Repšys ir jūra

„Kinų jūra“ filmo pavadinime nurodo restoraną, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Osvaldas (Marius Repšys) – regis, be jį valdančios kinų šeimos sutikimo, – kol bando susiklijuoti savo sudužusį gyvenimą. Bet kartu tai ir centrinė filmo metafora, kaip paaiškina Osvaldo artimiausias draugas Ju-Longas (Jag Huang), stovėdamas prie didžiulės užtvankos: „Kinų jūra. Man reikia priplaukti kitą pusę.“

Scenaristės Saulės Bliuvaitės ir režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas savo stiliumi seka Rytų Azijos kinu: nuvietinti industrinio didmiesčio peizažai, atspindžių ir stiklo filtruojami kadrai (ir keisti intarpai su kinų vienuoliu). Ypač ryškiai tai matyti iš stichinių įvaizdžių: vanduo čia išreiškia daugialypes, bet gana nuoseklias prasmes. Ju-Longui užtvanka-jūra primena neįveikiamas gyvenimo kliūtis, bet kartu ir laisvę bei galimybes, dėl kurių jis ir leidosi į kelionę (iš Kinijos į Lietuvą). Prieš tai Osvaldas į tą pačią užtvanką paleido žuvis iš „Kinų jūros“ akvariumo. Jūroje tyko ir grobuonys, tokie kaip vietinės mafijos vadeiva Turistas (Vaidotas Martinaitis), reikalus tvarkantis iš baseino. Tame pačiame baseine gyvenimą baigia vienas iš pagrindinių filmo personažų.

„Man reikia priplaukti kitą pusę“ skamba kaip tradicinė (bent jau vakarietiško) pasakojimo užuomazga, varanti siužetą: veikėjas save aktualizuoja išsikeldamas pagrindinį tikslą ir tada realizuojasi jo siekdamas. Vis dėlto „Kinų jūra“ tikslingai griauna tokią schemą, tikslai čia keliami nuolat ir tuoj pat žlunga arba yra pametami. Osvaldas kažkada buvo kovos menų čempionas, bet karjerą sužlugdė nelemtos muštynės gatvėje, per kurias jis sužeidė merginą. Dabar reikia vėl atsistoti ant kojų, ir jis tvirtai pareiškia: grįžtu treniruotis. Bet jau kitoje scenoje treneris (Marius Misiūnas) atsisako jį priimti – ir tiek to tikslo. Toliau Osvaldas sugalvoja įkurti savo kovos menų mokyklą, bet vėlgi užtenka vieno pokalbio, kad tai pamirštų. Tada ima treniruoti jaunus kovotojus savo trenerio mokykloje ir bando save realizuoti per talentingą mokinę (Samanta Drilingaitė) – šis tikslas tempia ilgiau, bet galų gale irgi atsimuša į sieną.

Panašiai vystoma ir romantinė filmo linija. Osvaldas terapijos grupėje susipažįsta su dainininke Skaiste (Severija Janušauskaitė), siekia jos prielankumo, tačiau ji, pasirodo, gyvena su mafiozu Turistu, tad ir šis tikslas galiausiai niekur neveda. Lygia greta – tik daug fragmentiškiau – sekame Ju-Longo ir jo šeimos istoriją, siekių įsitvirtinti „Vakaruose“ žlugimą.

Šitokia struktūra nepalieka vietos jokiam katarsiui. Marius Repšys, vaidinantis sau įprastą jautraus „geziuko“ tipažą, yra vienintelis galimo emocinio tapatinimosi elementas, o kiti personažai ir jų siužetinės linijos pernelyg fragmentiški, kad įtrauktų žiūrovę (-ą), priverstų jaudintis dėl to, kas tiems žmonėms nutiks. Ju-Longas ir jo šeima daugiausia tėra egzotiški fono elementai, jų istorijai filmas nepalieka jokios erdvės vystytis toliau gana dvimačių klišių: imigravo į Lietuvą, įkūrė restoraną, prasilošė, susidėjo su mafija, dabar srebia pasekmes. Net ir Skaistė tėra veikiau siužetui reikalingas elementas nei visapusiškas personažas. Osvaldas pajunta su ja ryšį, nes atpažįsta savo paties išgyvenamas dilemas; tačiau iš kur mes tai žinome? Skaistė tiesiog pati pasako: „Pyktis, kuris yra mano viduje, taip mane gąsdina. Aš tiesiog noriu būti mylima ir noriu visiems patikti, bet nežinau, kas aš esu.“ Ir tokiu gremėzdišku pareiškimu filmas apsiriboja, niekaip kitaip neparodydamas nei to vidinio pykčio, nei emocinės slinkties.

Vietoje to „Kinų jūra“ susitelkia į vizualinius tours de force. Šie kartais išties yra gražūs ir efektingi. Tarkim, pirmoje scenoje su Turistu šis mus pasitinka mirkdamas pritemdytame baseine, apšviestas tik drumzlino vandens švytėjimo. Toks vaizdas įtaigiai perteikia jo grėsmingą degeneraciją. Vis dėlto be išsamesnio personažo vystymo tokie efektingi vaizdai – ir visas filmas – palieka tik gana paviršinį įspūdį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama