Lėto žiūrėjimo malonumas

Šiais laikais kino pradžią dažniausiai siejame su broliais Lumière’ais ir jų filmu „Traukinio atvykimas į stotį“, tačiau judantys paveikslėliai atgijo gerokai anksčiau. Vienas iš išradimų, leidusių jiems atsirasti, buvo magiškasis žibintas, arba laterna magica. Tai ankstyvosios vizualinės kultūros reiškinys, kurį vėliau stipriai užgožė visaverčio kino aparato atsiradimas. Neatsitiktinai ši kino istorijos atšaka šiandien lieka paraštėse. Žvelgiant iš dabarties, magiškasis žibintas gali pasirodyti kaip šiuolaikinio projektoriaus pirmtakas, tačiau būtent toks supaprastinimas mus atitolina nuo geresnio jo istorinės reikšmės suvokimo.

Švęsdamas dešimtmečio sukaktį, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ į Vilnių pakvietė magiškųjų žibintų kolekcininką Berndą Scholzę, kuris surengė du seansus Vilniaus mažojo teatro salėje. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – istoriškai dalis magiškojo žibinto pasirodymų taip pat vykdavo teatruose.

Šiuolaikybėje, kurioje galime susikurti DI avatarą, o praeitį patirti siūlo daugybė virtualios realybės simuliacijų, mūsų santykis su istorija akivaizdžiai pasikeitė. Iš jo pamažu traukiasi autentiškumas. Mes vis labiau linkę dievinti kopijas, perdirbinius, atkūrimus. Nebėra taip svarbu turėti aukštosios mados drabužį ar autentišką antikvarinį baldą – užtenka jo versijos ar nuorodos. Šiame pertekliaus pasaulyje vis mažiau vietos lieka grynosioms formoms, vienetiniams, nepakartojamiems reiškiniams ir daiktams.

Būtent čia magiškasis žibintas ima veikti ne kaip muziejinis eksponatas, o kaip alternatyvus laiko pojūčio pasiūlymas. Jis kviečia nusikelti į laiką, kai tekstui suprasti nereikėjo subtitrų, o kiekvienas mygtukas neturėjo būti papildomai pažymėtas ikona ar prierašu. Tai sugrįžimas į epochą, kai menas buvo mažiau susijęs su pritaikomumu ir pataikavimu auditorijai, o labiau su paslaptimi, lėto žiūrėjimo malonumu ir nuostaba. Ne veltui šis išradimas vadintas magiškuoju – jis ano meto žiūrovą stebino ne tik technologiniu sudėtingumu, bet ir gebėjimu trumpam pakeisti jo santykį su tikrove. Stebėdama priešais mane Mažojo teatro salėje sėdinčius, lengvai linguojančius, žibinto kerų užliūliuotus, tarsi užhipnotizuotus žiūrovus, susimąsčiau, kad šio aparato poveikis ne mažiau įtaigiai veikia ir šiuolaikinę auditoriją.

Pirmojo seanso, pavadinto „Didžioji vaizduotės karštinė: magiškojo žibinto ikonografija (1750–1850)“, metu vaizdai ekrane keitėsi žibintininkui slenkant pailgą skaidrę tarsi paveikslėlių konvejerį. Ypač įspūdingos pasirodė seanso pabaigoje demonstruotos dvigubos skaidrės: viena, statiška, veikė kaip fonas, o kita, judinama, su ant stiklo pieštais personažais kūrė dinamišką, beveik teatrališką efektą. Tačiau žibinto galimybės neapsiribojo vien mechaniniu judesiu – jis gebėjo kurti ir subtilias, beveik sapniškas pereinamąsias būsenas.

Antrame seanse, pavadintame „Šviesa, kuri kūrė kiną: tirpstančių vaizdų projekcijos menas“, naudotas kitokio tipo žibintas, sukuriantis tirpstančių vaizdų efektą. Keičiantis skaidrėms, vienu metu matydavosi ir naujo paveikslo užuominos, ir pamažu blėstančio ankstesnio vaizdo kontūrai. Istoriškai šis metodas buvo naudojamas, pavyzdžiui, tam pačiam kraštovaizdžiui parodyti dieną ir naktį. Ši tirpstančio vaizdo būsena, kurią šiandien paprastai įvardytume kaip slow fade, sukuria liminalią erdvę tarp dviejų pasaulių. Būtent ši tarpinė akimirka, kai vaizdas dar nėra vienas, bet jau nebe kitas, leidžia atsiverti žiūrovo vaizduotei ir pažadina slapčiausias pasąmonės fantazijas.

Susižavėjimą šiuo aparatu skatino ne tik jo veikimo principas, bet ir rodomas turinys. Pirmasis seansas prasidėjo buitiniais vaizdeliais, tarsi kasdienybės fragmentais, tačiau netrukus juos pakeitė dailiai nutapytos vaikams skirtos skaidrės su fantastiniais padarais, raganomis ir kitais vaizduotę kurstančiais personažais. Galiausiai buvo demonstruojamos eksportui į Angliją skirtos skaidrės, kuriose vyravo kariuomenės scenos ir aukštuomenės laisvalaikio epizodai – reprezentaciniai, tvarkingi, atspindintys imperinę savivoką.

Antrasis rinkinys šią kryptį tarsi pratęsė, bet ir dar labiau išplėtė. Čia jau matėme aukštesniajai klasei skirtus vaizdus: ekspedicijų scenas, būsimo imperatoriaus gimimo dienos proga sukurtą dinamišką „atviruką“, Pietų Indijos atogrąžų panoramas ir didingų rūmų vaizdus. Seansą užbaigė romantiškas audros fragmentas – jūra ir joje skęstantys laivai. Ši vizualinė dramaturgija leido pajusti, kad magiškasis žibintas veikė ne tik kaip techninis išradimas, bet ir kaip pasaulio vaizdavimo bei vaizduotės formavimo įrankis.

Nors seansuose pristatyti vaizdiniai anuomet buvo rodomi daugiausia nedidelei išrinktųjų auditorijai, jų pakanka susidaryti įspūdžiui, kokį stiprų poveikį šie reginiai galėjo turėti to meto žiūrovams. Tačiau galbūt autentiškumą užtikrina ne patys aparatai ar technologijos, o mūsų gebėjimas stebėtis. Tokiu atveju šiandieninės imersyvios patirtys, papildytos realybės žaidimai ar virtualios realybės pasauliai tampa ne tiek pažangos ženklu, kiek bandymu susigrąžinti tą pačią tyrą nuostabą, kuri kadaise lydėjo magiškojo žibinto šviesą.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama