Kintanti forma ir tapatybė
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Išmaterialintas, tačiau kartu paradoksaliai kūniškas ir apčiuopiamas objektas – toks pirmas įspūdis atėjus į Jaakovo Blumo parodą „Multivista“. Kauno paveikslų galerijos erdvėje kūriniai atsiskleidžia ne kaip vaizdai, bet kaip buvimo formos, veikiančios kūną ir jutimus. Blumui būdingas konstruktyvizmas čia įgauna psichodelinį posūkį. Geometrija tampa gyva, pulsuoja energija, o medžiagų ir kolorito kontrastai kuria intensyvią jutiminę erdvę, artimą opartui ir kinetiniam menui.
Ši dinamiška, optiniais ir jutiminiais kontrastais grindžiama vizualinė kalba gali būti siejama su menininko biografiniu kontekstu. Blumas – Lietuvos išeivis. Aštuoniolikos metų jis išvyko gyventi į Izraelį, o vėliau kūrybinę trajektoriją pradėjo Vokietijoje, Hamburgo vaizduojamojo meno akademijoje (Hochschule für Bildende Künste). Studijų metais menas buvo traktuojamas kaip tyrimu grindžiama praktika, o ne kaip uždara formalistinė sistema. Būtent čia pamažu išgryninta jo meninė laikysena, kuri atsiskleidžia kaip kintanti vizualinė visuma.
Įkvėpimo šaltinių, kaip teigia pats menininkas, jis semiasi tiek iš augalijos, tiek iš dirbtinės vizualinės kultūros, pavyzdžiui, kelio ženklų. Blumui jie – stiprūs dėmesio dirgikliai. Kelio ženklas čia suvokiamas ne kaip nuoroda į konkretų tašką, o kaip vektorius, žymintis kryptį, trajektoriją ar galimą judėjimą erdvėje. Menininko darbuose šie ženklai nebereguliuoja vienintelio maršruto, bet atveria daugybę paraleliai egzistuojančių krypčių. Iš normatyvinės nuorodos jie transformuojami į savotišką vektorių multivisatą, atvirą interpretacijai ir pasirinkimui. Panašiu principu funkcionuoja ir patys darbai, nes vizualiniai elementai ne tik formuoja kompozicinę struktūrą, bet ir aktyviai modeliuoja žvilgsnio trajektoriją, kurdami dinamiką.
Judėjimo pojūtį sustiprina ir pasirinkti menininko tapymo paviršiai, tarp kurių svarbią vietą užima medinės plokštės. Medis Blumo darbuose atsiskleidžia ne tik kaip techninė ar konstrukcinė medžiaga, bet ir kaip aktyvus veikėjas, generuojantis jutiminį režimą kartu su žiūrovo kūnu. Plokštės ir įmontuoti struktūriniai elementai nėra maskuojami ar derinami su tapybine plokštuma. Priešingai, medis išlaiko savo organiškumą, matomus nelygumus ir įtrūkimus, kurie jautriai reaguoja į šviesą ir organizuoja žiūrovo judėjimą bei suvokimą. Paviršiai tarsi lūžta ir persikonfigūruoja, o medžio faktūra tampa fizinio judėjimo matematika, kurioje kryptys, šešėliai ir faktūra veikia kaip optinis reiškinys, patiriamas ne tik akimis, bet ir visu kūnu.
Blumo darbuose greta tapytų paviršių ant medžio naudojama ir kita medžiaga – plastikas. Medis, išlaikantis savo organiškumą ir kintamumą, veikia kaip gyvas ir jautrus paviršius. Plastikas savo ruožtu simbolizuoja pramoninį, su skaitmenine kultūra siejamą pasaulį. Tai paviršius, atspindintis šiuolaikinių technologijų estetiką. Susidurdamos parodinėje erdvėje šios medžiagos kuria daugiasluoksnę prasmę, kai vienu metu egzistuoja keli pasauliai – natūralus ir virtualus.
Menininko kūryboje ypatingą reikšmę įgauna erdvinė logika. Platus geometrinių figūrų spektras veikia kaip struktūrų sistema, kurioje vaizdas nuolat pereina iš vienos būsenos į kitą. Apskriti, kvadratiniai ir stačiakampiai elementai jungiasi, persidengia ir kuria trečiosios dimensijos iliuziją, virstančią ne tik regimu, bet ir jutiminiu patyrimu. Šiame kontekste galima kalbėti apie energijos virsmus, nes apčiuopiamo, lengvai atpažįstamo vaizdo nebuvimas tarsi išlaisvina formą nuo reprezentacijos svorio ir kartu paverčia ją intensyvia, fiziškai juntama.
Geometrinės struktūros ardo pasyvaus kontempliavimo mitą, o forma drobėje tampa ne objektu, bet procesu. Matoma abstrakcija gyvoje erdvėje virsta fiziniu reiškiniu, priklausančiu nuo stebėtojo padėties. Keičiantis žiūros kampui, paviršiai lūžta, persikonfigūruoja, kinta jų tarpusavio santykiai. Tai nėra vien optinė iliuzija, bet jutimų perskirstymas, kai žiūrintysis ne tiek dekoduoja autoriaus intenciją, kiek pats generuoja nuolat kintantį vizualinį lauką.
Menininko darbų koloritas taip pat nėra pavaldus griežtai kontrolei – jis žaižaruoja, persidengia ir kuria nuolatinio judėjimo įspūdį. Manau, Blumui labai svarbus švytėjimas ir jis bando įminti šią mįslę pasitelkdamas atspalvių susiliejimą ir lūžtančią spalvos šviesą. Prisilietęs prie šios materijos, gebančios judinti statiškas formas, jau nebegali nustoti tapyti ryškių, spalvingų drobių. Persidengiančios virpančios linijos ir skirtingas koloritas sukuria spalvos-šviesos bangą, kurios dažnyje stovintysis gali beveik gyvai savo kūnu išgyventi virpesius, sklindančius iš didelio formato kūrinių.
Toks juslinis intensyvumas sudaro sąlygas aktyviam patyrimo formavimuisi. Žiūrovas nėra vedamas ar instruktuojamas, bet pats renkasi kryptį, išsilaisvindamas nuo fiksuotos reikšmės. Tai ypač ryšku transformuojamuose Blumo darbuose, kai videoinstaliacijoje pats autorius meditatyviai rekonstruoja kūrinių išdėstymą ne kaip autorinį performansą, bet kaip atvirą pasiūlymą. Šis veiksmas kviečia mintyse ar fiziškai atlikti analogišką judesį ir perimti atsakomybę už prasmės kūrimą.
Tokia patirties atvėrimo strategija siejasi ir su kai kurių lietuvių menininkų, Blumo amžininkų, kūryba. Panašumai ryškėja atsižvelgiant tiek į kūrybos procesą, tiek į santykį su žiūrovu, nes šie autoriai pasitelkia kontrastingus paviršius, struktūras ir geometrines formas, kurios ardo statiškumą ir kuria nuolat kintančio patyrimo įspūdį. Pavyzdžiui, Vytauto Povilaičio kūryba posovietiniu laikotarpiu pabrėžia procesiškumą, atskleidžiamą neįprastomis medžiagomis. Jis renkasi fanerą, kartoną, statybinius dažus ir plunksnas, o platūs potėpiai ir viršutiniai sluoksniai kuria subtilų švytėjimo efektą, suteikiantį paviršiui gyvybės. Vis dėlto niūrus ir rėksmingas fonas dažnai alsuoja asociatyviais ženklais, kurie kūriniams teikia politinį teminį pagrindą. Panašiai veikia ir Rimvido Jankausko-Kampo ekspresionistinė tapyba, kurta panašiu metu. Joje gausu kančios motyvų ir intensyvių spalvinių pliūpsnių.
Akivaizdu, kad Lietuvos menininkų kūryboje dažniau reflektuojama lokali traumos patirtis, tampanti svarbia semantine ir emocine ašimi. O Blumo grynoji psichodelinė kinetika atsisako tokio naratyvinio angažuotumo ir orientuojasi į juslinės patirties autonomiją. Jo vizualinė kalba formuota tarptautinės patirties ir kuria ne nostalgijos, bet nestabilumo būsenas. Energijos virsmai gimsta iš sluoksniavimo ir faktūrų sankirtų, veikiančių pirmiausia jutimiškai, o ne aiškiai artikuliuotu politinės atminties pasakojimu.
Tačiau nereikėtų nuvertinti šios parodos vien todėl, kad joje nėra aiškiai išreikštos pozicijos dėl politinių, ekologinių ar etinių klausimų. Blumo kūriniai nekuriami kaip užbaigti ir stabilūs vienetai, o toks procesas primena nuolatinį prisitaikymą ir perorientavimą, būdingą gyvenimui tarp skirtingų kultūrinių kontekstų. Tai emigranto patirtis, pristatoma ne kaip biografijos faktas ar dokumentinė aplinkybė, bet kaip nuolatinė padėties kaita. Ji atspindi priklausymo ir nepriklausymo įtampą bei gyvenimą tarp kultūrinių koordinačių, kurios nesusiklosto į vientisą sistemą. Parodoje „Multivisata“ ši būsena artikuliuoja ne pasakojimu, bet kūrinių struktūra. Šakotos, asimetriškos kompozicijos, besisukančios linijos ir persidengiantys sluoksniai atsisako stabilaus centro ir linijinės raidos logikos. Taip migracija pateikiama kaip trajektorija be galutinio atvykimo taško, o parodos lankytojas taip pat tampa savotišku išeiviu. Ne iš geografinės vietos, bet iš vienos saugios perspektyvos, nes nuolat perkonfigūruoja savo matymo ir suvokimo poziciją. Taip pats kūrybinis vyksmas virsta migracinės tapatybės modeliu be galutinio centro ir fiksuoto pagrindo. Tai santykis tarp įsišaknijimo ir mobilumo, tarp atminties, siekiančios stabilumo, ir vizualinės kalbos, kuri nuolat kinta.
Paroda „Multivisata“ artikuliuoja šiandienos pasaulio globalumo, nuolatinio judėjimo ir migracijos aktualijas per jutiminę, procesišką ir vizualinę praktiką. Jaakovo Blumo vaizdiniai atliepia ne tik asmeninę išeivio patirtį, bet ir platesnį kultūrinį kontekstą, kviesdami permąstyti tapatybę kaip daugialypę, nuolat persitvarkančią sistemą.
Paroda veikia iki balandžio 19 d.
Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
