Kas svarbiau – kinas ar poza?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Metų pradžioje paskelbtos 98-ųjų „Oskarų“ nominacijos – labiau techninė kino industrijos metų kulminacija, kurios reikšmė daug kam vis dar matuojama ne tik statulėlių skaičiumi, bet ir tuo, ką jos sako apie mūsų laikmetį. Šiemet – ne išimtis: kino kritikai ir žiūrovai ne tik aptarinėja stipriausių (ne vien meniniu požiūriu) filmų triumfą, bet ir kelia klausimą, ką iš tikrųjų reiškia būti „Oskaro“ nominantu XXI amžiaus kontekste.
Pastaraisiais dešimtmečiais apdovanojimų sezonas virto savotiška politinių srovių ir kultūrinių strategijų erdve, kurioje vieni filmai pateikiami kaip svarbiausio politinio ar socialinio diskurso atspindžiai, o kiti kaltinami tapimu tuo, ką kritikai vadina Oscar bait – kūriniais, sukurtais labiau siekiant prestižo nei kino meno naujovių ar drąsių estetinių sprendimų. Šio reiškinio esmė – kino industrijos žaidimas pagal taisykles, kai patys apdovanojimai virsta ne tiek kino meno, kiek rinkodaros įvykiu.
Šiame tekste apžvelgsiu dokumentinio ir užsienio filmo kategorijas, kurios ne kartą buvo pristatomos kaip „tikras“ kino balsas, mat šiuose filmuose esą atsispindi realios pasaulio traumos. Dokumentikos ir tarptautinio filmo kategorijos šiame apdovanojimų farse atlieka ir kitą vaidmenį – tampa savotišku Akademijos sąžinės balsu, juk paprastai nominuojami filmai apie karą, traumą, socialinę neteisybę, istorines skolas ir nutylėtas tragedijas. Kitaip tariant, nominuojamas pasaulis su visomis savo žaizdomis. Tačiau kartu kyla klausimas: ar šios kategorijos iš tiesų yra gyviausia ir drąsiausia „Oskarų“ teritorija, ar tik saugi erdvė, kurioje galima pademonstruoti jautrumą globalioms temoms?
Dokumentika dažnai suvokiama kaip moralinis liudijimas, bet „Oskarų“ kontekste ji neišvengiamai tampa ir prestižo žaidimo dalimi – tarp tikro liudijimo ir kruopščiai suplanuotos kampanijos. O „užsienio filmas“, nepaisant globalizacijos, tebėra tarsi diplomatinis rezervatas – vieta, kur pasaulis į Holivudą įleidžiamas ribotomis kvotomis. Tačiau lieka atviras klausimas, ar nominacijos atspindi estetines kino kalbos paieškas, ar pirmiausia patvirtina tai, ką jau esame linkę laikyti „svarbiu“ kinu.
Paimkime kad ir vieną iš dokumentikos nominantų „Ponas Niekas prieš Putiną“ („Mr. Nobody Against Putin“, rež. David Borenstein, Pavel Talankin, Danija, Čekija, Vokietija). Ar tai „svarbus“ filmas? O gal kokia nauja kino kalba? Deja, tai veikiau atpažįstamas, festivaliniame dokumentiniame kine jau įsitvirtinęs modelis: asmeninė istorija kaip langas į didesnę politinę tikrovę. Tačiau būtent šis „langas“ ir kelia klausimų. Karo su Ukraina kontekste filmas siūlo žiūrėti į Rusiją per „gerojo ruso“ figūrą, kuri nepritaria režimui ir „rizikuoja“. Tokia dramaturgija leidžia konfliktą sutraukti iki sąžinės dramos, individo apsisprendimo, žodžiu – iki herojiško gesto. Bet kartu ši istorija neišvengiamai perdėlioja akcentus: imperinė agresija, sisteminė propaganda, visuomenės dalyvavimas ar tylus pritarimas lieka tik kaip foninis triukšmas.
O štai pastarųjų metų Ukrainos dokumentikoje, pasakojančioje apie okupaciją, kasdienį išgyvenimą, kolektyvinę traumą ir valstybės naikinimą, retai pamatysi „kankinį individą“. Maža to, ukrainiečiai nefetišizuoja savo pažeidžiamumo ir nesiekia tapti moraline alegorija. Todėl „Ponas Niekas prieš Putiną“ atrodo ne tik kaip filmas apie propagandą mokykloje, bet ir kaip savotiškas simptomas: Vakarų vaizduotė vis dar linkusi karą suvokti per individualios rezistencijos, o ne per imperinės agresijos prizmę. Tai moralinio komforto kinas, kuriame žiūrovas gali jaustis teisingoje pusėje, bet neprivalo iki galo susidurti su sisteminiu blogiu.
Galima sakyti, kad rasinė nelygybė JAV dokumentikoje tapo beveik žanru. Kasmet atsiranda filmų, kurie sukrečia, demaskuoja, atskleidžia, – kinta tik pavardės, miestai ir konkretūs atvejai, tačiau pati struktūra lieka pastovi. Kiekvienais metais šie filmai pelno pripažinimą, kritikų pagyras, o ir „Oskarų“ nominacijų sąraše pasirodo reguliariai – tarsi industrija vis iš naujo konstatuotų problemą, kurios egzistavimas jau seniai niekam nebekelia abejonių. Šįmet nominuoti du panašaus stiliaus filmai – „Alabamos klausimas“ („The Alabama Solution“, rež. Andrew Jarecki, Charlotte Kaufman, JAV) ir „Tobula kaimynė“ („The Perfect Neighbor“, rež. Geeta Gandbhir, JAV).
Abu žada tą patį: nebus jokių interpretacijų – tik faktai. „Tobula kaimynė“ beveik išimtinai montuojama iš policijos kamerų, 911 skambučių, stebėjimo įrašų, tai yra institucinio žvilgsnio, kuris dažniausiai ir yra problemos dalis. Toks pasirinkimas gali atrodyti politiškai teisingas („tegul kalba faktai“), bet slepia klastą: kamera nėra neutrali, o „nešališkumas“ neretai tėra estetinis triukas, leidžiantis neįvardyti atsakomybės tiesiogiai. Filmas, be abejo, demaskuoja amerikietiškojo savigynos įstatymo absurdiškumą ir rasinių stereotipų veikimą, tačiau kartu tampa dar viena tikro nusikaltimo industrijos atšaka. Kitaip tariant, jis rodo, kaip sistema veikia, bet gana mažai pasako kodėl.
„Alabamos klausimas“ pateikia „įrodymus“ dar radikaliau – čia didžioji dalis medžiagos slapta nufilmuota pačių kalinių. Įtakingiausi leidiniai vėl baisėjosi Amerikos kalėjimų sistema, vadino ją net humanitarine krize, bet filmas turi ir kitą pusę: jis beveik užprogramuotas veikti kaip pasipiktinimo akumuliatorius. Kitaip tariant, „Alabamos klausimo“ moralinė diagnozė (tai yra jokios moralės) tokia akivaizdi, kad žiūrovui lieka tik emocinis sukrėtimas. O sukrėtimas, kaip žinome, dažnai baigiasi ten pat, kur prasidėjo – saugioje kino salės kėdėje ar ant sofos priešais kompiuterio ekraną. Pažiūrėjusi abu filmus susigalvojau dar vieną žanrą – „Oskarų“ dokumentika. Mat kuo aiškiau filmas demaskuoja sistemą, tuo patogiau Akademija gali pasakyti, kad ją demaskuoti – svarbu.
Ir, žinoma, kokia gi „Oskarų“ dokumentikos kategorija be queer meilės istorijos ir mirtinos ligos – dviejų temų, kurios Akademijai beveik garantuoja emocinį rezonansą. Ryano White’o „Pamatyk mane gražioje šviesoje“ („Come See Me in the Good Light“, JAV) pasakoja apie poetę Andreą Gibson ir jos partnerę Megan Falley, gyvenančias su nepagydomo vėžio diagnoze. Filmas intymus ir švelnus, kritikai gyrė jį už jautrumą ir orumą, už tai, kad liga nepaverčiama vien kančios reginiu ir skleidžia kone poetinę šviesą. Ar jis pavergs rinkėjų širdis – parodys laikas. Paskutinio nominanto „Per uolas“ („Cutting Through Rocks“, rež. Mohammadreza Eyni, Sara Khaki, JAV, Vokietija) matyti neteko, tačiau užteko perskaityti aprašymą, kad susidaryčiau įspūdį, koks maždaug tai dar vienas „svarbus“ filmas tematiniu, ne estetiniu požiūriu. Galbūt klystu.
Kad pasaulis tebemoka kurti ne tik tiktokinį ar instagraminį kiną, rodo geriausio užsienio filmo nominacijos. Ši kategorija jau senokai nepasiduoda trumpų formų diktatui, algoritminiam mąstymui ir greitai suvartojamoms emocijoms. Didžiąją savo širdies dalį atiduodu filmui „Slaptasis agentas“ („O Agente Secreto“, rež. Kleber Mendonça Filho, Brazilija, Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija). Šis brazilų režisierius ir anksčiau rodė gebėjimą politinę istoriją pasakoti pasitelkdamas kasdienybės detales, architektūrą, garsą, miesto pulsą. Tad „Slaptasis agentas“ ne tik politinis trileris, bet kartu ir atminties filmas, įsišaknijęs konkrečioje vietoje ir laike. Tačiau filmas nėra vien istorinis priminimas: jis kalba apie sekimą, baimę kaip politinį instrumentą – tai, kas šiandien ne mažiau aktualu.
Kitam nominantui Jafarui Panahi, regis, niekada nepritrūks idėjų, nes šį kūrėją galima pavadinti puikiu aplinkos stebėtoju. Jo kinas gimsta iš situacijų, atsitiktinių susidūrimų, iš kasdienybės įtrūkių, pro kuriuos ima veržtis politinė tikrovė. „Tiesiog atsitikimas“ („Yek tasadof-e sadeh“, Iranas, Prancūzija, Liuksemburgas, JAV) – dar vienas to pavyzdys: iš pirmo žvilgsnio menkas įvykis čia tampa moralinės įtampos branduoliu. Filmas konstruojamas beveik asketiškai: ilgi dialogai, minimalūs, užtat kartais iki absurdo juokingi siužetiniai posūkiai. Tačiau būtent ši paprasta forma leidžia išryškėti svarbiausiam dalykui – ne pačiam kaltinimui, o abejonėms. Panahi atsisako aiškios moralinės krypties, jis neveda žiūrovo už rankos. „Tiesiog atsitikimas“ – nei teismo drama, nei politinis pamfletas, o diskusija apie teisingumo galimybę. Tačiau ar visada mes norime ant pečių nešioti atsakomybės jausmą?
Oliver Laxe’o „Siratas“ („Sirât“, Ispanija, Prancūzija) lietuviškoje spaudoje jau buvo nemažai aprašytas. Apie Joachimo Triero „Sentimentalią vertę“ („Affeksjonsverdi“, Norvegija, Vokietija, Danija, Prancūzija, Švedija, D. Britanija, Turkija) – kitame tekste, juo labiau kad šiuo filmu atidaromas „Kino pavasaris“. Tad pabaigoje keli sakiniai apie patį silpniausią nominantą užsienio filmo kategorijoje – „Hind Radžab balsą“ („Sawt Hind Rajab“, rež. Kaouther Ben Hania, Tunisas, Prancūzija, JAV, D. Britanija, Saudo Arabija, Kipras). Tai filmas, balansuojantis ties riba tarp liudijimo ir emocinės manipuliacijos – tarp būtinybės papasakoti tragediją ir pagundos ją paversti sukrečiančiu reginiu. Klausimas, ar toks metodas padeda suvokti tragediją, ar ją estetizuoja, lieka atviras. Galbūt todėl žiūrint filmą apima ne tiek liūdesys, kiek susierzinimas, lyg iš tragedijos būtų kuriama pornografija: kai skausmas tampa pagrindiniu naratyvo varikliu, o žiūrovo emocinis sukrėtimas – galutiniu tikslu. Taigi lieka tik šokas. O šokas, kaip jau matėme dokumentikos kategorijoje, nebūtinai virsta supratimu.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
