Pienės Pūko miesto brendimo istorija
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Ilgai ruošėmės su dukra prieš eidamos į Gabrieliaus Zapalskio, „Atviro rato“ teatro aktoriaus, režisuotą muzikinį spektaklį „Aš vejuos vasarą“. Jai dar nėra penkerių, o spektaklis, kaip rašoma, žmonėms nuo šešerių metų. Jaudinausi, kad jai bus baisu ir dviejų dalių spektaklio paprasčiausiai neišžiūrėsime. Tad iš anksto atidžiai skaitėme to paties pavadinimo Violetos Palčinskaitės pasaką nepasaką apie taikųjį Pienės Pūko miestą ir grubius Kmynų, piktų miesto kaimynų, bandymus jį apželdinti, tarėmės, ką reikės daryti išsigandus spektaklio metu.
Violetos Palčinskaitės pjesę „Aš vejuos vasarą“ pirmą kartą, vos tik parašytą, pastatė režisierė Aurelija Ragauskaitė (ji ir paskatino autorę kūrinį užbaigti) dar 1968 m. Jaunimo teatre. Vėliau ši pasaka nepasaka statyta daugybę kartų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, be to, ne tik profesionalių teatrų, bet ir įvairiausių mokyklų teatriukų. Iš tiesų šis žaismingas, poetiškas, vasaros lengvumu alsuojantis kūrinys yra labai teatrališkas, gebantis užkurti kolektyvų fantaziją: jame telpa puokštė itin išraiškingų, lengvai pagaunamų vaidmenų, panardintų į tirštą, azartą uždegantį veiksmą, kuris ir leidžia kiekvienam charakteriui savitai atsiskleisti. Tad atrodo visiškai logiška, kad, 2022 m. autorės iniciatyva leidyklai „Tyto alba“ naujai išleidus šį kūrinį, 2024 m. sulaukėme dar vieno vasarišką lengvumą ir karišką jėgą susiejančio spektaklio, o vėliau ir aukščiausio Lietuvoje įvertinimo – „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimo. Kiek keisčiau šiame kontekste atrodo tik tai, kad spektaklis vis dar neturi nė vienos recenzijos, taigi šį tekstą galime vadinti gal kiek ir pavėluotu bandymu užtaisyti tokią spragą.
Vasara Keistuolių teatro Didžiojoje scenoje (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė) – itin ryški. Ne, ji neprimena vaikų kambario ir neturi nieko bendro su infantilumu, tai veikiau panašu į miesto žmogaus gamtos lopinėlį, kuriame gėlės, uogos ir visa ko pagrindas – žolė – įgavusios tvirtus, plastiku atsiduodančius prekybos centrų kūnus ir atitinkamai rėksmingą, bet ganėtinai monotonišką spalvą, lyg žiūrėtume filmuką per „Netflixą“. Čia nėra vietos dviprasmybėms (nors taip, apgavikų ir pasimetėlių esama), nesusipratimams, keistumams. Kiekvienas turi savo aiškią misiją, atstovaujamą idėją, charakterio bruožą... Ir tai kuo puikiausiai susišaukia su aktorių kuriamais vaidmenimis – švepla, nelaiminga Braške (Judita Urnikytė), paaugliška Giedrute (Justina Smieliauskaitė), dėl savo talijos mažumėlę pamišusia Konvalija (Birutė Belada Tauterytė), kietais nevykėliais Kmynais (Danas Kamarauskas, Diana Kamarauskaitė, Ieva Stundžytė, Eimantas Seselskis, Elina Kuprijaškinaitė) ir t.t. Neslėpkime, tai gana naivus ir banalus miestelis, kurio gražiai dainuojantiems gyventojams (muziką kūrė pats režisierius), kaip ir jame apsilankiusiai Giedrei, trūksta pustonių, ne tokių ryškių spalvų ar tiesiog ko nors, pasislėpusio už pozos.
Visa dengiančio žalio kilimo viduryje stūkso šio miesto pažiba – vilniečiams gerai pažįstamas lenktas suoliukas, aplink jį, kaip pridera, sukasi veiksmas. Už jo dar yra paslaptis saugantys aukšti, arkiniai, vijokliais apaugę langai, pagal poreikį stumdomi ir prireikus virstantys ne tik kažkieno namais, bet ir kalėjimu-voratinkliu, kuriame atsiduria daugybė nekaltų Pienės Pūko miesto gyventojų. Paslapties prideda ir Žaliosios būtybės (Gabrielė Baubaitė, Karolina Kildaitė), lyg kokios šekspyriškos laumės, kartkartėmis vis pasirodančios scenoje poetiškai pakomentuoti veiksmo ar išreikšti jo keliamų emocijų.
Aišku, žvelgiant į Palčinskaitės kūrinį dabar, nori nenori pirmiausia į akis krinta karo tematika. Visas tas niekingas įsiveržusių Kmynų apželdinimas negali nepriminti dabarties įvykių, kuriuose murkdomės be jokios perspektyvos. Kurį laiką tai atrodo viltingai: štai Pienės Pūko miesto veikėjai per tą laiką užauga, surimtėja, atranda laimę visai kituose, tikresniuose dalykuose. Jie užsidega kovotojų dvasia ir tampa geriausiomis, drąsiausiomis savo versijomis... Tačiau pabaigoje šis vilties burbulas, bent man, suaugusiai žiūrovei, subliūkšta – nes istorija baigiasi pernelyg gerai, kad būtų tiesa. Beveik niekas nenukentėjo ir tiesiog viskas, absoliučiai viskas, išėjo į gera. Atrodo, kad taip atimama bet kokia galimybė tikėti šiuo laiku, kuriame pernelyg įkyriai, ilgai ir masiškai braunasi tamsa, – juk net ir didžiausiam optimistui aišku, kad visai be pasekmių niekaip nebeišbrisime.
Ir vis dėlto iš dukros, kuriai spektaklyje labiausiai ir patiko Kmynai (pasak jos, pasirodžius klynams viskas tampa labai juokinga), supratau, kad jai šis kūrinys nebuvo toks pozityvus ir lengvas. Pirmiausia, grįžus namo, jos žaislai pradėjo kalbėti labai keistomis frazėmis, štai Avytė kreipėsi į mylimą Kiškį: „Miki, atsimeni, kai mes buvom vaikai, tu galėdavai mane pakelti!“, po to ir pati dukra, sumetusi įvairiausias smulkmenas į vieną krūvą, teigė: „Gaminu sriubą, nes mano tėvai mirę, o aš jau seniausiai užaugusi.“ Ir kas tik pas mus tą dieną nepradėjo ir nebaigė augti... Iš tiesų, „Aš vejuos vasarą“ yra brandos istorija, tik aš šią liniją pati sau nustūmiau į antrą planą, manydama, kad nieko nebėra svarbiau už pasakojimo sutapimą su politinėmis realijomis... Tačiau būtent tapimas suaugusiu labiausiai pabrėžiamas dramaturgės Teklės Kavtaradzės šio kūrinio adaptacijoje, kurios pabaigoje Smilgutis atsisveikina su Giedre teigdamas, kad ji jau užaugo ir jai jo nebereikia. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tai jau visai nebeatrodo tiesiog lengvai pozityvi pabaiga – joje telpa išties rimta ir svarbi žinutė kiekvienam vaikui.
„Aš vejuos vasarą“ – lyg odė vaikystei. Laikui, kai kariauti ar atsidurti kalėjime atrodo smagu. Ne iš tikrųjų, žinoma, ne, tiesiog smagu žaisti tokius komandinius žaidimus. Smagu vieną dieną pulti, o kitą gintis ir taip išbandyti įvairiausius vaidmenis. Smagu atkurti teisybę ir tikėti, kad viskas visada baigiasi teisingai. Nesikabinėti prie smulkmenų, aiškinantis, ar valgomos uogos iš ekologinio ūkio, ar ne... Ir be jokios gėdos kaišioti kiekvienam suaugusiajam savo nedidelius nusibrozdinimus, reikalaujant paguodos, ar isteriškai šaukti prieš kiekvieną sutiktą kliūtį „bijau“! Kartu tai atsisveikinimas su šiuo laiku, parodant, kad laimė gali išgaruoti per ilgai užsitęsus vaikystės lengvumui, atsakomybės permetimui kitiems. Pienės Pūko miesto gyventojai, įveikę Kmynų išpuolį, užaugo. Ir dabar jau, tikėtina, šioje vietoje atsiras daugiau pustonių.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
