyti medžiagos, o keramika tai primena nuolat. Keramika, kaip ir analoginė fotografija, palieka daug vietos netikėtumui, kai nustembi pamatęs galutinį rezultatą arba lieki su daugybe šukių. Ilgus metus keramika buvo vadinama „taikomąja daile“, tai yra žemesne meno rūšimi, kaip ir tekstilė. Šis diskriminacinis požiūris gajus iki dabar. Tad kai kalbame apie šiuolaikinio meno kryptis, manau, kad menininkai, naudojantys keramikos technologijas, tyliai kovoja už medžiagos emancipaciją, jos kalbą, kiek primirštą rankų darbą ir būdą būti kitokiems – kalbėti per keramiką.

R. D.: Už parodos bendrą, vientisą vaizdą turėtume dėkoti jos architektui Danui Aleksai, panaudojusiam prieš tai buvusią ekspozicijos įrangą ir ją perdarius sukūrusiam įvairias uždaras ir atviras erdves, nuosekliai išskaidančias parodos temas. Man labai smagu, kad parodoje dalyvauja ir katedroje dėstantys kitų sričių kūrėjai: Arvydas Ališanka, Eglė Ridikaitė, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Eglė Karpavičiūtė. Jei kalbėtume apie šiandienines meno tendencijas – įtraukius kūrinius, parodoje eksponuoti Eglės Ridikaitės, Ūlos Šukytės, jau minėto Roko Janušonio darbai. Jei kalbėtume apie žmogaus ir technologijos sintezę, tokiai krypčiai priskirčiau Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, Neringos Akcijonaitytės ar Gedvardo Simonenko darbus. Kaip visiška priešstata šiems – rankų darbo ir medžiagiškumo estetiką spinduliuojantys Rasos Justaitės-Gecevičienės, Sauliaus Jankausko ir Vytautės Latožaitės kūriniai. Technologijos ir medžiagiškumo sintezė itin aiški Eglės Kulbytės keramikos 3D spaudiniuose iš vietinių, Lietuvos molių. Atskirai galima būtų paminėti itin skirtingas, bet savaip besisiejančias geometrines, logiškas ir technologiškai užbaigtas Remigijaus Sederevičiaus ir Rūtos Šipalytės kompozicijas.

Apibendrinant galima sakyti, kad paroda ne tik atspindėjo šiandienes meno tendencijas, bet tai padarė specifiniu būdu, grįstu vietos ir medžiagos pojūčiu. Čia nebuvo bandymo iliustruoti „madingas kryptis“ – veikiau matėme, kaip jos natūraliai išauga iš VDA Keramikos katedros tradicijos, iš molio ir iš asmeninių autorių trajektorijų. Vienur tai pasireiškė per įtraukiančias instaliacijas, kitur – per technologinius eksperimentus ar sąmoningą grįžimą prie rankų darbo estetikos. Manau, svarbu, kad ši paroda ne deklaravo tendencijas, o jas tiesiog parodė. Pirmiausia tai, kad keramika šiandien gali būti ir konceptuali, ir žaisminga, ir kritiška, ir labai jautri, medžiagiška. O svarbiausia – parodė, kad Lietuvos keramika yra gyva ir gebanti kalbėti šiuolaikine kalba neprarasdama savo šaknų.

Ačiū už pokalbį.

Teksto publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus dailės akademija

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama